Su istorike Inga Baranauskiene tęsiame pokalbį apie Lietuvos valstybės ištakas. Praėjusioje laidoje kalbėjome apie pirmąjį Lietuvos paminėjimą ir su juo susijusią šv. Brunono-Bonifacijaus istoriją, matėme, kad joje galima pamatyti ir sudėtingą politinę struktūrą, kurioje yra aukštesnis valdovas ir tam tikri žemesni.
Tai – tam tikra žemė, galbūt nedidelė valstybė, nors mes nežinome, ar ten tikrai buvo valstybinė struktūra, ar buvo renkami mokesčiai, duoklės ir pan., bet galima tą įtarti.
Priėjome prie XII amžiaus: Lietuva priklausoma nuo Rusios. Tai nagrinėjama ir knygoje „Lietuvos valstybės ištakos“.
Visgi tas pasakymas metraštyje ‘prošli pod Litvu’ – ‘praėjo pagal Litvą’ labiau rodytų, kad “Litva” vardu tuo atveju gali būti upė, plg. pasakymą “eiti palei upę”. Ta upė, palei kurią einama, paprastai turi būti didoka, o tokia tose vietose tegalėjusi būti Neris – Vilija. Taip manant, išeitų, kad Neris ne tik slaviškoje, bet ir lietuviškoje jos dalyje buvo vadinama Lietva / Letva. Vėlesnis jos apslavintas pavadinimas yra Velija (Veleja), kuris yra priešdėlinis žodis, turintis šaknį lie- ir priešdėlį ‘vi = į, iš’, tokiu atveju Velija ir Letva – tos pačios šaknies – yra giminingi žodžiai, kurių reikšmė įsilieti – upės atveju reiškia intako požymį. Intako reikmę galima kalbiškai įžiūrėti ir Neries pavadinime. Nėrus, įnėrus į vandenį – dingstama. Upė įnerdama į didesnę upę dingsta ir ji vadinama intaku. Tokiu atveju Neries pavadinimas taip pat gali reikšti intakas. Tad metraščio tekste – ‘pod Litvu’ veikiau reiškė Neries – Lietvos upės, apslavintai Litva vadintos, paminėjimą negu šalies. Tokiu atveju galima teigti, kad Lietuvos vardas radosi kaip Neries upės senovėje – 12 amžiuje- Lietva/Letva vadintos ir kad šis pavadinimas reiškė intakas. Taigi Mindaugo Lettavos ieškotina prie Neries upės. Beje, tokiu atveju ir Livonijos ordino 1229 m. žygyje į Nalšią paminėtą upę Ymmere, būtų pagrindas laikyti, kad buvo prieita prie Neries, užrašytos Ynerės pavadinimu, kur ‚Y‘ yra priešdėlis ‚Į‘.
Vietovės Litva yra prie pat Baranovičių, taip pat tarp Nalibokų girios ir Minsko. Neris nuo šių vietų toli.
Litvos kaip ir Neries, Vilijos pavadinimo bendrinė reikšmė – “Intakinė upė”, (beje, manytina, kad upės tą intako požymį yra gavusios pagal tai, kad jos teka iš Rytų – į Vakarus, kaip Saulė, kuri taip pat teka ir įteka (nusileidžia) į vandenis, jūrą, o žodis intakas yra iš veiksmaž. tekėti). todėl šiuos tris vardus, turinčius tekėjimo, liejimosi požymį, gali turėti ir kitos upės, jie visi yra iš lietuvių (baltų) kalbos atitinkamų žodžių šaknų. Tai gana gili istorinė senovė. Kas dėl Nalibokų girios pavadinimo, tai jis giminigas Nalšios pavadinimui, o šis giminingas Neries, Nerties (Neretos) pavadinimams. Tai dar indoeuropiečių laikų tarminio ‘r=l’ palikimas. Kalbotyrai žinoma iš Saulės: Sūrės pavadinimų, taip pat iš priesagų -el, -er ta pačia reikšme tarminio naudojimo.
Šiuo atveju yra įdomu dėl vietovės Litvos prie Baranovičių bei pačių Baranovičių vietos geografinių duomenų, t.y. kokie yra per juos ar netoli jų tekančių upių pavadinimai. Esu 99 % linkęs manyti, kad Baranovičių pavadinimas yra priešdėlinės darybos, esant priešdėliių – ba- : pa- tarminiam naudojimo atvejui.
Gaila, kad tik tiek: ‘prošli pod Litvu’ –
Nes tai gali reikšti, jog kažkokiu keliu jie priėjo prie pat Lietuvos. Pvz., jei pasakotojas turi galvoje vaizdą žemėlapyje.
Juk sako, jog jis gyvena „pod Moskvoj; bitva pod Poltavoj”, ir tai reiškia, jog visai šalia, netoliese.
Vis dėl to šiuo atveju ‘pod’ yra su veiksmažodžiu ‘eiti, praeiti’, tad jis verstinas – ‘palei, pagal’ reikšme. Taigi tiksliau būtų metraščio tekstą suprasti kaip reiškiantį ‘ėjimą palei, pagal Litvos upę”, o ne jos kaip šalies sieną, kurių aiškesnio žymėjimo tais laikais dar ir nebuvo.
Gal tamsta teisus, bet man, nepasotinamai bulimikei, reikia VISO sakinio, ar ir 2-3 sakinių. Nes kitaip įkyriai burbėsiu neužsičiaupdama. Nebent Alko cenzoriai šluotražiu per blauzdas mane iš čia lauk brauktų. ( Bet negaiškit savo laiko, neskubėkit tenkinti mano ėdrumo sakiniams – nedidelė ponia, kaip nors išgyvensiu 🙂 )
bet gal ir įdomių minčių bus?
Vakaras su knyga. Witold Gombrowicz. „Lenkiški prisiminimai“. I dalis
– lrt. lt/mediateka/irasas/2000296493/vakaras-su-knyga-witold-gombrowicz-lenkiski-prisiminimai-i-dalis
„Lenkiški prisiminimai” – vienas įspūdingiausių XX amžiaus Vidurio Europos intelektualinių tekstų, iki šiol beveik nepažintas Lietuvos skaitytojų. Jis gimė radijo stoties „Laisvoji Europa” užsakymu ir buvo skirtas skaityti per radiją. Todėl apie esminius dalykus čia kalbama laisvu, šnekamuoju, kartais netgi liežuvautojo stiliumi. Meno ir literatūros pasaulis, politika, moterys, aristokratija ir inteligentija, jauno žmogaus branda – tai temos, kurios aptariamos šmaikštaus ir atviro kritiko žvilgsniu. Knygos ištraukas skaito aktorius Saulius Sipaitis.”
Volynės metraščio 1159 m. žinutėje sakoma, kad “Volodarj ne cielova kresta tem, ože chodiaše pod Litvoju v lesech”. Tokiu atveju verstina, kad Volodaris kryžiaus slavų papročiu nebučiavo, nes buvo perėjęs (chodiaše) prie lietuvos (lietuviškų) „liosų“ (laisvių). Ta šaknis les- yra ir angl. lesson – pamoka, taip pat moks-las, taisyk-lės, vade-lės žodžiuose kaip priesaga. Tas „pod Litvoju“ gali reikšti, kad Volodaris buvo perėjęs iš Bizantijos prie Romos krikščionybės apeigų, kurios galėjo būti Lieuvoje išlaikytos nuo Netimero apsikrikštijimo laikų (1009 m.). Bet neatmestina, kad čia taip gali būti pasakyta ir apie Volodario galimą grįžimą į pagonybę. Tačiau nėra jokių prielaidų jį laikyti žodžiu reiškiančiu „mišką“, kaip regisi Baranauskui. Taigi ta žinutė daug pasako apie tų laikų Lietuvoje ir palei ją vykusią istoriiją, apie pačios Lietuvos egzistatavimą kaip atskiros savarankiškos šalies faktą, prieštarauja Baranausko nuomonei, kad Lietuva dar buvusi Polocko kunigaikštystės duoklininke. Galbūt jais dar galėję būti Gudavičiaus vadinami Rytų lietuviai. Tačiau jie tebuvę tik maža Lietuvos dalis, kuri vėliau dar besivaržiusi su žiemgaliais būti atskira regiono šalimi. Jie galėjo būti lietuvių Nalšia, o latglių leišiais vadinami
Volodario kryžiaus nebučiavimo faktas patvirtina jau 1159 metais Lietuvą nesant nei Polocko, nei Kyjivo duoklininke, o atskira valstybe, akivaizdu, egzistuojančia tų duoklių resursais. . . .
Pod turi daugybę prasmių (1984 m. žodyne ~190 eilučių smulkutėmis raidelėmis) .
I = 15 reikšmių (o kiekvienos dar po ne vieną atspalvį),
ir
II = 11 reikšmių (ir kiekvienos dar po ne vieną atspalvį)
Guglas, deja, tik vieną atrado
Viena iš tokių yra priklausyti, tarnauti kam, būti kieno valdomam, valdiniu, samdiniu .
versciau taip : Valiadaris tapo Lietuvos sajungininku arba atsidave Lietuvos globai…???
Volodarj vardas gana idomus :Volo -valia, laisve…Darj -dovana….galetume versti kaip: Valios Dovana arba Laisves Dovana
….,
antra sakinio dalis galetu reiksti : perejo i Lietuvos puse miskuose…
Žodžio “miškas” reikšmės žinutės tekste tikrai nėra, tas “ože chodiaše pod Litvoju v lesech”, verčiant ne pažodžiui, Volodaris, – “jau teisiškai buvo perėjęs Lietuvos valion”. Žodis “lese’ yra teisinės srities sąvoka ir giminiuotinas su lot. ‘lex’ – įstatymas. Metraščius rašydavo vienuoliai, kuriems lotynų kalba nebuvo svetima. Taigi, manytina, kad Baranauskas įžvelgė ‘lesech’ žodį reiškiant mišką ir šios reikšmės pagrindu “perskaitė” žinutę neteisingai.
Tas, kad Volodaris nebučiavo Polocko valdovo kryžiaus reiškia, kad Minsko valdovas jam neprisiekė, o laikėsi sutarto priklausymo Lietuvai, – kas galbūt reiškia jo grįžimą prie pagonybės arba perėjimą iš pravoslavų į Romos katalikų tikėjimą. Mat, kaip tik tuo laikotarpiu vyko kova tarp Bizantijos (Konstatinopolio) ir Romos apeigų bažnyčių. Tuo metu Volodaris valdė Minską ir tai reiškė jo ir Minsko atsimetimą nuo Polocko, kuris dar tvirtai laikėsi ištikimybės Konstantinopoliui.
Ši žinutė patvirtina Lietuvos valstybės egzistavimą ir pagal galią prilygimą Rusiai.
kaip beinterpretuotum “v lesech” …sakinio prasme yra aiski :Valiadarjis nebuciuoja kryziaus ir pereina i Lietuvos puse….
dar klausimas Vilnai, ar zinote ka nors apie 48 Prutenu valdovu vardus…kuiruos A.Lileika yra
atrades Cistersu archyvuose…?
Čia Jurui
Su A.Lileikos tyrimų duomenimis nesu susipažinęs, be abejonės archyvuose surasti Prutenių valdovų vardai yra vertingas baltų istorijos faktas, turi būti pagarsintas.
Nežinau, ar priims perdavimą, nes platesnio teksto Baranausko klausimu “dirbtinis intelektas” neleidžia perduoti .
net nepagalvojau , kad galima tarti Valdaris …taiklus
pataikymas!
dabar del A Lileikos paminetu pruteniu vardu…
yra toks youtube kanalas Sarmatia kuriame yra
40 radio laidu apie Lietuvos istorija,tai stai 33-ioje
kuri vadinasi : “Lietuvos istorija 1255-1240 m. “(59.20min.),
jis sako surades archyvuose 48 vardus ir juos
visus paviesina ( nuo 12 min. – 17min.) , siaip jo samprotavimai idomus
ir kartu priestaringi…tai tiek …susiraskite kada bus
laiko…
Visgi Volynės metraščio tekste – “a Volodarj ne cielova kresta tem, ože chodiaše pod Litvoju v lesech”, pasigilinus į jį ir į metraščių tekstų stilių apskritai, įžvelgtinos dvi žinutės. Akivaizdu, kad jame rašant ar perrašant yra radęsi dvi kalbinės klaidos, kurias ištaisius sakinys tampa suprantamas, o savo prasme, aiškus. Tad iš tikrųjų juo parašyta buvo taip: “a Volodarj ne cielova kresta, temože chodiaše pod Litvoju vlesech”. Taigi apie Volodarį jame pasakyta, kad jis kryžiaus nebučiavęs, tuo pasaknt, kad jis kaip Minsko žemės valdovas būti pavaldžiu Polockui, t.y. mokėti mokesčius jam, neprisiekė. Tai viena žinia. Be to, (temože – tamuže) ‘chodiaš’iai (yra) po Lietuvos valdžia (vlesech). Čia akivaizdu, kad ‘vlesech’ giminingas rusų ‘vlastj, vlastitj’ ir su reikšme ‘miškas’ negali būti siejamas. Pagal struktūrą žodis ‘chodiaše’ lakytinas priesagos -aš-e daiktavardžiu, reiškiančiu žmonių grupės (genties) pavadinimą. Žinant, kad nuo Lietuvos į Rytus gyvenusieji baltai buvo vadinami gudais, taip pat tai, kad Lietuvoje yra vietų (miestelių) Gudašių pavadinimais bei pavardžių ‘Gudašius’. Esant šiems kalbiniams ir geografiniams sutapimams bei kad konkrečiai žodis ‘chodiaše’ savo struktūrą atitinka Gudašių kaip vietų ir pavardžių pavadinimus Lietuvoje, taigi būtent gudai, gudašiai yra metraštyje įvardinti minėtu žodžiu.
Taigi minėta metraščio žinutė patvirtina ne tik tai, kad jau – 1159 metais Lietuvos valstybės egzistavimą, bet ir gudų (gudašių) priklausymą ne Polockui, o Lietuvai. Tai matyt ir iš to fakto, kad 1162 metais Polockas bandęs susigrąžinti Volodario valdomą žemę karine jėga, t.y. – Minską ir gudus, buvo Valdario, dalyvaujant Lietuvos kariuomenei, triuškinamai sumuštas.
Šie istoriniai faktai vis labiau rodo, kad vakarietiškos Lietuvos valstybės atsiradimas keltinas į karaliaus Netimero krikšto – 1009 metus. Be abejonės tame kelyje buvę ir nuosmukių, bet tai yra patyrusios ir kitos valstybės.