Lietuvoje kovo 25 dieną minimos Gandrinės. Manoma, kad būtent šią dieną grįžta gandrai. Šiais metais, besižvalgantys į dangų, gandrus pastebėjo grįžusius jau prieš pora savaičių (apie kovo 12 d.). Specialistų tai nestebina. Jie sako, kad tik per Gandrines juos jau mato visi.
Pavieniai patinėliai sugrįžta anksčiau tam, kad pasirūpintų namais – lizdais, juos suremontuotų, kol sugrįš jo gandrė. Gandrų poros žiemoja atskirai. Drauge jie tik augina mažylius. Gandrų poros ilgaamžės – jei abu paukščiai išgyventų, jos nenutrūktų 10–12 metų.
Ištikimybė, namų saugojimas yra išskirtinis gandrų bruožas. Dar sakoma, kad gandras grįždamas ant uodegos parneša kielę, kuri išspardo paskutinius žiemos ledus.
Pasak žinomo gamtininko, Žuvinto biosferos rezervato direktoriaus Arūno Pranaičio anksčiausiai gandrai yra grįžę 1987 – kovo 4 dieną, o vėliausiai – 1996 balandžio 3 dieną.
Lietuvių tautosakoje baltasis gandras dar vadinamas busilu, starkumi, gužučiu, bacionu. Gandras – Lietuvos nacionalinis paukštis. Jis nuo seno laikytas šventu paukščiu, mitiniu pirmtaku, globėju, kuris neša laimę, gerovę, teisingumą. Jis – dangaus antspaudo saugotojas, galįs žmonių ligas paimti, nudanginti į neįžengiamas pelkes ir ten palikti. Gal dar ir todėl gandras yra mieliausias sodybos kaimynas, atnešantis laimę, gerovę namams, šalia kurių, neretai ir šeimininkų iškeltame gandralizdyje, jis ir apsigyvena. Gandras lanko namus ir „atnešdamas“ vaikelį. Senoliai sako, kad šią dieną meškos ritasi iš guolio.
Šeimininkės Gandrinių dieną ruošdavo ypatingus pavakarius artojams, kepdavo įvairių grūdų bandeles, jas dovanodavo ir kaimynams. Tikėta, kad tuomet javai gerai dygs. Ūkininkai šią dieną apžiūrėdavo javų sėklas, pažarstydavo rankomis, tarsi žadindami apsnūdusią per žiemą grūdo gyvybę.
Tikėta, kad pirmą kartą pamatytas gandras gali nulemti koks būsi visus likusius metus. Jeigu pamatysi skrendantį, – gerai – visus metus spėriai nudirbsi darbus, būsi sveikas ir turtingas. Jeigu tupintį – lėtapėdis, vangiai nudirbsi visus darbus, tad ir praturtėjimas negresia. Netekėjusios merginoms skrendantis gandras reiškė, kad jos šiemet ištekės, tupintis – kad dar teks tupėti tėvų namuose. Dažniausiai pirmieji parskridusį paukštį pasveikina vaikai, o pamatę iškart verčiasi per galvą – kad būtų miklūs, sveiki.
Gandrų kelias namo ilgas, dažnai siekiantis 10–12 tūkstančių kilometrų. Pavasarį, pakilę iš savo žiemojimo vietų Centrinėje ar Pietų Afrikoje, grįžtantys gandrai lekia labai atkakliai ir tiksliai. Vos grįžę puola tvarkyti lizde buvusias šakas, o po kiek laiko, atšilus orams, į lizdus neša naujus žagarus, velėnas, sausą žolę ir kitas statybines medžiagas. Neretai, gi mes, tik gandrams parskridus, pastebime, kad jų lizdai suirę, pasvirę, apaugę šakomis. Tada jau lyg ir per vėlu tvarkyti, genėti šakas. Tai daryti reikia jau nedelsiant. Daugelis gandrų, neradę vietos lizdui, pradeda jį sukti ant stulpo, kamino, stogo, vandentiekio bokšto, o tai nesaugu.
Pasistenkime, kad gandrai mūsų neužtiktų nepasirengusių juos sutikti.
Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos informacija
httpv://youtu.be/F9zf7ydD6uM
Manto Jancevičiaus filmas „Gandrai visada grįžta namo“
🙂