G. Karosas. Gerų Valstybės atkūrimo jubiliejaus metų! (3)

Kultūros ministerijos atstovai įteikia apdovanojimą Gintarui Karosui Europos parko edukacijos centre | Asmeninė nuotr.

2018-aisiais pasitinkame Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Simbolinė data yra gera proga kalbėti apie esmines valstybės bėdas ir sunkumus, su kuriais dabar susiduriama. Besidžiaugdami deklaruojama laisve, deja, turime konstatuoti ir gilią krizę, kurioje atsidūrusi mūsų valstybė. Krizė yra dvasinė arba ideologinė. Piliečių nepasitikėjimas savo valstybe yra jos padariniai – nusivylimas ir masinė emigracija svetur.

Turime taiką. Be jokios abejonės, tuo visi galime džiaugtis ir tai didžiulė vertybė, kurią pasiekė ne visos iš priespaudos išsivadavusios Europos tautos. Turime tam tikrą demokratinę sistemą, kuri leidžia piliečiams išsakyti savo valią rinkimuose, taip pat įstatymus, gana demokratiškai reguliuojančius mūsų santykius. Problema gilesnė: nepastebėdami patys prarandame valstybę. Apie tai padiskutuokime.

Po nepriklausomybės atgavimo 1990 metais Lietuva pirmiausia siekė įsilieti į pasaulio bendriją ir pertvarkyti ekonomiką rinkos pagrindais. Tai iš dalies pavyko, nors, kaip ir daugelyje kitų pokomunistinių šalių, neišvengta klaidų ir neproporcingai didelio turto sutelkimo apsukresnių asmenų rankose. Gyvybiškai svarbus įstojimas į NATO. Dalyvavimas ES leido sukurti bendrijos reikalavimus atitinkančią teisinę bazę.

Tačiau, Laisvės šimtmetį pasitinkant, verta apmąstyti spartaus Lietuvos valstybės nykimo priežastis. Viena iš problemų, manau, yra ta, kad pasiekę pirmaeilius tikslus negalime įsisąmoninti, jog dabar svarbiausias iššūkis valstybei yra išsaugoti savo tapatybę, lietuviškumą. Atrodo, kad „besiintegruodami“ nebematome savo valstybės. Tai panašu į automobilį, dideliu greičiu lekiantį apledėjusia nuokalne žemyn. Vairuotojas negeba apmąstyti važiavimo strategijos, jam smagu greitai lėkti. Tokio reginio žiūrovai, pirmiausia Lenkijos politikai ir ES valdininkai, lietuviškam vairuotojui šaukia: „Dar greitink, šaunuolis, tikras europietis. Gerai pasirodysi, jei važiuosi dar greičiau, savo rankomis susinaikinsi. Būsi pagirtas, jei sostinėje nestatysi Tautai švento simbolio Vyčio. Tik nepamiršk dar stipriau lenkinti pietryčių Lietuvos, vietiniams gyventojams bruk lenkiškas laidas, užuot atlietuvinęs tarpukariu buvusį okupuotą kraštą.“

Groteskas, tikiuosi, padės suprasti, kad mūsų šalis neturi valdžioje autoriteto, gebančio statyti savą ir savitą valstybę. Dabar ypač svarbu išlaikyti valstybės karkasą, pamatus – stiprinti lietuvių kalbos pozicijas, ugdyti tautinę savimonę, lietuviškumą, patriotizmą, pagarbą savo istorijai ir Tautos atgimimo raidoje dalyvavusioms asmenybėms. Kaip skulptorius, galėčiau atkreipti dėmesį, kad lipdant portretą po odos paviršiumi visad turi jaustis kaukolė, ji diktuoja formą ir visam biusto paviršiui. Ant esamo gamtinio karkaso kuriamas parko kraštovaizdis, jo negalima iš esmės pakeisti, tai duotybė. Valstybė kuriama ant Konstitucijos pamato, ir jokie įstatyminiai kompromisai nėra leistini. Taip pat svarbu kurti Lietuvos mitą, be kurio mes nebūsime stiprūs, nebūsime Tauta ir mūsų, idealistų, darbai ar pastangos neteks prasmės. Dar nevėlu. Bet riba pasiekta.

Kai kurie valstybės politikai savo rankomis ketina naikinti mūsų valstybingumo atributus (lot. attributum – tai, kas skirta, duota): norėtų įvesti svetimas raides į asmenvardžių įrašus, oficialiai naudoti kitas kalbas. Valstybė tebešvaisto mūsų visų lėšas išlaikydama didžiausią pasaulyje lenkiškų mokyklų tinklą pietryčių Lietuvoje, o neseniai dar čia pradėjo transliuoti ir lenkiškas televizijos laidas. Ar dar nesibaigė tarpukarinė mūsų etninių žemių okupacija? Tokie žingsniai vykdomi tik Lietuvoje, nes daugiau nėra šalių pasaulyje, kurios taip bandytų silpninti savo kalbos pozicijas ar siektų nutautinti, sujaukti sąmonę daliai savo piliečių.

Negi kai kurie politikai sugalvojo susilpninti savo valstybę? Sunku patikėti, kad įmanoma būti taip paveiktam svetimos įtakos. Jei bandoma išduoti mūsų valstybę dėl Varšuvos politikų ar ES valdininkų ultimatumų mūsų šalies vadovams, praneškite mums, piliečiams. Mes apginsime Lietuvą. O ir jūs, kažko vis bijantys, netapsite išdavikais. Kas norėtų jais būti!? Jei ne didvyriais, privalome būti bent savo šalies piliečiais, kurie remiasi Konstitucija, o ne mėgina ją apeiti. Jei tautinio sąmoningumo reikalaujantiems klausimams dar nepribrendome, juos geriau atidėkime ateičiai. Kad nereikėtų gailėtis ir jūs, neatsidurtumėte istorijos paraštėse. Ateis laikas ir, tikiu, dauguma subręsime Savos valstybės kūrimui. Suprasime, kad lietuvių kalba yra didžiausia šalies vertybė ir kapitalas, savo svoriu neturintis adekvataus atitikmens. Todėl kai kurių dabartinių valdžios asmenų mintys, kad negriaudami lietuvių kalbos sistemos patiriame ekonominius nuostolius, vėliau atrodys kaip nesusipratimas. Be savų piliečių, Lietuvos pilyse šeimininkaus kaimyninės šalies piliečiai, beje, dauguma kurių tautiškai ir valstybiškai sąmoningesni už mus.

Tarpukario Lietuva sparčiai modernizavosi kultūros, švietimo, pramonės ir kt. srityse. Kitaip nei dabar, vienas iš modernizacijos, pažangos postulatų tada buvo lietuviškumas ir patriotiškumas. Jie netrukdo pažangai, o atvirkščiai, yra pagrindinė bazė, ant kurios turėtų būti statoma mūsų valstybė. Aš už demokratišką, teisingesnę ir modernią Lietuvą. Už lietuvišką, statomą ant tautinių pamatų, kalbos ir tradicijų. Orių piliečių, save bei kitus gerbiančią. Už tokią Lietuvą, kuria galėtume didžiuotis.

Vairuotojas, lekiantis slidžiu keliu į Lietuvos susinaikinimą, turi sulėtinti greitį ir pagalvoti, ar vienadienis pasirodymas prieš Varšuvos ar Briuselio atstovus vertas pačios valstybės netekties. Vėl iš naujo sukonstruoti automobilį nebus lengva, o gal neturėsime ir istorinės progos. Tikiu, kad mūsų „vairuotojai“ išgirs Tautą, mus, piliečius, realiai ir kuriančius jos tapatumą ir pačią valstybę. Ekonominė pažanga bus beprasmė, jei silpninsime savo valstybės pamatus – pirmiausia lietuvių kalbą. Čia „pažanga“ yra pražūtinga. Atminkite, kad kultūros ir gamtos paveldui išsaugoti taikomi visai priešingi nei ekonomokai vystyti būtini principai. Privalome puoselėti ir stiprinti savo valstybę ir būti pirmiausia Lietuvos piliečiais. Nuoširdžiai linkiu visiems prasmingų darbų, daugiau pilietiškumo,  sąmonės katarsio (gr. katharsis – apsivalymas, taurinimas) 2018-aisiais, simboliniais Lietuvos Valstybės atkūrimo jubiliejaus metais. Gerų metų!

Straipsnio autorius yra nepartinis Vilniaus rajono savivaldybės tarybos narys, mišrios frakcijos „Kartu – už pažangą Vilniaus rajone“ seniūnas, skulptorius, Europos parko ir Liubavo muziejų įkūrėjas, piliečių asociacijos „Talka kalbai ir tautai“ pirmininkas, Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos narys, Nacionalinės pažangos premijos laureatas.