Žemaitijos nacionaliniame parke esančiame Babrungėnų miške rasta daug raudonojo auksabaravykio įvairaus augumo vaisiakūnių.
Tai baravykinių šeimos valgomas grybas, natūraliai augantis Šiaurės Amerikoje, bet jau daugiau nei prieš du dešimtmečius paplitęs Kuršių nerijoje.
Dar šį baravyką vadina „balsevičiuku“ pirmą kartą jį suradusio eigulio garbei.
Pastaraisiais metais raudonasis auksabaravykis spėjo išplisti ir į žemyninę Lietuvos dalį.
Jau anksčiau buvo aptiktas Dzūkijoje, na o šį rudenį – ir Žemaitijos nacionaliniame parke.
Šis baravykinių (Boletaceae) šeimos grybas Europoje pasirodė maždaug prieš dvidešimt metų, dabar raudonasis auksabaravykis stebėtas beveik visose šalyse aplink Baltijos jūrą.
Raudonasis auksabaravykis yra mikorizinis grybas, susijęs su pušimi.
Lietuvoje sudaro mikorizę su vietine paprastąja ir svetimžeme kalnine.
Grybas gana ryškiai išsiskiria iš kitų Lietuvos baravykinių savo raudonai ruda kepurėle, kurios kraštai įlinkę į vidų ir gelsvu kotu.
Apatinė kepurėlės pusė gelsva, senų vaisiakūnių įgauna rusvai žalsvą atspalvį.
Grybas valgomas, jį netgi galima naudoti audinių ir siūlų dažymui.
Raudonasis auksabaravykis 2023 m. atrinktas į Lietuvos TOP-10 rūšių, į kurias turėtų būti atkreiptas visuomenės dėmesys, sąrašą.
Tad radus šį grybą patariama ne tik į krepšį įsidėti, bet ir pateikti duomenis apie jo radimo vietą „iNaturalist“ programėlėje, taip prisidedant prie duomenų rinkimo apie raudonojo auksabaravykio paplitimą šalyje.
Parengta pagal Žemaitijos nacionalinio parko pranešimą
Šių grybų šiemet pavyko rasti Palangos šiaurėje, Kunigiškiuose, pušynuose prie kopų. Šiaip labai gero skonio grybas, nenusileidžia raudonikiui ir skanesnis už lepšę ar kazlėką.