Rugpjūčio 24 d. – gandrų išskridimo diena (0)

Gandrai_Nuot_Mariaus_Karlono

Gandrai būriuojasi | M. Karlono nuotr.

Jau ne vieną amžių Lietuvoje metų laikai yra siejami ir su gandru – dar ir dabar gyvas tikėjimas, kad po žiemos parskridęs gandras yra ateinančio pavasario simbolis, nes jo parnešta kielė, liaudiškai dar ledspira vadinama, savo smagiomis kojytėmis išspardo visus ledus. Vasaros pabaigoje besibūriuojantys gandrai – tai jau artėjančio rudens pranašai. Nuo seno yra sakoma, kad gandrai išskrenda per šventą Baltramiejų, rugpjūčio 24 d.

Ruoštis kelionei gandrai pradeda jau nuo rugpjūčio pradžios. Jaunikliai mankština sparnus, o jų tėvai intensyviai gaudo maistą ir neša savo vaikams, kad tik šie sukauptų pakankamai jėgų. O prasidėjus rugiapjūtei į laukus suskrenda jau ir jauni, ir suaugę paukščiai, ištikimai lydi kombainus ar ražienas suariančius traktorius. Čia jiems daug lengviau surasti ir sugauti išbaidytus vabzdžius, peles, varles, ištraukti slieką ar kitą „žemės gyventoją“. Be to, rugpjūčio antroje pusėje suaktyvėja varliagyviai judėjimas, jų jaunikliai migruoja iš išdžiūstančių balų, pievose daugybė žiogų ir kitų vabzdžių, peliniai graužikai aktyviai kaupia atsargas žiemai, todėl atsiranda geresnės gandrų mitybinės sąlygos.

Dauguma baltųjų gandrų kaip ir pernai metais kelionę link Afrikos pradėjo anksčiau. Jau rugpjūčio 16 d. gandrų pulkai buvo stebimi Šalčininkų raj. ir Marcinkonyse. Užplūdus karščio bangai, kai pavėsyje termometrų stulpelis rodė 36 laipsnius, sekmadienį prieš pietus Marcinkonis užplūdo iškeliaujantys baltieji gandrai. Pulkais jie lėkė į kaimą, aptūpė aukštesnius pastatus, medžius, elektros stulpus. Sausaviršūnių medžių šakos lūžinėjo nuo sutūpusių paukščių svorio. Daugiau kaip 200 paukščių būrys nusileido nušienautoje pievoje miško pakraštyje. Ten pailsėję keletą valandų, jie pro Margionis lėtai nuplasnojo tolyn. Tačiau Marcinkonyse dar liko ne mažesnis paukščių pulkas. Gandrai skraidė tarp trobų ir rinkosi geresnę vietą poilsiui. Temstant tapo aišku, kad jie čia ir nakvos. Ryte visi paukščiai pakilo vienu metu ir balta skraiste, nenutrūkstamu srautu patraukė į pietus.

Rugpjūčio 21 d. ir 22 d. dar buvo stebimi didžiuliai gandrų pulkai skrendantys virš Vilniaus miesto. Taigi, dauguma baltųjų gandrų nelaukė Šv.Baltramiejaus ir pakilo tolimam skrydžiui maždaug savaitę anksčiau. 

Baltieji gandrai keliauja toli – per 2-3 kelionės mėnesius šie paukščiai įveikia 8-10 tūkstančių kilometrų ir kai kurie iš jų pasiekia net Pietų Afrikos Respubliką. Tačiau pasiekia ne visi – net jei jiems pasiseka įveikti tolimą kelią ir nepalankias oro sąlygas, Etiopijoje, Somalyje, Zaire ir kai kuriose kitose Afrikos šalyse gandrai medžiojami maistui.

Baltasis gandras, dar vadinamas busilu, starkumi, gužu, gužučiu, bacionu – Lietuvos nacionalinis paukštis. Jis nuo seno laikomas šventu paukščiu, mitiniu pirmtaku, globėju, kilusiu iš žmogaus, kuris neša laimę, gerovę, teisingumą (dangaus antspaudo saugotojas).

Dažnai pasitaiko, kad gandrai lizdų statybai panaudoja ir žmonių išmestus ar  netvarkingai paliktus daiktus – elektros laidus, virves, tinklus, plastiko maišelius, politileną ir kt.. Šie panaudoti lizdui „radiniai“ gali būti labai pavojingi paukščių jaunikliams;

Migracijos metu gandras įveikia net 8-10 tūkstančių kilometrų!

Gandro patelė ir patinas žiemoja atskirose vietovėse.

Kategorijos: Gamta ir ekologija, Gamta ir žmogus, Lietuvoje, Naujienos, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *