L. Bilkis. Kodėl valstybei ir visuomenei svarbūs lituanistikos darbai stumiami į paribius? (11)

dr. Laimutis Bilkis | Asmeninė nuotr.

dr. Laimutis Bilkis | Asmeninė nuotr.

Pasirodžiusioje „Darbo grupės pasiūlymams dėl valstybinių mokslinių institutų veiklos kokybės gerinimo parengti ataskaitoje“ visus lituanistinius institutus siūloma sujungti į vieną Humanitarinių tyrimų centrą. Pasak ataskaitos, šitaip „būtų sprendžiami esminiai valstybei tautos tapatybės ir identiteto plėtojimo, lietuviškojo bei europietiškojo pilietiškumo stiprinimo uždaviniai“, o institutų sutelkimas į vieną centrą turėtų būti siejamas su tyrimų infrastruktūros atnaujinimu ir pan. Apskritai susidaro įspūdis, kad darbo grupė įsitikinusi, jog bendros institucijos sukūrimas turėtų išspręsti daugelį lituanistinių tyrimų problemų. Tik šioje deklaracijoje, deja, nenumatyti bent kiek konkretesni sprendimo būdai.

Tačiau lituanistinių mokslinio tyrimo institucijų koncentravimas į vieną darinį kažin ar yra racionaliausias lituanistikos pažangos būdas. Svarbiausia – kaip suprantama lituanistikos paskirtis ir tikslai. Šiuo metu aiškiai juntamas mokslo administratorių noras skatinti lituanistinių tyrimų tarptautiškumą. Tai yra reikalinga ir suprantama, tačiau blogiausia, kad tarptautiškumas suvokiamas labai formalizuotai, ir jo siekiant vaikantis perspaudžiama, o valstybei, tautai svarbūs lituanistikos darbai paliekami paribiuose.      

Daug metų Lietuvių kalbos instituto savarankiškumo pagrindu buvo laikomi fundamentiniai kolektyviniai jokioje kitoje institucijoje negalimi atlikti kalbos tyrimo darbai, paremti didžiuliais surinktais kalbos ištekliais. Juos dirba specialiai tam išugdyti mokslininkai, kurių neparengia jokia aukštoji Lietuvos mokykla. Tarpukariu pirmiausia tokiems darbams atlikti Lituanistikos institutas ir buvo įkurtas.

1990 m. atkūrus  savarankišką Lietuvių kalbos institutą, jo pirmasis direktorius prof. Aleksandras Vanagas rašė, jog „instituto gyvavimo pamatas bus fundamentalieji darbai“, kad „pirmiausia – būtina kiek įmanoma spartinti ir kuo greičiausiai užbaigti rengti fundamentaliausius lituanistikos veikalus“. Tokiems darbams jis pagrįstai priskyrė ir mokslinius žodynus.

Iki šiol institute parengta ir išleista, o pastaruoju dešimtmečiu ir nemažai suskaitmeninta lituanistikai, baltistikai, indoeropeistikai svarbių didelės apimties apibendrinamųjų mokslinių žodynų, kuriuose publikuojama ir tiriama archajiškumu išsiskirianti lietuvių kalbos leksika. Didžiausi iš jų – „Lietuvių kalbos žodynas“ (t. I–XX; www.lkz.lt), etimologinis „Lietuvių pavardžių žodynas“ (t. I–II, 1985, 1989; www.pavardes.lki.lt), etimologinis Aleksandro Vanago „Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas“ (1981), taip pat įvairių leksikos pjūvių – sinonimų, antonimų, frazeologizmų, palyginimų ir kt. žodynai, keliatomiai įvairių Lietuvos ir lietuvių etninių žemių tarmių žodynai.

Šiuo metu Lietuvių kalbos institute rašomas ir leidžiamas didelės apimties etimologinis „Lietuvos vietovardžių žodynas“, kurio sumanytojas ir įkvėpėjas buvo jau minėtas įžymus lietuvių onomastas Aleksandras Vanagas (1934–1995). Tai daugiatomis veikalas, apimantis visų iš gyvosios kalbos surinktų lietuvių vietovardžių tvarkymą ir tyrimą: identifikavimą, norminimą, darybos, kilmės, motyvacijos analizę. Jį galima laikyti vienu iš nedaugelio dar nebaigtų pamatinių paveldėtosios lietuvių kalbos leksikos tyrimo veikalų, kurio Lietuvai reikia ir kaip kalbos, kultūros paveldo. Žodyno rašymas sudėtingas ir specifinis darbas: informacija renkama iš bemaž šimtmetį kauptos kartotekos, vietovardžių užrašymai yra nevienodos kokybės, dažnai sudėtinga juos identifikuoti, nustatyti autentišką formą, sukirčiuoti. Vien žodyno instrukcija, t. y. nurodymai, kaip pateikti vietovardžius ir paaiškinti jų kilmę, sudaro 60 puslapių. Be to, aiškinama ir vietovardžių kilmė, net ir nelabai „gilios“ etimologijos nustatymas dažnai užima daug laiko. Šis ilgalaikis darbas apima ne tik teksto rašymą, bet ir naujų autorių mokymą.

Kompleksiniai lietuvių vietovardžių tyrimo darbai pradėti tarpukariu Lituanistikos institute. Jau tada buvo planuojama rengti „Lietuvos vietovardžių žodyną“, tačiau darbams sutrukdė karas. 1990 m. Lietuvių kalbos institute įkurtas Vardyno skyrius, kurio viena iš pagrindinių užduočių ir buvo vietovardžių tyrimas bei apibendrinamojo darbo šia tema rengimas. Iš gyvosios lietuvių kalbos surinkti vietovardžiai (ežerų, upių, gyvenamųjų vietų, kalnų, miškų, pelkių, pievų ir kitų geografinių objektų vardai) sudaro Lietuvių kalbos institute sukauptą apie 600 000 vienetų kartoteką, kuri ir yra minėto žodyno ir dabar kuriamos Lietuvos vietovardžių geoinformacinės duomenų bazės pagrindas.

Vietovardžiai iš gyvosios kalbos rinkti nuo XX a. pradžios iki pabaigos. Vertingiausi yra Lietuvių kalbos institute esantys tarpukario duomenys, nes tuo metu surinktas gyvosios kalbos vietovardžių sluoksnis yra pats natūraliausias, mažai paveiktas tokių veiksnių kaip slavinimas, kolektyvizacija, priverstinis kaimų (vienkiemių) naikinimas, melioracija ir pan.

Pagrindiniai tarpukariu surinktų vietovardžių šaltiniai yra: 1) K. Būgos tikrinių žodžių kartoteka (apie 75 000 kortelių); 2) Archeologijos komisijos prie Lietuvos Respublikos švietimo ministerijos Lietuvos žemės vardyno anketos (apie 150 000 vietovardžių); 3) Pavardžių ir vietovardžių komisijos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vietovardžių bylos; 4) Lituanistikos instituto spausdinti ruoštas rinkinys „Vilniaus srities vietvardžiai“ (1940 m.).

Kaip matyti, vietovardžių rinkimu tarpukariu rūpinosi net dvi ministerijos! Apie tai dabar galima tik pasvajoti… 2008 m. išleistas I žodyno tomas (A–B), 2014 m. – II tomas (C–F). 2017 m. pabaigoje parengtas III tomas (G–H). Deja, tokio kalbotyrai ir apskritai lituanistikai, kultūrai, kraštotyrai svarbaus darbo leidybai Lietuvos mokslo taryba iš Valstybinės lituanistikos tyrimų ir sklaidos 2016–2024 metų programos vykdymui skirtų lėšų finansavimo neskyrė, nors tos programos paskirtis – konkursinio finansavimo būdu koordinuoti ir integruoti svarbiausius lituanistinius mokslinius tyrimus ir jų sklaidą Lietuvoje bei užsienyje, įgyvendinti lituanistinių mokslinių tyrimų prioritetą, stiprinti lituanistinių tyrimų indelį į Lietuvos valstybės humanistikos plėtrą ir taip suteikti mokslinį pagrindą Lietuvos pilietinės ir kultūrinės savimonės ugdymui bei lituanistinio paveldo saugojimui.

Mokslo administratorių požiūrį į mokslinius žodynus gerai atskleidžia jų formalusis  vertinimas. Lietuvos Respublikos švietimo ministro 2017 m. spalio 4 d. įsakymu patvirtintame „Kasmetinio universitetų ir mokslinių tyrimų institutų mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros ir meno veiklos vertinimo reglamente“ mokslinio žodyno autorinis lankas įvertintas 2 taškais, t. y. tiek pat, kiek ir tik jau esamas mokslo žinias apibendrinanti enciklopedija arba bibliografija. Už tarptautiniu mastu pripažintos mokslo leidyklos išleistos mokslo monografijos autorinį lanką reglamente skiriama 15 taškų, kitos leidyklos išleistos monografijos autorinį lanką – 7 taškai, už mokslo straipsnį tarptautiniame žurnale – 5 taškai, kitame recenzuojamame žurnale – 2 taškai.

Taigi „Lietuvos vietovardžių žodynas“, kuris de facto yra mokslo tiriamasis darbas, nes jame tiriama lietuvių vietovardžių daryba ir kilmė ir kuris nuo monografijų ar straipsnių skiriasi tik tuo, kad dėl leidinio specifikos neturi apibendrinimų, vertinamas 7,5 karto mažiau nei monografija, išleista tarptautiniu mastu pripažintoje leidykloje, 3,5 karto mažiau nei monografija išleista kitoje leidykloje, 2,5 karto mažiau už straipsnį (kurio apimtis, pavyzdžiui, gali būti 0,25 autorinio lanko) tarptautiniame žurnale. Apie kokį lituanistikos tarptautiškumo ir nacionališkumo balansą galima kalbėti?

Dar labiau glumina  tai, kad 2017 m. Lietuvos mokslo tarybos parengtame „Mokslo darbuotojų minimalių kvalifikacinių pareiginių reikalavimų aprašo keitimo projekte“ (kuris, ačiū Dievui, dar nepatvirtintas), moksliniai žodynai iš viso nebuvo minimi tarp mokslo darbų, kuriais mokslininkai gali paliudyti savo kvalifikaciją. Vadinasi, jų visai nereikia?  

Šie faktai rodo, kad lituanistinių institutų sąjunga mokslinių žodynų padėties tikrai nepagerins. Lituanistikos stiprinimo ir jos prioriteto įgyvendinimo klausimai turi būti sprendžiami ne iš viršaus nuleidžiamais sprendimais, o įsiklausant į mokslininkų nuomonę ir persvarstant dabartinės mokslo politikos strategiją.  

Autorius yra  humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvių kalbos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas, „Lietuvos vietovardžių žodyno“ atsakingasis redaktorius

Kategorijos: Kalba, Kultūra, Lietuvos kelias, Mokslas, Mokslo darbai, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

11 komentarų

  1. Žemyna:

    Todėl, kad į valstybės vyrus bei moteris netyčia išėję pašalių patarškos šventai įtikėjo savo „visažiniškumu” ir nutarė, jog Lietuvai svarbiau anglų k., ir net didžiuojasi, neaiškia kalbų mišraine vograudami.
    Todėl, kad nebeturime kritinio skaičiaus LK mokytojų ir dėstytojų, katrie aiškintų , jog lietuvių kalba nėra atgyvena, nes ji svarbi VISAI žmonijai.
    Todėl, kad mūsų „aukštosios” kepa pusraščius „lituanistus” bei kt. gimtosios kalbos taip ir nepramokusius „inteligentus”, propaguojančius ir skatinančius spartesnę LK hibridizaciją, susiliejimą su tautos „gelbėtoja” anglų k.
    Dėl viso to vis dar neperprantame Biblijos paskirties, joje esančios užuominos apie Pradžios Žodį. o šis nesuvokimas nepadeda perskaityti Biblijoje slypinčio tikrojo turinio.

  2. Todėl, kad mūsų laikų nei Lietuvos vyrai, nei moterys, nei pasaulio mokslininkai, nebeskaito LIETUVIŲ KALBA rašytų šaltinių! O juk senųjų kultūrų mitai bei legendos, tame tarpe ir SENASIS TESTAMENTAS, buvo rašyti Seniausiąja LIETUVIŲ KALBA! Kai žydai šį šaltinį išvertė į savo kalbą, šis šaltinis tapo neprieinamas nei patiems žydams, nei šventikams. Tačiau laimei, šį šaltinį galima buvo įminti seniausios Žemėje LIETUVIŲ KALBOS dėka!
    Lietuvių kalbos dėka įminta yra per 400 senųjų kultūrų šaltinių. Atsigręžkime vėl į Lietuvių kalbą ir PASAULIS PRAREGĖS! Net pažins – kas gi Žemėje vyksta su klimatų, kas Žemėje buvo? ir kas VYKS ATEITYJE!!!

  3. Elgetas:

    Viskas puiku, tik kodel tu turtu internete nera?Mokslininkai kaip sunys ant ant sieno.Man verkiant reikia vietovardziu saraso.Radau uzuomina”Rambyno gele b runa xyz”.Guglo paprasiau parodyt visa Lietuvos geliu sarasa, o jis man pluosta paveiksliuku. Ir ka veika gamtininku armija uz valdiskus pinigus? Ar ne laikas isvaikyt, jeigu elemtariu darbu nepadare ?

  4. Elgetas:

    Zemtnai:ic, ar pameni magiska formule”as alfa ir omega as pia”.
    “As daina ir Bijunas rex,as Papartis ir elinas,zydras linas prie kelio”.
    Stai Biblia. Tik man nera kada zydisku herohlifu mokintis
    Apsodint Lietuva biblijinais bijunais !

  5. Reimundas:

    Kokia lituanistika,prie SSSR viskas beveik buvo po ruski,prie dabartinės sąjungos-tradicija tęsiama(pasirodo,kad valdžioje sočiai KGB-stų)tik dabar jau angliška kryptis.

  6. Seniai jau reikėjo sujungti visas LITUANISTIKOS institucijas po VIENU STOGU! Gal tada vadinamieji mokslininkai pradėtu rimčiau dirbti ir bent susidomėtu SENIAUSIOS ŽEMĖJE LIETUVIŲ KALBOS IŠTAKOMIS IR ŠAKNIMIS!!
    Gal tada susidomėtų Lietuvių Kalbos dėka įmintais seniausiųjų kultūrų šaltiniais bei jų dėka padarytais TŪKSTANTMEČIO IR ŠIOS EROS ATRADIMAIS – ARCHEOLOGIJOJE, GEOFIZIKOJE bei KLIMATIOLOGIJOJE !!!

  7. SVEIKINU SU ŽEMĖS AŠIGALIŲ KAITOS ŠVENTE! Prieš 2117 metų įvyko ŽEMĖS AŠIGALIŲ KAITA! – iki erų sandūros 3000 metų buvęs PIETINIU Žemės ašigalis tapo ŠIAURINIU! Šio tūkstantmečio pabaigoje įvyks atvirkštinis geofizinis procesas – mūsų laikais esantis ŠIAURINIS taps Pietiniu o dabartinis PIETINIS – ŠIAURINIU!!! (Mat mūsų laikais šiaurinis Žemės ašigalis PASTOVIAI krypsta SAULĖS link!).
    Gaila, kad mokslininkai niekaip nenori susitaikyti bei PAŽINTI ŽEMĖS AŠIGALIŲ KAITOS VYKSMĄ nors tai pranašaujančių bei liudijančių ŠALTINIŲ YRA APSTU !!!

  8. Tvankstas:

    Pagal Lietuvos vadovus, tai kam ta lietuvių kalba reikalinga, negi Warszawa ar Bruxelles kalbama lietuviškai, reikia ugdyti Homo Bruxellarum iš kiekvieno lietuvio, kaip galint labiau niekinti, gniaužti lietuvių kalbą.

  9. Sodininkas Antaninis:

    Atsakymas, straipsnio pavadinime. Nes VALSTYBĖS jau kaip ir nebėra, o ji nyksta, nes nėra visuomenės. Nebėra jėgos, kuri gintų VALSTYBINGUMĄ, nes kitaip reikėtų ginti LIETUVĄ ir NACIJĄ. O tai nenumatyta ESes direktyvose.

  10. Vytautas iš Šlavėnų kaimo:

    Kas link KALBOS ….Kuri institucija įteisino pavardžių iškraipymus? Praradusios tautinį imunitetą, dalis moteriškučių ir mergaičiukių savo pavardes pavertė -unkėmis? O kuo nors susižavėję ”intelektualai” visu garsu suloja VAŪŪŪŪ. Ir ne tik kur gatvėje, bet iš tv ekranų pasipila viaukčiojimų. Ir NIEKO. KALBOS GYNĖJAI, ŠVARINTOJAI, PRIŽIŪRĖTOJAI TYLI?
    Karalius – KARALIENĖ.
    Durnius – DURNĖ.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *