F. Kauzonas. Kam įsireikė išvyti Vytį? (Detektyvas su moteriškais nukrypimais) (11)

Dvikova. Kasparas Genzbigelis Lukiškių aikštėje bandė apginti Vytį nuo Laimos Kreivytės | respublika.lt, F. Kauzono nuotr.

Dvikova. Kasparas Genzbigelis Lukiškių aikštėje bandė apginti Vytį nuo Laimos Kreivytės | Respublika.lt, F. Kauzono nuotr.

Oi oi, Vytis iš Vilniaus į Kauną išjojo! Na, ir kas… Dangus sugriuvo? Tegu sau joja. Savo darbą Vilniuje jau atliko. Tūkstančius pažadino! Šitiek miegančių žmonių Lietuvoje staiga piliečiais virto! Kaip po Vanagaitės gastrolinių prakalbų apie Vanagą… Dar pora tokių pilietiškumo bangų – ir jau galėtume pradėti mąstyti apie naują tautos Atgimimą…

Šimašius nekaltas!

Trissyk Vilniaus meru buvęs Zuokas degė ugninga aistra statyti, statyti ir dar kartą statyti! Kur reikia, o gal net ir ten, kur nebūtinai reikia – kai azartas pagauna, manote, lengva sustoti?..

Vienąsyk meru esantis Šimašius dega ugninga aistra griauti. Kaip pradėjo nuo Žaliojo tilto… Žvėryno tvoras, Žvėryno tujas, dabar į Petrą Cvirką taikosi. Kai azartas pagauna, manote, lengva sustoti? Gal duos Dievas Gedimino pilies negriaus, gal leis pačiai su visu kalnu sugriūti. Drūčiai įsitaisytų meras Lietuvos istorijoje: „prie Gedimino – pastatyta, prie Šimašiaus sugriuvo…“

O Vytis Lukiškių aikštėje? Taigi originaliausias politinis eksperimentas – sugriauti tai, kas net nebuvo pradėta statyti. Bet jeigu aš teisingai supratau merą, jis nebuvo prieš patį Vytį. Jam tik pasirodė, gal sapne (Gediminas, kiek žinau, irgi sapnuodavo), kad tautos siūlomo Vyčio poza yra kažkokia pasiduodanti priešui, o mums esą dar kovoti ir kovoti. Su kuo – nepasakė. Gal su tais, kurie susibūrę į visokius „Vyčio“ fondus ir kitokius būrelius, vaidina visuomenę, tautą, o gal net „suverenus“, kurie be jo, Šimašiaus, sumanė Lukiškių aikštėje padaryti tai, ko valdžia nesugebėjo padaryti per ketvirtį amžiaus. Jeigu aš teisingai suprantu gerbiamąją Konstituciją, tai ji apie visuomenę, tautą, „suverenus“ yra kiek kitokios nuomonės nei Šimašius. Bet jeigu aš teisingai supratau gerbiamąjį Šimašių, tai neduok Dieve, kas dėtųsi, jeigu „suverenų“ Vytis būtų laimėjęs Lukiškių konkursą – taigi po to, žiūrėk, tokie ir Nacionalinio stadiono imtųsi… Tai kam tuomet jis, Šimašius, būtų reikalingas?.. Jau tuomet geriau ką nors gera partijai padarius, eiti paskui Masiulį ir Steponavičių…

Beje, su panašiu nerimu į visuomenės iniciatyvas ir kitokius „suverenus“ žiūri ne tik Šimašius, bet ir nemaža dalis už jį didesnes galias turinčių politikų. Tik jie, turėdami daugiau metų ir būdami labiau patyrę, taip atvirai ir viešai savo įsitikinimų nedeklaruoja.

Kas vairuoja Kultūros ministeriją?

Kad Vyčio Lukiškių aikštėje nebus, bent jau man tapo aišku iškart po to, kai buvo paskelbta Ekspertų komisija, kuriai buvo patikėta spręsti, koks memorialas įamžins kovotojų už Lietuvos laisvę atminimą. Komisijoje… vos vienas skulptorius. Tai kas, kad jis Nacionalinės premijos laureatas, bet jis – Deimantas Narkevičius. Gal vienas kitas „Respublikos“ skaitytojas dar pamena vasaros pradžioje publikuotą rašinį „Landsbergio dievų miško klysttakiai“, papuoštą vieno studento skulptoriaus diplominio darbo nuotrauka: ant „klijonkės“, kokia paprastai lįsdami po dušu užsidengiame vonią, atspausta didžiulė spalvota nuogo vyriškio fotografija – užpakalis atkištas, net praskėstas. Tiesiai tiesiai į žiūrovą! Tarsi jis būtų urologas. O gal partneris?.. Diplominio darbo vadovas – vienintelis skulptorius Ekspertų komisijoje! Tą pat akimirką pasakiau Vyčiui: josi, oi, josi, berneli raiteli, iš Vilniaus! Tik nebuvau tikras, kad jis jos į Kauną. Labiau buvau linkęs manyti, kad Minsko link. Ir joti nereikėtų – broliai gudai nešte parsineštų ir pasistatytų pačiame Minsko centre! Jiems verkiant reikia Vyčio.

Paskui kilo pagunda pasidomėti kitais ekspertais… Ar pamenate, kaip vasarį kultūros veikėjai paskelbė peticiją „Už laisvą Lukiškių aikštę“? Tiems, kurie nepamena, pabersiu keletą peticijos trupinėlių: „Lietuvai nereikia stabų, esame prieš skubotą isterišką paminklizmą“ /…/ „Švari erdvė iki dabar buvo išsaugota, joks naujas stabas joje nebuvo pastatytas“ /…/ „Švari erdvė – tikras laisvės ženklas“ /…/ „Nevykusi idėja – kam Vytis mojuos kardu, ar ne Genocido aukų muziejui?“ /…/ „Čia ne tik ir ne tiek meninės kokybės, profesionalumo klausimas. Tai jau gerokai daugiau – čia jau pažeidžiamos žmogaus, kiekvieno vilniečio, Lietuvos piliečio teisės, kai atskira grupuotė, fondas mėgina uzurpuoti širdžiai mielą laisvoje Lietuvoje tapusią Vilniaus teritoriją…“

Po tokiu, tik žymiai platesniu, teksto šedevru pasirašė 58 šiuolaikinio Lietuvos elito atstovai. Gal labiau derėtų sakyti atstovės, nes jų čia 50! Beveik visos mokslų daktarės ar (ir) profesorės. Dažniausiai mergautinėmis pavardėmis, tad bent jau man, jų nepažįstančiam, peticijos signatarių sąrašas dvelkia jaunyste, veržlumu, šiuolaikiškumu. Taigi nederėtų nieko stebinti, kad dauguma jų vienokia ar kitokia forma spiečiasi aplink Šiuolaikinio meno centrą (ŠMC) ir aplink jo direktorių Kuiziną, kuris „signatarų“ sąraše 29-as – pačiame sąrašo vidury. Visi, o ypač visos, kaip bičių spiečius susispietęs aplink savo „motinėlę“.

Ar galima įsivaizduoti didesnį balaganą valstybėje: praėjus vos porai mėnesių po tokios peticijos Vyriausybės darbo grupė atiduoda Lukiškių aikštės memorialo likimą Kultūros ministerijai ir… Šiuolaikinio meno centrui. Dar daugiau, dvi bitelės iš „signatarių“ spiečiaus atsiduria ekspertų komisijoje, atrenkančioje penkias tinkamiausias. O vėliau ir vieną iš penkių – Bunkerį! Ar įmanoma labiau pažeminti Vytį ir Lietuvos piliečius jį gynusius.

Sausio 13-osios brolijos vadovas Gasparas Genzbigelis ir Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė | asmeninė nuotr.

Sausio 13-osios brolijos vadovas Gasparas Genzbigelis ir Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė | asmeninė nuotr.

…Lapkričio pradžioje, kai prasidėjo balsavimas internetu, turėjęs padėti Ekspertų komisijai apsispręsti, kuris memorialas tinkamiausias Lukiškių aikštei, nulėkiau į ją. Žmonių gausybė. Aštriausia diskusija prie penkių stendų, kuriuose visus penkis siūlymus, patekusius į „finalą“, galima apžiūrėti. Pagyvenęs Vyriškis su entuziazmu garsiai deklaruoja Vyčio privalumus. Gerokai mažiau pagyvenusi, tik vos vos noktelėjusi, bet dar graži Moteriškė savo kontrargumentais bando tramdyti vyriškio entuziazmą, esą nuo II pasaulinio karo pabaigos, niekas jau nestato tokių paminklų. Vyriškis nesutinka: „Jūs, šiuolaikinis jaunimas, jau greit ant kapų vamzdžius imsite statyti.“ Įsiliepsnoja žodžių karas. Pagaliau Moteriškė prisipažįsta dėstanti Dailės akademijoje, todėl tokius dalykus geriau išmananti. Žmonės išsižioję. Pagaliau Vyriškis nuoširdžiai sprogsta: „Ateina visokie provokatoriai ir gadina man smegenis…“

LGBT veikėja LaimaKreivytė | Alkas.lt koliažas

LGBT veikėja Laima Kreivytė | Alkas.lt koliažas

Gerai, kad žmonės diskutuoja, bet man rūpi, kas tie pagrindiniai „dvikovos“ dalyviai. Išsiuntinėjau bičiuliams abiejų „besikovusiųjų“ nuotrauką. Gaunu atsakymą: Vyriškis – Sausio 13-osios brolijos vadovas Gasparas Genzbigelis, Moteriškė – dailėtyrininkė Laima Kreivytė. Poną Kasparą suprantu: Vytis jam – garbės reikalas. O ponia Laima? Kam jai, profesionalei, nuteikinėti žmones prieš Vytį? Ieškau paaiškinimo. Šiokį tokį randu architektūros ir kultūros interneto portale „Pilotas.lt“: 2017 05 15. Kultūros ministerija sudarė naują Lietuvos kultūros ir meno tarybą, kuriai tris metus vadovaus 45-rių menotyrininkė Laima Kreivytė, Vilniaus dailės akademijos lektorė, Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos narė, LGBT aktyvistė.

Gaila, šiame kukliame Laimos Kreivytės „dosjė“ nėra pažymėta, kad ją meno žmonės laiko Šiuolaikinio meno centro estetikos apologete (lietuviškai: gynėja, garbintoja – F.K.). Nėra ir kai kurių kitų, mano galva, svarbių dalykų: jos vadovaujamos Kultūros ir meno tarybos uždavinys – „teikti kultūros ministrui pasiūlymus dėl kultūros politikos formavimo“ (Tarybos nuostatų 4 p.) ir „dėl Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos sudarymo, dėl Kultūros ministerijos ekspertų komisijų, tarybų sudėties (5-6 p.).

Tai negi ji, Laima Kreivytė, beje peticijos „Už laisvą Lukiškių aikštę“ signatarė, kultūros ministrei ir pasiūlė šitokią Ekspertų komisiją? O ji, ministrė, tokią patvirtino? O ji, Kreivytė, užimdama, tokias svarbias pozicijas Kultūros ministerijoje, organizuojančioje memorialo konkursą, nulėkė į Lukiškių aikštę formuoti žmonių nuomonės?.. Balaganas, oi, balaganas!..

Nepaisant to, kad premjeras, dalyvaudamas LRT laidoje „Dėmesio centre“, Jakilaičiui patvirtino, kad Ekspertų komisija buvo sudaryta Kultūros ministerijos, vis dėlto drįsčiau tuo suabejoti, nes tokiu atveju būtų ministrės įsakymas, tvirtinantis komisijos sudėtį. Deja, tokio įsakymo man aptikti nepavyko.

Kultūros viceministrė Gintautė Žemaitytė | Alaks.lt, J. Vaiškūno nuotr..

Kultūros viceministrė Gintautė Žemaitytė | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Visi Kultūros ministerijos ir Vyriausybės darbuotojai, su kuriais teko bendrauti besiaiškinant Ekspertų komisijos formavimo paslaptį, bandydami atsakyti į mano klausimą, nuolat vartojo žodžius: „matyt“, „turbūt“, „galbūt“, „tikriausiai“.

Bene konkrečiausia buvo kultūros viceministrė Gintautė Žemaitytė, kuri priklauso ir premjero potvarkiu sudarytai Darbo grupei Lukiškių aikštės Vilniuje sutvarkymo klausimams koordinuoti: „Kadangi organizuoti dirbtuves buvo pavesta ŠMC, ji ir samdė komisijos narius. Visa personalinė sudėtis buvo derinama su Darbo grupe. Ir tikriausiai buvo ŠMC direktoriaus potvarkis sudaryti komisiją, todėl, kad kitaip nebūtų galėjęs su jais sudaryti sutarčių.“

Drįsčiau papildyti viceministrę: atvykę į ŠMC Ekspertų komisijos nariai turėjo duoti „tylos įžadus“ – pasirašyti pasižadėjimą, kad niekas nesužinos, kas buvo kalbama komisijos posėdyje…

Alkas.lt koliažas

Alkas.lt koliažas

Taigi, premjere, viską tikriausiai tvarkė Šiuolaikinio meno centras… Tik ką bendra jis gali turėti su tikriausiai pačia nešiuolaikiškiausia Vilniaus aikšte? Ir aiškintis tikriausiai reikėtų, ne kas sudarė Ekspertų komisiją, o kas į šio konkurso organizavimą įpiršo ŠMC? O gal net KAS VADOVAUJA KULTŪROS MINISTERIJAI – ministrė ar ŠMC direktorius? Be tokio tyrimo mūsų kultūros ir valstybės laukia nauji balaganai.

Kategorijos: Architektūra, Kultūra, Kultūros politika, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *