Žaliūkių malūnininko sodyboje – atgaivinami Žolinių papročiai (0)

Zaliukiu_malunininko_sodyba

Žaliūkių malūnininko sodyba | rengėjų nuotr.

Rugpjūčio 15 d., antradienį, 17 val. Šiaulių „Aušros“ muziejaus Žaliūkių malūnininko sodyboje (Architektų g. 73, Šiauliai) vyks tradicinė Žolinės vakaronė. Susirinkusiųjų lauks šventinės Žolinės apeigos, šviežiai iškepta ruginė duona, smagi muzika, dainos, šokiai ir įvairios pramogos. Dalyvaus Šiaulių r. savivaldybės kultūros centro Raudėnų filialo ir Raudėnų mokyklos jungtinis folkloro ansamblis „Gerviki“ (vad. Jovita Lubienė) ir Šiaulių r. savivaldybės kultūros centro folkloro ansamblis „Nesenstantys širdimi“ (vad. Birutė Poškienė).

Etnologai teigia, kad šiuolaikinių Žolinių papročiai persipina su pagonybės laikų papročiais. Nuo seno šiuo laiku baigdavosi rugiapjūtė ir po vasarojaus nuėmimo visa giminė susirinkdavo pabaigtuvėms. Todėl Žolinė dažnai dar vadinama javapjūtės pabaigtuvėmis, o kartais ir bičkopio, medsukio, duonos, medaus ir pieno švente.

Senovės baltai per Žolinę atlikdavo apeigas, skirtas didžiajai deivei gimdytojai Ladai ar Žemynai. Ilgai buvo tikima, kad iki Žolinės (kol už naują derlių nepadėkota dievams, o vėliau ir Šv. Mergelei Marijai) galima valgyti tik šviežią obuolį, ropę ar ridiką. Kepti duoną ar valgyti šviežias bulves buvo galima tik po šventės, įsibėgėjus rugpjūčiui.

Šviesaus atminimo Tėvas Stanislovas šią vasaros pabaigos šventę yra apibūdinęs: „Žolinės yra Žemės Dievo šventė, kuomet žmogus pamato, kaip jo darbas atneša rezultatų, jo sodas subrandina vaisių, miškai atveria savo gėrybių kraites ir atsiranda gamtos, žemės ir žmonių santarvė“.

Žolines svente_regeju nuotr

Žolinės šventė | rengėjų nuotr.

Įvairiose Lietuvos vietose Žolinė švenčiama skirtingai. Žemaitijoje šventinama tik puokštė (kuriai tiko ir medetkos, ir mirtos, ir nasturtai, ir kraujažolės, ir rugiagėlės, ir ramunės, ir kitos lauko gėlės), Dzūkijoje visas derlius (bulvės, kopūstai, morkos, žirniai ir t. t.). Ne atsitiktinai, Dzūkijoje dar gyvas ir kitas liaudiškas šios šventės pavadinimas – Kopūstinė. Visuose Lietuvos regionuose dažnai su gėlėmis pašventinti nešami sunokę javai. Šventinamos avižos, kviečiai, miežiai, rugių varpos. Žemaičiai turėjo tradiciją nešti ir piktdagį, kurį vėliau pasodindavo šaknimis aukštyn lauke. Tikėta, kad po šios apeigos iš dirvos išnyks piktžolės.

Žaliūkių malūnininko sodyboje tradiciškai vyks šventinės Žolinės apeigos, tačiau netrūks ir kitų pramogų. Šiemet pirmą kartą bus galima Žolinės fotogramą. Originalaus atviruko kūryba prasidės, kai iš pateiktų gėlių ir žolynų ant šviesai jautraus popieriaus lankytojai sudėlios savo kompozicijas. Jas apšvietus kryptine šviesa ir išryškinus specialiomis cheminėmis priemonėmis, bus gaunamas vaizdas be fotokameros, o lankytojų rankose atsiras unikalus, jų pačių sukurtas atvirukas.

Pasimėgauti žemaitiška muzika, dainomis, šokiais ir įvairiomis pramogomis kvies folkloro ansambliai, kurie supažindins su iš kartos į kartą perduodamu autentišku folkloru ir ta kultūros dalimi, kuri atspindi itin glaudų ryšį su gimtąja žeme ir tautos papročiais.

Jau tapo tradicija, kad per Žolinę Šiaulių universiteto Botanikos sode (Paitaičių g. 4, Šiauliai) veikia paroda iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinių. Šiemet lankytojai išvys parodą „Lietuvių tautinis kostiumas“, kurioje pamatys unikaliausius, jau beveik šimtą metų muziejuje saugomus lietuviškų (daugiausiai žemaitiškų) rūbų pavyzdžius. Šventės pradžia Botanikos sode 12 val.

Kategorijos: Etninė kultūra, Kultūra, Šventės, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *