Noamas Chomskis. 10 masių valdymo būdų (4)

Mitingas | twittwe.com D. Frenkel nuotr.

Chomskis (1928) amerikiečių lingvistas ir politikos aktyvistas. Dėstė Masačusetso technologijos institute, Lingvistikos ir filosofijos departamente. JAV Mokslo akademijos narys. Jis žavus savo jaunatvišku kairuoliškumu (ne leftizmu ar „moksliniu liberalizmu“) su anarchijos „prieskoniu“, o jo įžvalgos verčia kiek kitaip žvelgti į pasaulį. Ne vienas pastebės, atpažins ir Lietuvos žiniasklaidos naudojamas poveikio visuomenei priemones. Kadangi masių valdymo būdų, matyt,  yra daugiau nei šimtas ir vienas, straipsnio pavadinime galėtų būti žodis „dažniausi“. Ne kiekvienas sutiks su kai kuriomis Chomskio interpretacijomis, tačiau jis visiškai teisus teigdamas: jeigu žmonės ima reikšti nepasitenkinimą kasdiene politika, kurios ištakos yra siauri korporatyviniai viršūnių ir jų statytinių interesai, tai, siekiant išvengti prievartos prieš savo piliečius, tam pasipriešinti gali tik propaganda, kurios instrumentas yra žiniasklaida.

10 masių valdymo būdų

Tiesa, kad valstybę sukuria jos piliečiai, siekdami suderinti savo interesus, tačiau valstybės arba politinė valdžia turi savų interesų,  ir svarbiausiu jų uždaviniu,  banalia savisauga, tampa suvaldymas tų, kas tą valdžią išrenka ir išlaiko.

1 būdas. Dėmesio nukreipimas

Pagrindinis visuomenės valdymo elementas yra žmonių dėmesio nukreipimas nuo svarbių problemų ir sprendinių, priimamų valdančioje politinėje ir ekonominėje aplinkoje. Tuo tarpu informacinė erdvė yra nuolat prisotinama  mažareikšmiais pranešimais. Dėmesio nukreipimo būdas yra esminis, nes tokiu būdu  piliečiai netenka galimybės įgyti žinių šiuolaikinės filosofijos tėkmių, naujausių mokslo pasiekimų, ekonomikos, psichologijos, neurobiologijos ir kibernetikos srityse. Informacinė erdvė užpildoma pakaitalais – sporto, pramogų verslo, mistikos ir panašios informacijos naujienomis, pagrįstomis reliktiniais žmogaus instinktais nuo erotikos iki grynos pornografijos ir buitiniais muilo siužetais iki abejotinai lengvų ir greitų būdų prasigyventi. 

„…nuolat nukreipti piliečių dėmesį nuo tikrų socialinių problemų, pakišant jiems temas, neturinčias realios reikšmės. Pasiekti, kad piliečiai būtų nuolat kuo nors užimti, ir jiems neužtektų laiko apmąstymams; iš laukų į aptvarus, kaip ir visus kitus gyvūnus“. (N. Chomskio citata iš knygos „Tylus ginklas ramiems karams“).

2 būdas. Sukurti problemas, po to siūlyti jų sprendimo būdus

Šis būdas dar vadinamas „problema – reakcija – sprendimas“. Sukuriama problema, tam tikra „situacija“, tikintis sukelti atitinkamas gyventojų reakcijas, kad jie patys pareikalautų imtis priemonių, kurios labiausiai būtinos valdantiesiems. Pavyzdžiui,  miestuose sužadinti prievartos spiralę arba organizuoti kruvinus teroro aktus, kad piliečiai imtų patys reikalauti priimti įstatymus, sustiprinančius saugumą ir pilietines teises varžančios politikos diegimą.

Arba sukelti tam tikrą ekonominę, teroristinę arba technologinę krizę, kad žmonės savo sąmonėje būtų priversti imtis priemonių jos pasekmėms likviduoti, net pažeidžiant socialines teises kaip „neišvengiamą blogybę“.  Dera suprasti, kad krizės pačios iš nieko neatsiranda.

3 būdas. Palaipsnis panaudojimas

Kad koks nepopuliarus dalykas būtų priimtas, pakanka jį diegti palaipsniui – diena po  dienos, kasdien, metai po metų.  Kaip tik tokiu būdu devintame ir dešimtame praėjusio amžiaus dešimtmečiais buvo globaliai pripirštos iš esmės naujos socialinės ir ekonominės sąlygos (neoliberalizmas).

Iki minimumo sumažintos valstybės funkcijos,  privatizacija, masiškas nedarbas,  padoraus pragyvenimo neužtikrinantis darbo užmokestis. Jei visa tai prasidėtų vienu metu, tai tikrai pastūmėtų link revoliucijos.

4 būdas. Vykdymo atidėjimas 

Kitas būdas prastumti nepopuliarų sprendimą – pateikti jį kaip „skausmingą, bet būtiną“ ir pasiekti, kad piliečiai šiandien sutiktų  su tuo, kas įsigalios ateityje. Daug lengviau sutikti, kad kažkas bus paaukota ateityje nei dabar.

Visų pirma todėl, kad tai neatsitiks tuoj pat. Antra, todėl, kad tautos dauguma visada yra linkusi naiviai puoselėti viltis, kad „rytoj viskas pasisuks į gera“ ir kad iš jo reikalaujamos aukos pavyks išvengti. Taip piliečiams suteikiama daugiau laiko susigyventi su mintimi apie permainas ir nuolankiai jas priimti, kai ateina laikas.

5 būdas. Kalbėti su tauta lyg su mažu vaiku

Daugumoje plačiajai publikai skiriamų propagandinių kalbų vartojami argumentai, personažai, žodžiai ir intonacijos tartum būtų skiriami mokyklinio amžiaus sutrikusio mąstymo vaikams arba protiškai nevisaverčiams individams.

Juo labiau stengiamasi apkvailinti klausantįjį, tuo dažniau vartojamos infantiliškas kalbos priemonės. Kodėl?

Jei kas kreipiasi į žmogų tarsi jam būtų 12 metų ir mažiau, tai labai tikėtina, kad įtaigos dėka šio žmogaus atsakymuose ir reakcijoje nebus kritiško vertinimo, kas yra būdinga 12 metų amžiaus ir jaunesniems vaikams.

6 būdas. Emocijas pabrėžtinai akcentuoti labiau nei mąstymą

 Poveikis emocijomis yra klasikinis neurolingvistinio  programavimo būdas, siekiant užblokuoti žmonių gebėjimus racionaliai analizuoti ir, galų gale, apskritai  paralyžiuoti sugebėjimą kritiškai vertinti  įvykius. Kita vertus, emocinis veiksnys leidžia atverti duris į pasąmonę, ten įterpiant mintis, troškimus, baimes, nuogąstavimus, poveikį arba pastovius elgsenos modelius. Užkeikimai apie tai, koks žiaurus terorizmas, kokia neteisinga valdžia, kaip kenčia badaujantys ir pažemintieji „už kadro“ palieka tikrąsias priežastis to, kas vyksta iš tiesų. Emocijos – logikos priešas.

7 būdas. Ugdyti žmones mažaraščiais, skatinant vidutinybes

Pasiekti, kad žmonės nebesugebėtų suprasti būdų ir priemonių, naudojamų valdyti ir  palenkti juos savo valiai. Žemesnėms visuomenės klasėms suteikiama švietimo kokybė privalo būti kuo skurdesnė ir tik vidutiniška. Nemokšiškumas, skiriantis žemesnes klases nuo aukštesnių, privalo likti lygyje, kokio žemesnės klasės negalėtų įveikti.

Tam priskirtina ir vadinamojo „šiuolaikinio meno“ , t.y. rėksmingos vidutinybės, propaganda. Ji pretenduoja tapti  garsenybe, bet nesugeba pavaizduoti realybės tokiais meno kūriniais, kuriems nereikia smulkaus paaiškinimo ir agitacijos apie jų „genialumą“. O štai tie, kas naujadarų nepripažįsta, apskelbiami atsilikėliais bukiais, ir jų nuomonė neturi būti plačiai skelbiama.

8 būdas.  Skatinti piliečius žavėtis vidutinybe 

Gyventojams diegti mintį, kad būti nešvankiu, mažaraščiu ir neišauklėtu yra madinga. Šis būdas neatsiejamas nuo ankstesnio, nes šiuolaikiniame pasaulyje  vidutinybė   reiškiasi milžiniška gausa visokiausiose socialinėse sferose – nuo religijos ir mokslo iki meno ir politikos. Skandalai, geltonieji puslapiai, būrimai ir magija, abejotinas jumoras ir populistinės akcijos – viskas gerai, siekiant  vieno tikslo, – neleisti, kad žmonės turėtų galimybių išplėsti savo sąmonę iki begalinių realaus pasaulio erdvių. 

9 būdas. Stiprinti kaltės pajautimą

Versti žmogų patikėti, kad tik jis pats yra kaltas dėl savo nelaimių, atsirandančių dėl protinių galimybių, gabumų ar įdedamų pastangų trūkumo. Tada, užuot sukilęs prieš ekonominę sistemą, jis pradeda save menkinti, visa kuo kaltindamas save, o tai sukelia prislėgtą būseną, be kita ko, stumiančią į nieko nedarymą. O be veiksmo, apie  jokią revoliucija nėra nė kalbos! Ir politikai, ir mokslininkai (ypač psichoterapeutai), ir religiniai veikėjai naudojasi  ganėtinai efektyviomis doktrinomis, kad pacientai ir parapijiečiai užsiimtų savinieka, valdydami  jų gyvenimą teigiančius interesus, nukreipdami veiksmus reikiama vaga. 

10 būdas. Žinoti apie žmones daugiau, nei jie patys žino apie  save

Pastaruosius 50 metų mokslo laimėjimai ir pažanga kūrė vis didesnį atotrūkį tarp paprastų žmonių žinojimo ir žinių, kurias turi ir kuriomis naudojasi viešpataujančios klasės.

Biologijos, neurobiologijos ir taikomosios psichologijos dėka „sistema“  į savo rankas gavo avangardinių žinių tiek žmogaus fiziologijos, tiek psichologijos srityse. Apie paprastą žmogų sistemai pavyksta sužinoti daugiau, nei jis pats žino apie save. Tai reiškia, kad daugeliu atvejų sistema turi daugiau valdžios ir  valdo žmones labiau negu jie valdosi patys.

Parengė Linas V. Medelis pagal: NOAM CHOMSKY – TOP 10 MEDIA MANIPULATION STRATEGIES