Tokį grožį nejučiomis visi su atsidūsėjimu pavadiname vienu paprastu žodžiu – pasaka! Tikrų tikriausia pasaka! Ji šalia mūsų. Ji aplink mus. Ji – prie Telšių, prie mano gimtinės. (Pajūriuose visada daugiau žliaugiančio rudens, o Žemaitijos kalneliuose ir gojeliuose – bent žiemą būna ir žiemos…)
Antrą kartą čia buvau taip giliai įspūdingo grožio sukrėsta. Pirmą kartą, kai visas Degaičių parkas, kiek tik jo plotų matyti, buvo užlietas žydinčių neužmirštuolių. Tai buvo Pavasario ir Meilės pasaka. Nes gegužę būna Mildos diena. Dabar, gruodį, – žiemos pasaka.Parkus kuria augmenijos menininkai. Bet maniau, kad būsimą parko grožį savo vizijose jie mato… žalią. Na, gal dar spalvingą rudenį. Bet dabar pamaniau, kad savo būsimą kūrinį šie menininkai mato ir baltos žiemos dieną. Tuo patikėjau, pažvelgusi į šias savo pačios darytas fotkeles. Jos visos tiesmukos, be jokių „ieškojimų“, be jokių efektų – ką priešais mačiau eidama, tą spragtelėjau. Tai buvo šeštadienį, 2017 gruodžio 9 d. Į miestą važiuoti nereikėjo, tad ir vaikštinėjau į valias po puikųjį Degaičių parką, kurį jau ne kartą esu apdainavusi, visokiausių fotkelių krovusi. Tačiau žiemiško, ir dar tokio įspūdingo, baltumo dar nebuvau nei mačiusi, nei fotografavusi.
Vaikščiojau vis aikteldama nuo pasakiškai gražių vaizdelių, kuriuos savaip išpuošė iš kaži kur netikėtai atlėkusi taiki ir taikli Sniego Fėja… Ji viską, kas aplinkui, apibėrė, apipylė gausiai švelnutėmis balčiausio pūko snaigėmis. Už kiekvieno posūkio vis klausiamai nužvelgdavau vaizdą – nuo žemės ligi viršūnių – kaži ar pats Degaičių legenda dailininkas dendrologas Adolfas Kišonas mato šitai, ar tikėjosi sukursiąs tolio lygio Degaičių pasaką…
Ypač įvykus šitokiam suokalbiui su gražuole Sniego Fėja… Adolfas Kišonas per kelis dešimtmečius suformavo šį parką, puikiai išsaugodamas ir seniausių medžių karalystę, – tą, kuri dar iš XIX amžiaus, kai parkas čia buvo pradėtas ir… užmirštas, karklynų džiunglėmis užveltas. Išvalė. Pagyvenusių didžiūnų kaimynystėje pasodino, užaugino, suformavo, išugdė daugybę naujų puikių medžių, kiekvienam surasdamas deramą draugystę su aplinka – kad tarnautų grožiui, kad skleistų pagarbią meilę gamtai.
Mielieji gerų širdžių mano FB bičiuliai! Šios fotkelės – tai lauktuvės Jums po mano šiokių tokių Advento atostogų. Diena, kai vaikštinėjau po Sniego Fėjos išdabintą parką, buvo tamsoka, po pilku žemu dangumi. Tai toji tyli žiemos ramybė, kurią, tarsi bijodamos krustelti, gracingai laikė iškilmingo stoto eglės… Iki kito ryto dar išlaikė. Bet pamažu, taip pat atsargiai ir visiškai tyliai Sniego Fėja pasitraukė, palikusi savo stebuklą tik tiems, kas laiku fotkelių fotoaparatu paspragsėjo.
Žiūrėkite, džiaukitės, koks gražus mūsų krašto kampelis, kai ir drūtą medžio stuomenį, ir ploniausią viršūnės šakelę savo baltais burtais apipila mus mylinti, mus maloniai nustebinti norėjusi paslaptingoji ir stebuklingoji Sniego Fėja… Ir prūdelių akys atviros, neužmerktos buvo, ir tos – žiūri, neatsižiūri…
*
Janinos Zvonkuvienės nuotraukos: Degaičių parkas (šalia Telšių), 2017 m. gavęs valstybinės svarbos parko statusą.
Degaičiai, Telšių r., 2017 -12 -09.
Kokia palaima! Net graudu.