G. Karosas. Prezidento belaukiant: prasmių Lietuva (21)

Mitinge kalba Vilniaus tarybos narys Gintaras Karosas | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Gintaras Karosas | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Iš Lietuvos žmonės emigruoja. Dažnai priežasčių ieškoma ekonomikoje, suverčiant kaltę žemoms pajamoms. Iš dalies taip, tačiau pagrindine žmonių bėgimo iš mūsų šalies priežastimi, manau, yra, nusivylimas politikais. Lietuva prarado prasmę arba žmonės praranda prasmę gyventi Lietuvoje. Kodėl?

Pasitinkame Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį be monumento Vilniuje Vyčiui, Jono Basanavičiaus ar kitų didvyrių įamžinimo. Vyčio ženklą kiekvienas nešiojame savyje nuo pat gimimo, bet drįstame stabdyti ir trukdyti visuomeninei piliečių iniciatyvai jį pastatyti Vilniuje. Vergiška dvasinė kultūros biurokratų būsena trukdo įamžinti sakralius ir telkiančius Tautos simbolius. Arba tai neišmanymas ir neadekvatus supratimas, kad atminties ženklai nėra konceptualus šiuolaikinio meno eksperimentas. Reikalingas ir šiuolaikinis menas, tačiau jam turėtų būti skirtos atskiros erdvės, bet visai netinka istorinė mūsų sostinės Lukiškių aikštė. Eksperimentai jau negrįžtamai sugadino per šimtmečius susiformavusį žmogiško mastelio (žemo aukštingumo) Vilniaus senamiesčio charakterį.

Problema gilesnė. Sprendžiantys politikai ir valdininkai nesuvokia, kad bandydami menkinti žmonių tautines aspiracijas, mūsų didvyrius, gražias iniciatyvas, naikina ir pačią Lietuvą. Nesu tikras, ar iki galo įsisąmoninama, kokios Lietuvos vizijos siekiama, kai deklaruojamos kad ir „globalios Lietuvos“ vizijos. Kas yra globali Lietuva? Tai nutautėjusi ir išvalstybinta Lietuva, likęs tik pavadinimas, kurioje Tautos sąvoka nieko nereiškia. Tai šalis, kuri yra panaši į globalaus verslo valdomą biudžetinę įstaigą. Tiesa, daugeliui mūsų politikų tokia Lietuva labai patraukli – tarsi biudžetiniam Europos Sąjungos padaliniui per superintendentą Lenkiją aiškiai pateikiami nurodymai. Deja, tokie: jokių tautinių simbolių svarbiose erdvėse, nebent neturintys jokio telkiančio poveikio Tautai.

Kitos sąjungos centro užduotys dar pragaištingesnės: sulaužyti didžiausios mūsų vertybės – lietuvių kalbos ir rašybos – kanonus, įvedant svetimas raides w, x, q neva „originaliuose“ asmenvardžiuose. Pagalvota ir apie tolesnę eigą. Įvedus „nekaltąjį ir jokios įtakos kalbai neturintį“ triraidį, likusieji šalies piliečiai, kurie pretenduos į keliasdešimt kitokių nelietuviškos abėcėlės raidžių, bus diskriminuojami, pažeistas jų konstitucinis lygiateisiškumo principas. To ir reikia – Seimas privalės būti teisingas ir galutinai suardyti mūsų valstybės pamatą – lietuvių kalbą.

Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga Jums dovana – „globali Lietuva“, kas, kad be kalbos, simbolių, didvyrių ir greičiausiai be daugelio savų gyventojų. To vis tiek negana. Kad Lietuva būtų neintegrali ir pažeidžiama teritoriškai – iš valstybės biudžeto tebeišlaikomas gausiausias pasaulyje lenkiškų mokyklų tinklas šalies pietryčiuose ir dėl tos priežasties lenkinami piliečiai, kurių mokymosi vadovėlių turinio niekas net netikrina. O kam? Panašu, kad patriotų Lietuvai nereikia.

Vyčio skulptūros konkursas, tapęs pasityčiojimu iš gražios mūsų piliečius telkiančios iniciatyvos, yra tik ledkalnio viršūnė. Nesigilinimas į kitų valstybių daromą destrukcinį poveikį ir tarnavimo stambiojo kapitalo interesams akordas paimtas nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais. Nuolatinis žmonių turtinės atskirties didėjimas yra neadekvačios ir neteisingos, socialiai nejautrios ekonominės politikos išdava. Liūdna, kad dauguma mūsų pasirenka kelią pasitraukti, o ne keisti Lietuvą.

Yra ir gerų žinių. Jos tokios, kad daugiau nebegalime tikėti globalios Lietuvos vizionieriais. Dauguma dabartinių politikų nebepajėgūs išsaugoti mūsų valstybės. Beveik visose mūsų gyvenimo srityse kyšo egoistiniai interesai. Daug metų manėme, kad Lietuva – patikimose politikų rankose, bet klydome. Privalome telktis, atidėję savo tiesioginius darbus, kad apgintume pirmiausia dvasinę Lietuvą: jos tapatybę, kalbą, simbolius, tautiškumą ir piliečių orumą.

Nėra daugiau pasaulyje šalių, kurios pačios bandytų naikinti savo kalbą, taip nemėgtų kiekvienam brangių istorinių simbolių, siektų nutautinti savo gyventojus ar nemylėtų sunkiai gyvenančių žmonių. Visą likusį gyvenimą būčiau kūręs meną ir muziejus, restauravęs kultūros paveldą, po kruopelę rinkęs istoriją ir taip prisidėjęs prie Lietuvos kūrimo. Tačiau, kaip daugelis Jūsų, nebegaliu būti laukiančiu prasmingos krypties. Dauguma mūsų politikų atitolo nuo savo šalies žmonių, ir tebedeklaruojamas rūpestis Lietuva liko tik beverčiu ir neįpareigojančiu rinkiminiu lozungu. Apgailėtina. Padėtis rimtesnė, nei galėtų atrodyti.

Galbūt tarpukario Lietuvos prezidentas Antanas Smetona nebuvo pati patraukliausia asmenybė ir darė klaidų, tačiau dėl tautinių nuostatų įskiepytas tautos patriotizmas tapo neturinčių lygių (nebent ukrainiečių) pokario didvyriško pasipriešinimo okupantui užtaisu, o mums – pagrindu vėl kurti savo valstybę. Nors kai valstybė nebeegzistavo, jį glūdėjo žmonių širdyse. O dabar, greičiausiai dėl neįvykusios desovietizacijos, paremtos asmeniniu autoritetų noru visuomenės akyse būti geresniems slepiant praeities dėmes, Lietuvos politika yra tapusi neadekvati tautai, vyrauja ne nuoširdus noras, o tęsiama apsimestinio rūpesčio Lietuva formavimo tradicija. Deja, šios politikos padarinius matome dabar, tačiau daugeliui jie, tikėtina, nėra akivaizdūs, nes visuomenei pateikiama bealternatyvė Lietuvos vizija, kuri galėtų būti neįvykusios desovietizacijos metafora. Neįvykęs atvirumo ir atgailos prieš tautą procesas. Gal tai yra atsakymas, kodėl didelė dalis žmonių yra netekę prasmės čia gyventi, t. y. Lietuva jiems neteko prasmės. Valstybė kasdien tolsta nuo savo tikslo būti Tauta. Vyraujanti ženklios politinio elito dalies veidmainystė ir nenuoširdumas atstumia ir jis jaučiamas kiekvieno širdimi.

Išrinktąjį Lietuvos prezidentą įsivaizduoju sakantį: „Pasiekėme daug integruodamiesi į Europą, tačiau mūsų pasiekimai tapo iššūkiu pačiai Lietuvos Valstybei, todėl nuo šiandien privalome dėti visas pastangas, kad išsaugotume Lietuvos tapatybę. Pamėgę perdėtą atvirumą, neįtvirtindami savo kultūros ir šalies interesų svetur, mes tapome bestubure bendruomene, prarandančia valstybingumą. Iškėlę laisvę, bet neapibrėžę jos ribų ir nepaaiškinę atsakomybės prieš valstybę, mes patys sukėlėme pavojų. Nuo šiandien pavedu Vyriausybei visas pastangas dėti pirmiausia įvedant švietimo sistemoje nuo priešmokyklinių grupių iki universitetinio išsilavinimo privalomą tautos patriotizmo kursą. Lietuvių kalbos mokymas nėra diskusijų objektas, tai valstybės pamatas, ir per keletą artimiausių metų visų dalykų valstybinėse mokyklose privalės būti mokoma lietuviškai, o norintieji galės pasirinkti kitų kalbų, taip pat – savitos tuteišių šnektos užklasinius būrelius. Geras valstybinės kalbos mokėjimas mus jungia, padeda gerai jaustis ir užtikrina kiekvienam sėkmingesnės karjeros galimybę. Valstybės saugumo departamentui pavedu ypač aktyviai dirbti su nacionalinio saugumo grėsmėmis, ne vien galimos brutalios jėgos, identifikuojant ir užkardant prisidengtines, simuliuojamas asmens laisves, realiai tarnaujant kitų valstybių ar darinių naudai. Tokie žmonės neturėtų dirbti valstybės tarnybose, mokyti valstybinėse mokyklose. Mano misija – užtikrinti nepriklausomą ir demokratišką Lietuvą, kurioje Tautos viršenybė. Kursime modernią ir pagarba darbui paremtą ekonomiką, tačiau ne šalies tapatumo, kuris yra didžiausias mūsų kapitalas, naikinimo sąskaita. Nors Lietuva šiuo metu yra Europos Sąjungos narė, Vyriausybė per šią mano kadenciją privalės pasiruošti gyventi ir klestėti nebūnat Europos Sąjungos nare, t. y. iš jos išstojus ar jai iširus.“

Mes, tikintys savo Tauta, turime telktis ir rūpintis, kad mūsų valstybė išliktų. Būtume vėl nuvilti, jei prie valstybės vairo stotų pilki eurobiurokratai, stambaus kapitalo, bankų atstovai, prieš rinkimus tapę jautriais vargingiausiųjų gynėjais, buvę komunistai ar komunistinio jaunimo sąjungos aktyvistai ar neatsparūs kitų šalių interesams mūsų šalyje asmenys.

Artėjant prezidento rinkimams 2019 m. privalome surasti laiko Lietuvai, ji juk visad glūdi širdies gelmėje. Telkimės naujam Sąjūdžiui. Tai būtina ir prasminga. Pilietiška. Niekas kitas už mus nepasirūpins, tai mūsų, sąmoningų piliečių, pareiga ir atsakomybė. Mes turime išmokti pradėti atskirti grūdus nuo pelų, tikrąją esmę nuo besaikio noro mus valdyti, neprisiimant atsakomybės už valstybę. Žiūrėkime kritiškai į populiariosios žiniasklaidos turinį, kuris, deja, dažnai skirtas ne Tautos, ne mūsų, o save vadinančio elito interesų įgyvendinimui. Deja, dažnai ir mūsų visų sąskaita. 2019 m. išrinkime Tautos Prezidentą, kuris sustabdytų įsismarkavusį išvalstybinimo procesą ir galėtų kreipti Tautą link Savos, teisingesnės ir jautriai žmogiškos valstybės kūrimo. Tik ne tuos, kurie, klaidindami mus, atstovautų mūsų šaliai nepalankiems eurobiurokratiniams, siauriems savo ar užsakovų verslo, kaimyninių šalių interesams. Tikiu, kad susitelkę būsime išmintingi ir įžvalgūs. Prasminga gyventi Lietuvai, skirti jai savo gyvenimo darbus, juk ją vieną teturime. Kartu susitelkę privalome suteikti prasmę Lietuvai, kuri būtų mūsų gyvenimo prasmės pagrindu. Turime galimybę dalyvauti kuriant tikrai Savą Lietuvą.

Straipsnio autorius yra nepartinis Vilniaus rajono savivaldybės tarybos narys, mišrios frakcijos „Kartu – už pažangą Vilniaus rajone“ seniūnas, skulptorius, Europos parko ir Liubavo muziejų įkūrėjas, piliečių asociacijos „Talka kalbai ir tautai“ pirmininkas, Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos narys, Nacionalinės pažangos premijos laureatas

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , .

21 komentaras

  1. Daiva:

    Man atrodo, kad jau turime vieną kandidatą su aiškia ateities vizija. Aš dar prie tos vizijos pridėčiau: per mano kadenciją baigsime su projektiniu mąstymu, kai po projekto nors ir tvanas. Mastysime, matydami amžiną Lietuvą, kaip strateginį tikslą.

  2. vis dar yra vilties:

    Pats laikas mąstyti apie tinkamą kandidatą į prezidentus, kuris, kaip sako p. Gintaras Karosas, būtų Tautos Prezidentas. Tai, kokias pavardes šiandien matome šmėžuojant viešojoje erdvėje, verčia sunerimti. Ar vėl lauksime, kaip prieš praeitus rinkimus, kol kažkas pasakys, kad šis ar ši – yra Lietuvos dalia?
    Bet yra viltis, kad turėsime kandidatą, kuris galėtų tapti Tautos Prezidentu.

  3. Tvankstas:

    Prof. Vytautas Radžvilas tinkamas būti Lietuvos Prezidentu.

    • Kęstutis:

      …lyginant su dabar minimais tai būtų geriausias, bet man vis tiek kliūtų jo krikščioniškumas. Jo bendražygis Juozaitis jau “atšoko” nuo krikščionybės, suprato kur šuo pakastas, o Radžvilas dar ne… gaila… O šiaip tai stebint artėjančius prezidento rinkimus vaizdelis liūdnas, va tik Karbauskis pareiškė, kad jis jau turi kandidatą ir jis neabejotinai laimės???…

  4. Kemblys:

    Gintaras Karosas:
    ,,Privalome telktis, atidėję savo tiesioginius darbus, kad apgintume pirmiausia dvasinę Lietuvą: jos tapatybę, kalbą, simbolius, tautiškumą ir piliečių orumą.”

    Gintaras Karosas:
    ,,emigruoja, ekonomikoje, politikais, monumento, iniciatyvai, kultūros biurokratų, sakralius, simbolius, neadekvatus, konceptualus, eksperimentas, susiformavusį, charakterį, Problema, aspiracijas, iniciatyvas, vizijos, deklaruojamos, pretenduos, diskriminuojami, principas, neintegrali, teritoriškai (?), patriotų, skulptūros konkursas, destrukcinį (?), kapitalo interesams akordas (3 svetimžodžiai iš eilės!), neadekvačios, socialiai, ekonominės politikos, globalios, vizionieriais (?), egoistiniai interesai, restauravęs kultūros, istoriją, tebedeklaruojamas, lozungu, patriotizmas, okupantui, nebeegzistavo, desovietizacijos (?), paremtos asmeniniu autoritetų, neadekvati, formavimo tradicija, bealternatyvė (?), vizija, desovietizacijos metafora, procesas, politinio elito, integruodamiesi, sistemoje, grupių, universitetinio, diskusijų objektas, karjeros, aktyviai, nacionalinio, brutalios jėgos, identifikuojant, simuliuojamas, misija, demokratišką, modernią, kapitalas, kadenciją, eurobiurokratai (?), kapitalo, bankų, aktyvistai, interesams, kritiškai į populiariosios, elito interesų, procesą,

    Gintaras Karosas:
    ,,Padėtis rimtesnė, nei galėtų atrodyti.”

    • Kęstutis:

      Labai gerai sudėliota, nors dėk į vadovėlį, net prajuokinai… Bėda ta, jog tas blogas įprotis (Lietuviškus žodžius keisti neaiškios kilmės žodžiais) taip giliai įsišaknijo kaip persivalgymas, svaiginimasis, rūkymas, mados vaikymasis ir t.t., kad didžioji dauguma net nepastebi, jog nusišneka, vadinasi ir nebemąsto, vadinasi toks ir tų žmonių sąmoningumo lygis. O koks pasipiktinimas kyla jei parodai jų nusikalbėjimus – Nemokyk Mokyto, tuoj “diplomus” (aukštosios mokyklos baigimo pažymėjimus) savo prisimena… Sunki Kemblį tavo savanorystė – saugoti ir ginti kalbą, bet nebeprasmiška, vis tiek viena kitam žiūrėk ir “pramuša” smegenų užkalkėjimus…

    • Vytautas iš Šlavėnų kaimo:

      KEMBLYS lietuviškai – stiebas, stagaras, kamblys…

  5. manau:

    kad Gintaras Karosas labai tiktų būti Prezidentu, kuriam pirmiausia rūpėtų Lietuva. Netikiu, kad galėtų pasikeisti. Jo mintys – tarsi atgaiva su Viltimi.

  6. Skalvis:

    Kas kitas bus kėdėje akli mato, kurti girdi, kvaili supranta jau trečius metus. Net nesenei dar kartą buvo priminta: dėl konkurencijos jokių kompromisų būti negali. Ne čia problema. Problema, anot Valatkos: nėra intrigos, nėra įtampos augimo, nėra laimingo apogėjaus – nėra šou, nėra žiniasklaidai ir kitiems biznio. O juk ir kitiems norisi nuo Valdiško rojaus kasniuko už taltininkavimą. Darbo imasi profesionalūs scenaristai – Šou prasideta! Ponai internacional – patriotai . Viltis auga!

  7. Vytautas iš Šlavėnų kaimo:

    Žymus visų laikų laikraštininkas Valadka, atkūrus Nepriklausomybę parašė, (ne žodis žodin, bet esmė tokia), kad MUS kaip kačiukus į balą ir kurie išsikeberos tie ir gyvens. Na, o pasilikusius ”ne tuos”, štai jau dvidešimt septintus metus profesionaliai pravardžiuoja. Ir tokių ”naudingų apžvalgininkų” randasi apsčiai.
    Pastebėjau, kad pastaruoju metu atsirado daugiau teigiamų straipsnių, analizuojančių situacijas. Kas mane džiugina ir randasi kaip atsvara valadkiniams, tapinininiams ir kitokio plauko vanagams.
    Toks istorikas, apžvalgininkas V. Savukynas (lenkomanas), savo laidose, vis užsispyręs klausinėdavo…AR PASIKEIS MŪSŲ TAPATYBĘ, jei mes įsivesime tas. lenkų raides? Dalis intelektualų, sėkmingai gyvavusių prie sovietų, irgi nemato grėsmės abėcėlės papildyme.
    Malonu matyti, kad kultūrininkas Gintaras Karosas taip argumentuotai dėsto mintis. Viltis dar nemiršta…..

  8. LIETUVIŠKOS JUNGTINĖS PAJĖGOS:

    Dabar, pražūtingai baisu yra tai, kad Lietuvoje visokios bei visos ūkinės veiklos įvaizdis – plėšikiškas. Toks įvaizdis neduoda pasijausti žmogumi versle dirbantiesiems. Pusė dirbančiųjų (!!!) nenori tokios veiklos, dingo svetur ir net bijo grįžti į Lietuvą. Plėšikiškos veiklos įvaizdžio ryškiausi ženklai:
    1 (baisiausias). Lietuviškame ES pakraštyje bei vakariniame ES pakraštyje maisto ir daiktų kainos yra (bemaž) vienodos, o algos ir pensijos (apie) 4 kartus mažesnės nei vakariniame ES pakraštyje;
    2 (mažiau baisus). Plėšikiški mokesčiai – išreikalaujami nesant pajamų (uždarbio, pelno, …);
    ___
    PVZ.
    Lietuviškam ES pakraščiui pritaikius vakarinio ES pakraščio taisykles:
    – juridinio asmens (UAB, MB, IĮ, VŠĮ, …) registravimo kaina būtų apie 15 – 20 kartų (!!!) mažesnė;
    – pajamų mokestis būtų 2 kartus (!) mažesnis, prie MMA dydžio;
    – atskaitymai sodrai būtų bemaž 9 kartus (!!) mažesni, prie MMA dydžio.
    ___
    3 (mažai baisus). Svetimšalių bankų plėšikavimas;
    4 (mažiausiai baisus). Verslo priežiūros tarnybų plėšikavimas.
    Lietuvoje, apskritai, bet kokia ūkinė veikla yra paralyžiuojama ir smulkesniais apsunkinimais.

  9. EJ:

    Drasos Gintarui Karosui netruksta. Pradejo priesrinkimine kova- ir gerai. Pilieciams reikia laiko pazinti kandidatus i prezidentus. Reikia daugiau straipsniu, pokalbiu, video ir pn. Neabejoju, kad esama valdininkija priesinsis, kaisios pagalius i ratus, prastumines savo kandidatus. Bet, manau, kad atejo laikas rinkti tautos prezidenta,- tokios nuotaikos isivyrauja Lietuvoje. Sekmes.

  10. Taip:

    Didžiausia Kovo 11-osios Lietuvos nelaimė- valdančiosios aukštuomenės ir ženkli dalios tautos suliberalėjimas .Nors Gerb.G.Karosas nepaminėjo žodžio ,,neoliberalizmas”,bet išvardijo beveik visas šio ,,briuselinio” liberalizmo negeroves pasireiškiančias Lietuvos kultūros ir ūkio plotmėse.Apmaudu ir tai, kad visose pagrindinėse Lietuvos partijose šmėžuoja įvairiaus atspalvio neoliberalieji politikai ; graudu stebėti Lietuvos katalikų bažnyčioje vis labiau įsigalėjančią liberalkrikščioniško elito galią ir įtaką.Tad, straipsnio autoriaus pateikti pasiūlymai kaip išbristi iš neoliberalizmo sukeltų negerovių- labai prasmingi ir vertingi.

  11. Žemyna:

    Valio, šviesi ateitis jau ne už kalnų!
    Plenarinių posėdžių salėje vyksta persirikiavimas: vienoje vietoje draugiškai susiglaudę sėdės „nerušimyj” soc-kons-demų blokas… Dabar viskas eis dar paprasčiau ir lengviau: įvyks smagus dvipartinis vakarėlis su grupiniu lietuvių k. abėcėlės išprievartavimu!

  12. kaunietė:

    Puikus straipsnis. Ačiū už drąsą ir ryžtą keisti mūsų gyvenimą ir, svarbiausia, už meilę Lietuvai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *