J. Zvonkuvienė. Durbės diena (nuotraukos) (9)

J. Zvonkuvienės nuotr.

J. Zvonkuvienės nuotr.

Kai tik vos vos buvome pradėję kvėpuoti Nepriklausomybės oru, norėjome bėgti ir džiaugsmingai rėkti – kaip mylime savo Tėvynę, protėvius, jų narsius karžygius, jų pergales! Bet labai trūkome žinių, išmanymo, paprasčiausio supratimo. Juk buvo negalima tuo domėtis, kaip nori ir kada nori. Tačiau buvo asmenų ir Asmenybių, kurios žinojo, suprato daug daugiau, nei skurdūs to meto vadovėliai. Tiesa, sudariusiųjų, redagavusiųjų ir tikrinusiųjų garbei tenka pripažinti, kad „raudonojoje enciklopedijoje“ buvo žinių daugiau ir tikresnių, nei tikėtasi ten rasti. Dėl išankstinio „nieko nesitikėjimo“ net nevartėme tais klausimais jos.

Durbės mūšio diena. Gražiai ir solidžiai šiandien rašo visi kalendoriai. Durbės mūšis vyko 1260 m. prie Liepojos, prie Durbės ežero. Tebėra tas ežeras. Tebėra ir miestelis, vardu Durbė. Dabar tai net Durbės savivaldybė Latvijos Respublikoje.

Taigi Latvija. Kuršiai. Negalima praleisti ir estų. Kuršiai ir estai – kaip rašoma istorijos žinynuose – tada atsijungė nuo Ordino ir stojo kartu su žemaičiais prieš jungtinį Vokiečių ir Livonijos ordiną.

Ko norėjo Vokiečių ordinas ir Livonija, puldami žemaičius? Norėjo užkariauti Žemaitijos teritoriją – įsivaizduokite geografiškai, kur tai yra – ir padaryti, kad Vokiečių ordinas bei Livonija (įsivaizduokite bent Rygą) turėtų vientisą teritoriją, per kurią laisvai sau jodinėtų riterių pulkai ir trauktų pirklių gurguolės. Bet ŽEMAIČIAI pasakė – ne! Mūsų kraštas yra šventa mūsų protėvių žemė. Tamsiosios jėgos čia nelaukiamos. Apginsime!

Ir apgynė! Matydami, kurioje pusėje teisingoji kova, prie žemaičių prisijungė kuršių ir estų pajėgos. Jungtinės Ordino pajėgos patyrė visišką pralaimėjimą.

Ar mes 1990-aisiais ką nors žinojome apie tai? Gal tik buvome kažką girdėję. Ir tai tik nedaugelis tų, kurie specialiai istorija nesidomėjo.

O klaipėdietis dailininkas Vladimiras Sušilovas – jo Motina gili žemaitė iš Juškų giminės – žinojo! Dar ir su Livonija, su Ryga pažįstamas nuo jaunumės buvo. Tai jis ir sako vieną 1990-ųjų dieną: jei jau žemaičiai turite savo kultūros draugiją, paminėkite Durbės mūšį, sukanka 730 metų.

Aktyviai įsijungė Palangos žemaičiai, vedami Augusto Narmonto. Šviesaus atminimo palangiškis menininkas Albertas Žulkus sumeistravo specialų medžio paminklėlį – vadinamąjį krikštą – su latviškais ir lietuviškais įrašais.

Su didžiu entuziazmu paminėti šį mūšį ėmėsi ir Latvija – Liepoja, Durbės miestelis, Latvijos kultūrinio, folklorinio gyvenimo entuziastai. Arti Durbės mūšio vietos – ant Durbės piliakalnio vyko didinga šventė.

Teko joje dalyvauti, į netrumpą žygio kelionę asfaltu nudrengiau lengvas gero kretingiškio meistro medines klumpes… Atėjus tamsiam vakarui, degėme žvakutes ant Durbės pilies griuvėsių liekanų. Akmeninėje sienoje įvairiuose aukščiuose plevenančios gyvos žvakelės, kurias uždegėme mes, klaipėdiečiai, paliko neišdildomą įspūdį. Kaip ir kretingiškių spektaklis „Skirmunda“ bei lavių folkloras.

Praėjus 28-eriems metams malonu pažvelgti į to meto foto ir laikraščių iškarpas.
755-ųjų Durbės mūšio metinių proga Telšiuose 2016-aisiais buvo atidengtas išskirtinės idėjos paminklas. Durbės mūšis – nulėmęs to meto Europos raidą – įamžintas ir Telšių centrinės gatvės sienoje. Pridedu porą fotkelių, „nusegtų“ iš telšiškio Sauliaus Urbono fb.
Durbės mūšis liudija, kad ŽEMAIČIAI NĖRA VIEN TARMĖ. Gaila, bet labai daug Lietuvos žmonių tik tiek teišmano apie žemaičius, kad jie… kitaip kalba. Atminkite: jie turi savo atskirą istoriją, savo teritoriją, kunigaikščius, savo kalbą, savo kalbos gramatiką. Turėdami laiko – pasidomėkite. Atrasite, ko nesitikėję.

Nuotraukose – 1990 m. Durbės mūšio minėjimas Durbėje (Liepojos raj.), paminklas Durbės mūšiui atminti Telšiuose bei šio mūšio įamžinimo fragmentas Telšių centrinės gatvės žemaičių sienoje, seno laikraščio gabalėliai.

Kategorijos: Etninės kultūros paveldas, Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Saulės arkliukai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , .

9 komentarai

  1. Regis, Alkas ima visiškai nusistekenti. Tokia proga apie Durbės pergalę tik eilines pasakles teįstengia pasekti. Jau vien tai, kad žemėlapiuke Lietuva ir Samogitija (atseit Žemaitija) užrašyta vienodo dydžio raidėmis rodytų, kad čia yra sukama Lietuvos tuo metu buvusios karalyste niekinimo linkme. Skaudu, žinoma, yra kai skleidžiama superlenkiška kažkokio Pichelio istorinė beletristika pavadinta mistinės Žemaitijos vardu, kai Lietuvos istorijai viskas dėl Durbės mūšio iki šiol yra problematiška (visų pirma tai moksliškai bendrame tų metų Ordino ir Mozūrų veiksmų prieš Užnemunę krypties kontekste netyrinėta) – nei jo vieta, nei kas per kariuomenė jį laimėjo, kieno vadovaujama ji buvo, pagaliau kurgi buvo ta Georgenburgo pilis, kuri ir buvo tų kautynių priežastis, kiek nors kvalifikuočiau ir nuodugniau nėra tyrinėta. Kai moksle tokia padėtis, tai belieka pasakėlės, kurios, beje, nėra jau tokios nekaltos…

  2. !!!:

    Tik jau nereikia to per didelio išskirtinumo…Aukštaičiai,dzūkai-jotvingiai,sūduviai taip pat turėjo savo teritorijas ir kunigaikščius,o kunigaikščiai laikui bėgant suprato kad reikia vienytis,taip ir atsirado didysis kunigaikštis-karalius…Apie atskirą lietuvių gentį neteko girdėti,panašu kad šį pavadinimą kaip ir baltų, mums davė vokiečiai…p.s smetoniški vyrai dainuodavo…į kovą aukštaičiai,į kovą žemaičiai,į kovą visi lietuviai………

  3. DAR:

    “Daugiau kaip prieš du tūkstančius metų Romos filosofas Markas Tulijus Ciceronas pavadino istoriją gyvenimo mokytoja. Durbės mūšio istorija ir visas jo kontekstas iš tikrųjų skatina susimąstyti apie daug ką. 1251–1261 m. Lietuva rinkosi savo kelią šimtmečiams. Buvo dvi alternatyvos – Mindaugo, besistengiančio derintis prie tuometinės Europos diktuojamų politinio žaidimo taisyklių, ir Almino, kuris tiesiog stojo ginti savo žemės nuo svetimųjų invazijos.
    Šiandieninėje Lietuvoje Mindaugas su savo linija yra populiaresnis, o Alminą dažnas turbūt tiesiog apšauktų nesusipratėliu, sužlugdžiusiu Lietuvos „europėjimą“ ir pasmerkusią ją sekinančiam karui. Iš tikrųjų – karas su Ordinu truko dar šimtą šešiasdešimt dvejus metus ir kainavo Lietuvai nepaprastai daug. Tačiau be šito karo nebūtų buvę pergalės – nebūtų buvę savo vertės pajautimo ir įkvėpimo ateinančioms kartoms. O konformizmą, tiesą sakant, niekina ir krikščionybė, ir visa šaknimis pagonišką antiką siekianti europietiškoji civilizacija.
    Tad nebijokime prisiminti Durbės mūšio – šia pergale tikrai galima didžiuotis.” Žr. čia: http://viduramziu.istorija.net/socium/durbesmusis.htm

  4. Taip pergale Durbės mūšyje turime didžiuotis, nes jį laimėjo Lietuva, tačiau priešinti Alminą su Lietuvos karaliumi Mindaugu, o per tai ir lietuvius žemaičius su lietuviais aukštujais nėra tam kokių faktinių prielaidų. Durbės mūšio metais Mindaugas ir Alminas veikė išvien, todėl ir buvo laimėta. Akivaizdu, kad pagal to laikotarpio padėtį Mindaugui kaip karaliui veikti savo vardu nederėjo, nes tuo atveju Europos krikščioniškame pasaulyje būtų buvęs kompromituojamas Rygos vyskupas bei pati Lietuvos karalystė. Tam Lietuvai kaip karalystei prireikė imtis veiksmų ne karaliaus, o Almino vardu, beje, čia neatmestina galimybė, kad Alminas – tai antrasis Treniotos vardas. Padėtis rodo, kad tuo metu Lietuvos karalystei buvo aktualu savo teritorija išlaikyti užnemuninę dalį, esančią ties Nemuno vidurupiu. Užkariautojų interesai buvo būtent dėl šių teritorijų. Todėl Durbės mušio vietos ieškotina būtent užnemuninėje Lietuvos dalyje netoli nuo Nemuno. Kuršas kaip teritorija Ordinams tuo metu dar nebuvo problemiškas – jau egzistavo Kuršių vyskupystė ir pan., todėl tokios karinės pajėgas iš Europos “Durbės” mūšiui buvo sukviestos ne dėl Kuršo. Suptantama, kad rimtai demokratinei valstybei reikalinga kuo tikresnė jos istorija, taigi siekime jos…

  5. DAR:

    Tai ieškokite. Daviau (aukščiau) nuorodą į Ingos Baranauskienės knygą apie Durbės mūšį ir visą situaciją. Atkreipkite dėmesį – regis, bent tris kartus Mindaugas “užrašė”, t. y. atidavė žemaičius ordinui. Kodėl jie turėjo su tuo sutikti? Ir kodėl visi vadinamieji lietuviai piktinasi, kad žemaičių tapatybės jausmas didesnis už kitų regionų. Reikėtų imti pavyzdį, o ne pavydėti.

  6. Nurodytam I. Baranauskienės rašiniui iki lygio dar toli šaukia… Bent jau dauguma dovanojimo aktų, kuriais ji grindžia savo samprotavimus dėl Mindaugo politikos, yra istorikų pripažinti klastotėmis, kurių Ordinui galėjo prireikti derybose su Lenkija dėl teritorijų dalinimosi po Žalgirio pergalės. Tai viena. Antra, tais aktais yra dovanojamos ne karalystės teritorijos, o atitinkamais vardais įvardinti dvarai joje.
    Baranauskienė visur atranda žemaičius ir Žemaitiją, bet nenurodo tų pavadinimų užrašymų šaltiniuose, neįvertina jų atsiradimų laiko, kitų aplinkybių. Akivaizdu, kad ta teritorija, kuri dabar vadinama Žemaitija Mindaugo laikais taip nesivadino. Taigi pirmiausiai yra būtina nustatyti kur Mindaugo laikais gyveno žemaičiais įvardijami lietuviai. Labiausiai panašu, kad jie gyveno kaiminystėje su Mozūrais ir Jotvingiais, t.y. Užnemunėje. Tad ar ne joje derėtų ieškoti ir kunigaikščių Vykinto ir Gedvilo valdų. Yra būtina istoriškai ir kalbiškai įvertinti ir tai, kad žemaičiai lenkų ir rusų vadinami “žmudzinais”, o tai gimininga žodžiui “žmogus, žmonys”. Taigi visų tų dalykų vertinimo klausimas gilus, tačiau nei I.Baranauskienės nei apskritai istorikų nėra tyrinėtas. Kaip rodo šaltiniai, 13-to amžiaus 6-ame dešimtmetyje buvo pribaiginėjami jotvingiai. Jų teritorijas, siekusias ir Nemuną jo vidurupyje, dalinosi Haličo Danilas, Mozūrų Zemovitas ir Vokiečių ordinas. Kiekvienas iš jų siekė pasiglemžti kuo didesnę jos dalį. 1260 m. Durbės vardu vadinama pergale buvo padėtas taškas dabartinės Užnemunės teritorijos priklausymas Lietuvai. Traidenis galbūt ją išlaikė giminystėmis su Mozūrais, Vytenis apgynė kovomis su Ordinu ir Mozūrais, nors Gediminas vėl ją mozūrino, o galutinai jos priklausymas Lietuvai buvo įtvirtintas Žalgirio pergale. Žinoma, Vytautas po pergalės siekė atgauti ir lietuviškos prigimties Rytprūsius, tačiau kaip Lenkijos karalystės tarno jo noras buvo menkos galios. Tai trumpai tiek dėl 1260 m. žemaičių, Durbės mūšio ir Georgenburgo pilies vietų ieškojimo.

  7. Atmintis:

    Dabartinė Žemaitija susidarė 1244 m. sukilus pietiniams kuršiams ir pasiprašius karaliaus Mindaugo globos. „Deutsch-Ordens-Chronik” pažymi: „Jie prisiėmė jo valdžią ir pasidavė Lietuvos karaliui“. Šiam kraštui atskirti nuo Livonijos nukariautų šiaurinių kuršių karalius Mindaugas, nuo Lietuvos Vidurio žemumos pavadinimo, įvardino – Žemaitija. Taip žemaičių pavadinimas nuo žemumos pakilo į aukštumą, susidarė daugmaž dabartinis Lietuvos etnografinis žemėlapis. Pietiniai kuršiai savo Šventąją upę karaliaus Mindaugo šlovei pavadino Minija.

  8. Vargubau, kad Mindaugas būtų galėjęs taip paprastai imti ir išgalvoti žemaičių ar kitus pavadinimus. Pagal senąją pasaulėžiūrą lietuviai savo gyvenimą laike modeliavo panašiu į amžinai tekantį vandenį – upę. Jiems didingumą upės vanduo kelė tuo, kad jis buvo amžinai besiliejantis bei pagal savo savybes besilaikantis vienas prie kito neatskiriamai -išvien. “Prie Nemuno buvom per amžius… ir būsim kol Nemunas bus”… Akivaizdu, kad visa ištisa konkreti upė dėl tokio amžino nenutrūkstamo vandens liejimosi senais laikais lietuvių galėjo būti vadinama bendriniu žodžiu “leita”, vietovė per kurią ji teka – Leituva, o aplin ją abiejose pusėse gyvenę žmonės – leituviais. Amžiams bėgant keičiantis dvigarsiui -ei- į -ie-/-i- ar -e- atsirado pavadinimai Lietuva, Letuva, Litva, o iš jų lietuvis, letuvis, litvins. Kaip dabar upė, taip senovėje ‘leita’, buvo dalinama į aukštupį, vidurupį ir žemupį. Bet seniau pagal pasaulėžiūrą galėjo būti upės dalinimas tik į dvi dalis – aukštupį ir žemupį. Dėl tokio dalinimo upės(leitos) aukštupyje gyvenę lietuviai gavo dar papildomą pavadinimą aukštaičiai, o tos pačios upės žemupyje gyvenę lietuviai – žemaičių pavadinimą. Taigi yra tikriau, kad žemaičių pavadinimas į dabartinę Žemaitiją gali būti atsineštinis iš kitos Nemuno pusės. Beje, gali būti, kad ir latvių, tikriausiai netolimoje kaminystėje su žemaičiais gyvenusių kažkur prie Latežrio, Druskininkų, pavadinimas į dabartinę Latviją yra atsineštinis tuo pačiu laikotarpiu. Iki šiol Latvijos pavadinimo atsiradimas taip, kaip ir žemaičių, yra nešspręsta problema. K. Būga baltų kėlimąsi iš savo vietų šiaurės kryptimi yra norodęs savo tyrinėjimuose. Taigi istorikams derėtų šitai prisiminti ir įvertinti. Suprantama, kad toks kėlimasis buvo istorinis procesas galėjęs vykti kokį pusšimtį ar net daugiau metų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: