B. Rastenytė. Gražus ir geras (iš „Afroditės kuoduko“) (0)

B. Rastenytė | Asmeninė nuotr.

Negandos baigiasi

Laska turėjo jaustis „crazy“ tarp to, kas ji buvo, tarp savo „perfect“, tarp savo moteriškojo genijaus, ir savo vargystės. Koks neatitikimas – jos balta kašmyrinė suknelė, jos romanai ir eilės, jos printinantys romano puslapius printeriai ir jos vasara. Ji nuolat ateina į vienus namus ir jis ten visada jos laukia, ji atsirakina duris ir jis ten gyvena, ji padeda rankinę, ne taip kaip viešbutyje, ant gražaus senovinio stalelio raitytomis kojomis prie durų, įdėjusi šviesiai mėlyną užrašų knygelę, prirašytą įdomių įdomiausių dalykų, lyg žinodama, kad jis ją skaitys, o durys neužrakintos…

Ne. Ji grįžta į tuos namus, slaptą butą, kur jis jos laukia, atsirakina duris, padeda savo keturkampio formos kietą rankinę, skirtą prirašytiems romanų, straipsnių ir anglų kalbos kursų lapams, ne, tai ne ta, siuvinėta obelų žiedais, kurią palieka viešbutyje, su žydra knygele, prirašyta įdomių įdomiausių dalykų, viešbutyje ant raityto stalelio prie durų, kai durys yra neužrakintos, tarsi žinodama, kad jis ją skaitys.

Laska atsirakina slapto buto duris, eina koridoriumi, atsainiai ir elegantiškai padeda savo rankinę, vilki juodą medvilninę baltais taškučiais suknelę, jos šilkiniai trumpi šviesios riešutų spalvos plaukai visi iškedenti lyg iš kirpyklos, ir prispaudus savo kelius jam prie klubų, – prisiglaudžia. Nori pajusti, kaip jis ją priglaudžia, delnu apglėbęs kaklą palenkia prie savęs ir nori pajusti, kaip ji ritmingai atsilenkia jausdama savo galvą ir visos negandos pranyksta.

Cloche

Sveikutis. Kai Laska eidavo, Vilniaus gatvė būdavo jos. I am walking in the street ir jokių mamų! Visi vyrai žiūrėdavo į ją. Gražūs ir negražūs. Jokių mamų, tik tas devyniolikto amžiaus vakarėjančios saulės jausmas. Jie žiūri. Į mano pečius, veidą. Laska žiūrėjo į savo smulkų petį stiklo atspindyje. Jokių mamų, tik jausmas, kad Laska yra ta, kokia yra, be jokių primetamų nevykusių vaidmenų ir kaukių. Vyrai į ateinančią Laską žiūri penkias minutes. Ir tu. Ir tu irgi žiūri į mane. Tu esi mano veidrodis. Laska niekaip negalėjo užmiršti, kaip ji, aštuoniolikos metų, Nidoje rinko akmenėlius, jos moteriškumas miegojo, savo smulkiomis plaštakomis ji lietė smėlį, o trisdešimtmetė nuoga moteris pūkštelėjo į jūrą. Du į Laską spoksoję vyrai susižvalgė ir nuskubėjo į jūrą paskui pūkštelėjusią į jūrą moterį…

Kuo toliau – tuo gražiau. Laska jautė savo mažą vaginą, save, savo smulkumą – tai yra tavo ir mano paslaptis. Ant printerio gulėjo juoda skrybėlaitė. Visi linksmučiai rugpjūčio pabaigos ir rugsėjo pradžios debesys jau buvo dingę. Laska būrė iš debesų, – linksmučiai rugsėjo debesys. Tokių linksmų ji dar nebuvo mačiusi, jų buvo daug ir atrodė jie kaip iš animacinio filmo. Laska pagalvojo, kad tai gera žmonių energija sukūrė tokius linksmučius debesis. Nors iš tikrųjų – ji to turėjo išsigasti. Laska vis vaikščiojo į užkerėtą parduotuvę ir kiekvieną kartą pamatydavo užkerėtą daiktą – odinę piniginėlę „Dior beauty“, „Versace“ rankinuką su medūza, perka vieną daiktą, štai – dar – tikros medvilnės gipiūro suknelė, šviesiai kreminė, ji matuojasi ją prieblandos Veneros rugsėjo saulėje, – kokia ji elitinė, blausi rugsėjo saulė apšviečia jos baltą ploną apgludusį apatinuką. Reikia ir šitos suknelės. Ir taip ji vis grįždavo į parduotuvę nusipirkti dar vieno daikto. Ji pirko rankinuką su medūza ir liūdnu medūzos mitu, kažkur senamiestyje buvo butas su mėlyno ir gelsvo, kakavinio porceliano arbatinuku bei puodeliais, – šitie trys daiktai iš užkerėtos parduotuvės buvo esminiai, o, naivume, – kokį pasmerkimo skonį ji jautė šioje tikro šviesiai kreminio gipiūro medvilninėje suknelėje, elitinė, su šiuo rankinuku su medūza, – koks niekas ji atrodė pasmerkėjų akims. O dabar buvo rugsėjo pabaiga, juoda skrybėlaitė, sielos vieta, cloche, paslaptingumo, išprusimo ir rafinuotumo ženklas. Kai tu nusisuki. Ir jauti jo žvilgsnį. Palaipsniui, labai iš lėto atsisuki ir jie pagaliau pamato tavo veidą. Nes jiems labai įdomu, kas slepiasi po ta rafinuota cloche. Mėlyni neaiškiai atsiradę paakiai jau buvo išgiję. Kai tu vaidini ir gundai.

Celadon

Celadon – paslaptinga spalva. Subtilus Azijoje atsiradęs atspalvis – pilkšvas- melsvas- žalsvas. Kai jis būdavo su ja, ji jautė jo švelnų žvilgsnį ir užgesindavo visas šviesas, ir likdavo tamsoje su juo. Ji nieko nebijodavo. Tik likdavo tamsoje su juo. Šiandien jinai bijojo tamsos. Ji paklausė jo, ar gali nuodai patekti ant liežuvio, kai lūpomis čiulpiami gyvatės nuodai. Laska buvo tokia pat plona kaip nuoga manekenė, nuo kurios jai nuvilko parduotuvėje suknelę, jos akys žvelgė į ploną nuogą manekenę, o suknelė buvo jos dydžio. Kaip ji norėjo, kad jis atsegtų apgludusios suknelės užtrauktuką ir išvilktų ją iš jos švelniai kaip gulbiuką. Ji jautėsi kaip Echo. Nuoga manekenė. Celadon. Ji norėjo rankose palaikyti nefritą ir viską užburti. Ji juk žinojo.

Kartais būna viskas nuostabu

Po žiemos tikrai viskas kvepėjo, tai buvo žiedai po mirties, Laska galvojo, kiek geismo ir skausmo bei vienatvės yra volungių čiulbėjime, kai ji žiūrėjo į tamsą, atmerkusi akis besiklausydama jų, Kai nei Cezarijus, nei Markas Aurelijus nepasiilgo jos kvapo.
Laska stovėjo kvepalų parduotuvėje, buvo likusios kelios minutės iki susitikimo, ir su malonumu kvėpino kvepalus. Ne, ne, ne, ne, šitas – taip, tabakas ir vanilė. Prisipurškusi pilna testerių kitų kvepalų, ji iškeliavo iš parduotuvės.

Vakare kvėpino: šitas – kaip? O šitas? Šitas saldus. Įdomu, koks kvapas patinka jam? Saldus, – atsakė jis jai. Jis sakė jai:  baik, baby, ir ji jautė, kaip jam užgniaužė gerklę. Jis vadino ją tigriuku ir baby. Jo balsas buvo švelnus, melodingas, tylus ir šiek tiek tigriškas. Ir ji iš tikrųjų tirtėjo nakty lyg būtų tigrė ir jautė savo pečius bei nugarą. Jo rankos grojo jos kūnu lyg smuiku. Jis jai nupirko brangius kailinukus ir brangius auskarus. Laska juokėsi iš džiaugsmo dėl to ir užsidengė veidą rankomis. Aišku, nupirko kabančius auskarus, – jis norėjo juos liesti. Ji vėl pasijuto elitinė, mintyse iškilo balto balto sniego vaizdinys ir kažkokia nuotrupa iš filmo apie muzikantą, gal aštuoniolikto amžiaus, su raudonskiauteriuotais gaidžiais baltame sniege, filmo veikėjai, to laiko atmosfera, muzika, tada jai buvo ketveri-penkeri, ne daugiau. Ji vėl jautė dvasią. Jautė save. Ji skraidė. Atrodė, kad akimirkai viskas atitrūksta, sulėtėja ir išnyksta.

Markas Aurelijus atspindėjo ją… Tai buvo veidrodžio principas, Platono uola. Dėl to ji atgijo kaip miegančioji gražuolė, pasijusdavo karaliene. Kai užklupo begaliniai karščiai, ji prisiminė Žiulį Verną, jo filmus mėgdavo žiūrėti vaikystėj, labai patiko visi jo nuotykiai, pašto balandžiai, atskrendantys prie langų su laiškeliais, ir ji susimąstydavo, kaip turėjo smirdėti visos tos lady, išbuvusios aborigenų nelaisvėje. Įdomu, kaip ji turėtų įsileisti kokį Cezarijų ir jausti jo spermos kvapą? Ar jis pasirodytų kada taip? Ne. Jis kaip Kamalas, kvepėtų tabaku ir marihuana, kvepalais. Ji sukčiojo galvą pagal deimantų ir kristalų atšvaitus, pagal saulės zuikučius. Laska buvo kometa, kuri palikdavo uodegą, besitęsiančią iš paskos. Laska sėdėjo ir laikė parkerį prie lūpų. Minutėmis susimąstydama. Ir prisiminė paveikslą nuo antikinės literatūros knygos. Mergina su parkeriu prie lūpų, berašanti mergina. Katinas Piratas, kaip tikras paleistuvis iš ryto susiraitydavo ant jos gaktos ir patenkintas lyg klausdavo: ką tu man padarysi – aš tik katinas.

Kartą Cezarijus jai pareiškė, kad ji yra squarell, ir kad tai jie, berniukai, nusprendė, kad ji vaidins voveraitę. Tada jai buvo penkeri, o jam keturiolika. Virė virė pelytė košę, tam davė, tam davė, o tam ir neliko, bėgo bėgo pelytė vandenėlio. Jis prisilietė prie jos suknutės baltos apykaklaitės, kurią ji dėvėjo tada, penkerių. „Squarell“, – tarė jis. Laska pareiškė, kad buvo patenkinta jų sprendimu, nes nenorėjo būti zuikis, o voveraitė jai atrodė labiau rafinuota, nors tada, penkerių, šio žodžio reikšmės net nenutuokė. Laska jautėsi vieniša.

Laska feels town again

Laska gėrė nektarą. Atrodė, kad ji nieko niekada neveikė. Kol dieviškosios gyvatės iš galvos susiliedavo su visata ir Laska nugrimzdavo į pasaulį. Į pasaulį, kuris nebuvo jos, pasiimdama visą nektaro būtį. „Lietaus skonis“, – tarė Laska. Ir jautė, kaip liežuvis dusliai lyg gyvatėlės tarė žodžius.

Laska vėl jautė miestą. Jos kepurėlė kvepėjo lietumi…

Aš vėl jaučiau miestą. 150 sheets. Friend DOG. Stylish notebook. Aš vėl jaučiau miestą. Mano kepurėlė kvepėjo lietumi. Aš kaip saldainis popierėlyje norėjau išlįsti iš savo labai švelniai rožinės palaidinukės ir prieš veidrodį, pati nežinodama, kaip nusirengsiu ir pati nustebusi, tamsiai bordo aksomines juosteles iškėliau virš galvos lyg būčiau drugelis. Ir žvėrys lydės mane į sapną – baltas karčiuotas liūtas iškilo man prieš užmerkiant akis, – Venera ir jos žvėrys. Tai mito atspindys. Tai mitas. Jis gali man užmerkti akis. Jis gali mane užmigdyti lyg būtų lopšinė, nors yra vyras. Ir mano sąsiuvinis puoštas stylish dog. 150 sheets. Ir apgraužtas jo kampas rodė – namie gyvena šuo. Aš mąsčiau, kokius erotinius jausmus sukelia koljė? Kodėl vadinasi šuns antkaklis. Kaip jis veržia. Jis atsegė man jį, paliesdamas pirštais kaklą ir trumpai kirptus karė plaukus. Aš pirmą kartą pajaučiau, kad vyras gali būti seksualus. Aš stovėjau prieš veidrodį baltame rankšluostyje ir matydama savo liesą nugarą pasukus galvą „mečiau“ į jį žvilgsnį. Stebėjau savo liesą nugarą žydruose naktiniuose ir maiviausi. Ir bijojau raudonos suknelės ir savo baltos odos. Sniegena, jie kraustosi iš proto. Aš bijojau? Tai paslaptis.

Patirtys

Jūros žvaigždė, kuri sukelia ašaras ir šypseną.
Ir mergina su brangiu juodu verstu odos paltu, išlipanti iš juodo džipo, kuri sukelia nuostabą ir pagarbą.

Klimto paveikslo arfininkė nekaltais pirštais liečia arfą. Jos žodžiai – nekaltas sielos prisilietimas. Jeigu aš tau padėčiau prieš akis šį piešinį… Ką tu pasakytum? Apie šią merginą? Prisilietimą? Anachtono dukterys iš paveikslo, plikomis galvomis. Jos laukia. Laukia mylimųjų. Besišnekėdamos. Besišypsodamos. Nyki diena. Kas teisus? Kleopatra pristatyta Cezariui maiše, jos tarno planas. Kai ji išgyveno.

Coliukės žiedas

Laska alpo. Visos mintys dingo. Liko tik šviesūs plaukai ir sniegenos raudona suknelė.
Šiandien pasidarė per mažai vietos. Atrodė, kad jos mažas kūnas pavirto į milžinę ir jam neužteko vietos mažoje trijų metrų patalpoje. Ji norėjo vėl tapti mažyte ir miegoti lyg kriauklėje, – jausmas, kad visur per mažai vietos, tapo baisus. Tik ne milžinė! Mažėk, – tarė Laska sau, – žiūrėdama į veidrodį, nes kitaip tu neteksi savo kriauklės, coliukės žiedo, kuriame miegi, tamsaus žvaigždėto dangaus. Po truputį milžinė, gimusi po liūto ženklu, ėmė mažėti. Prieš akis veidrodyje atsispindėjo odinė striukelė, kuri buvo išsiilgusi didmiesčio šurmulio, begalybės žmonių.

Jis ją apglėbė prispaudęs rankomis galvą. Ji prie jo prigludo kaip nekalta mergaitė ir pabučiavo, susirietė į embriono pozą, bet ne iš skausmo.

Gražus ir geras

Laska norėjo būti kur nors didmiestyje. Akis traukė brangios apatinių rūbų parduotuvės. Laska norėjo, kad jis būtų išsiilgęs jos kūno, kad jis būtų gražus ir geras… Šalia gulėjo Georges Bataille „Akies istorija“. Taip, ji nori, kad jis būtų gražus ir geras. Laska pamojavo jam ranka, kaip mergaitė, išlydėdama artimąjį autobuse. Jų pirštai dar akimirkai susilietė ir, tarytum pajudėjus traukiniui,  kūnai išsiskyrė. Liko ji. Su savo mintimis, jausmais ir vienatve. Anot Šopenhauerio, ne vidutinybė. Ji važiuos į didmiestį, po dideliu tamsiu dangumi, kur viskas jaudina, ir jos siauri pečiai pajus tamsią žvaigždėtą naktį, trapiai prieš ją susigūždami. Ji norėjo jausti žvaigždes, prietemą kambaryje su Katedros ir Barboros Radvilaitės paveikslais, su parduotais prosenelės sidabriniais pinigėliais, ant kurių iškaltas caro Nikolajaus atvaizdas, išlaikytais nuo devyniolikto amžiaus ir perduotais moterų iš rankų į rankas.

Laska norėjo, kad jis ją apkabintų ir ji pajustų savo smulkius pečius. Norėjo mėgautis žvaigždėta naktimi. Kitą dieną buvo begalinis pietų karštis ir jo komunija, kai Laska galėjo jaustis gležna garbanota mergaite, be jokių įtampų, tarytum su šilkine suknyte sėdėtų ant aksominės kėdės geruose, gražiuose, padoriuose namuose, su geromis užuolaidomis, kaip mafijos istorijoje, kur visi kelia šeimynines puotas, ji galėjo pasijusti dieviška, moteriška ir švelni, suvalgyti tą komuniją vėl iš naujo patikėjusi juo ir – gauti antausį. Tarytum jis būtų atidaręs kriauklę, o perlą palikęs. Tai buvo Markas Aurelijus. Ta keistų keisčiausia istorija. Laska lietė savo rožinę palaidinę su rožiniu pamušalu. Baltuose gipiūruose. Ji švelniai lietė pirštais palaidinės pamušalą ir stebėjo save veidrodyje. Kaip ji jautėsi gipiūruose? Kad taip mylimo vyro rankos liestų ją, grotų ja ir ji suskambėtų kaip jos pirštai, kurie nuolat atrodė lyg liestų arfos stygas. Rose. Laska negalėjo nusakyti to jausmo, matydama savo vaikišką kūną baltuose gipiūruose bei rožiniame tiulyje. Šiandien šiltas rugsėjo pabaigos lietus. Jos plaukai geltoni, o akys rudos. Ji buvo laiminga iš ryto nubudusi. Švietė saulė. Ji gulėjo ant lovos ir girdėjo varpus. Buvo šviesu. Ji atsigręžė ir atminty išliko tiltai.

Kai ji jaučiasi laiminga

Kai ji pamato savo simpatišką veido išraišką veidrodyje, prisimena vaikystę.
Lūpos buvo… Kokios buvo lūpos? Ji dainavo Šopeną. Jos tuo metu mėgstamiausias noktiurnas buvo op. 9, nr. 1.
Ji buvo labai simpatiška. Lūpos buvo… Mažos, putlios, su ryškiai išpaišyta viršutine, putlia apatine. Kažkas sakė – inoringos.
Ji dainavo pro šiek tiek sukąstus dantis, šypsojosi ir atrodė miela.
Ji buvo laiminga, kai pamatė sielą savo šviesiai rudose akyse.
Laiminga, kai klausosi, kai dainuoja, kai ji simpatiška.
Kai klausosi Vivaldi „Summer“ ir jos ilgi pirštai buria, ir plaikstosi sparnai.
Kai ji prisimena vaikystės sniegą.
Kai ji mato geras akis.
Kai ji žaidžia su savo grojančiu gražuoliu princu.
Kai ji simpatiškai kandžioja lūpą.

Kai ji šypsosi ir matosi Veneros duobutė, kai kita mergaitė ja žavisi ir jai pasako, kad ji turi Veneros duobutę, jai tada buvo 6–7-eri ir ji nebuvo to žinojusi, jai daugiau to niekas nebuvo sakęs. Ji buvo lyg Venera, jos veidrodis.

Kai ji dainuoja „The man I love“. Ir jai patinka jos balsas. Ji žaidžia.

Galvodama apie laimę, Laska kažkodėl prisimena karaliaus Liudviko istoriją, perskaitytą A. Diuma knygoje „Karalienė Margo“, apie slaptą karaliaus kambarėlį su meiluže ir slaptu kūdikiu, rožinėmis užuolaidomis, kurios, stebint iš šalies, visada nuteikia maloniai. Slapta ar oficialu? Ji norėtų turėti tokį namą, ji eitų pas vyrą pilna paslėpto geismo, aistros ir paslapties. Ji gali išsirinkti tą namą. Pavyzdžiui, Šopeno gatvėje. Kažkodėl jie jai atrodo paslaptingi, kažkodėl atrodo, kad ten yra užsilikusi aistra, gal iš devyniolikto amžiaus. Bet jų ten nėra. Scali savo romane išgyvena, kad yra negraži, o Laskos tinklainė per gyvenimą užfiksavo daugybę tinklainių, nužiūrinėjančių ją. Laska viską turėdavo išsiplėšti iš gyvenimo. Kaip liūtė. Taigi Laska buvo liūtė, gulinti su grobiu, kai visi operatoriai filmuoja bėgančią stirną.

Žemuogės ir pienas

Laska galvojo apie rūbus. Kaip vyrai parodo, kas jiems gražu? Vienos savo suknelės negalėjo išmesti, nes labai patiko jos kvapas – žemuogės ir pienas… Laska norėjo pajusti jo kūną. Atėnė ir šuo? Afroditė ir jos gyvūnai? Kokie ženklai ištatuiruoti ant jo rankų? Ji visada rašė kažkokį literatūrinį škicą. Vieną pusę. Ji negali pasakyti, kad tik lietė pirštais saldainių popieriukus, čežančius, saldžius ir neparagavo saldainio skonio. Ach, tie saldainių specialistai ir elfų generalinė direktorė. Ne, ne visai taip. Ji aiškiai jaučia škicą. Kai aprašinėja save jaunutę ant liepto vidury didžiausio šalies ežero ir kai prie jos priplaukia dvi baltos gulbės, ji, liauna, graži, žiūri į ežero dugną, į plaukiojančias vandeny žuvis, vos neglosto gulbes, kurios priplaukia prie pat, ji „maudosi“ šiame grožyje, ne, nežino, ką reiškia plaukti, nors sėdi vidury ežero ir visa keičiasi nuolat kaip vanduo. Juk vanduo jai svetimas? Artimas? Ji nori jaustis ryškesnė ir šviesi. Dvi pusės. Ir jos atsivėrė. Grožis ir baisumas. Šviesa ir tamsa.

Ji niekada nekuria melodijų. Ar gali ji šnekėti savo tonu? Ji tik girdi meteorų lietaus muziką ir lietų, medžių ošimą už lango, jūrą ir medinį bambuko kaulų daužymąsi vėjyje. Taip yra šiandien. Ji neplaukia. Ji sėdi vidury ežero, glosto dvi baltas gulbes ir tai ne Sylvijos Plath eilėraštis apie jaunystę, ežerą ir dvi drauges merginas. Tai jos ežero škicas. Tai ne Laskos tėvas, kurį ji mato perplaukiantį ežerą. Tai jos ežero škicas. Nes jai už nugaros stovi draugė ir tamsiai žiūri į ją savo žaliomis akimis, kurią ji palieka neaprašiusi į eilėraštį. Tai ir tas škicas, kai ji sako, kad spaudo pianino pedalą, ir tas škicas, kai ji rašo apie kokonus, apie merginas šilkuose ir apie šilko burtininkę, šilką ir visus kokonus, kurių bijo, visus šilkus, – kurių bijo ir puošiasi, kad ir siaubingai bijo, kai pradeda klykti pamačiusi kažką panašaus į kokoną tarp knygų ir atvirukų ir visos jos mintys gražios ir baisios. Simbolis. Gražu ir baisu. Ir stebi savo balso amplitudę, kuri jai graži.

Ir visas jos škicas taip puikiai atsiveria, kai jis jai paaiškina, ko pati net nepastebėjo arba nesuprato.

Ji vaikšto prieblandos tamsos lietaus koridoriais ir nieko nenori žinoti nė girdėti, tik būti. Taip ji pasislepia ir slepia visus dabar prirašytus romanų popieriaus lapus, nes bijo. Tamsos lietaus koridoriuose.

Bučiniai ant balto lapo

Ji bučiuodavo savo mažas putlias lūpas ir palikdavo jas raudonas ant baltų popieriaus lapų. Fridos beždžionėlės ir papūgos turėjimas yra kur kas linksmiau. Ji žiūrėjo į devyniolikto amžiaus namą, merginą su raudona suknele balkone, rožes ir aplink skraidančius amuriukus, balkone stovėjo narvas su kanarėlėmis. Tiesą pasakius, ji visada buvo iš tų moterų, kurios žinojo, ką veikti. Jeigu  turi duobutę veide, tai reiškia, kad tave pabučiavo Kupidonas arba Venera. Ji turėjo duobutę prie lūpų ir du apgamus ant smilkinio, o tai reiškė, kad jos puiki intuicija. Žinojo ji? Taip. Ji jautė, kaip jis liečia jos plaukų kriauklę, kurią ji nusižiūrėjo iš XIX amžiaus mūzos ar iš savo paauglystės. Jo pirštai pasilikdavo akimirkai joje, paliesdami jos galvą ir staigiai išardydami devyniolikto amžiaus mūzos kriauklę. Ji jautėsi visa plunksnuota.

Neoninis miestas

Lietūs. Tai – lapkritis. Lietūs – tai vasara. Ir neoninis miestas. Saldūs atvirukai, kurių ji turi bijoti. Šiandien ji matė našlaitę, mirksinčią akimis, tai sutapimas ir ženklas. Taip jau yra, kad jie neša nelaimes. Šiandien lietūs. Bet tamsūs. Lyja lyja lietus per karaliaus pietus, karalienė knarkia, karaliukai verkia, o karalius po stalu geria šnapsą su draugu. Iš kurių laikų atkeliavo ši dainelė į Vilniaus kiemus, kurią jie dainuodavo, būdami vaikai?
Ji eina pas jį. Apsivelka baltą kombinezoną, puoštą gipiūrais, baltą paltuką, permatomas skėtis. Žiūrėdama į lietaus ir neono atspindžius ant drėgno šaligatvio.

Laska pasijautė kaip baltas mažas liūtukas – žodžiautojos ir raganautojos.

Dvasinės erdvės

Jai buvo gera. Ji taip pasiilgo dvasinių erdvių. Jautė savo kambarį. Lyg migdolinį rudenį, Vilnių. Ir miegojo padėjusi galvą ant dekoratyvinių pagalvių. Su baltu gipiūriniu kombinezonu priėjo prie jo lovos.

Šiandien lyja lyja visą dieną. Ji praranda ribas ir sienas.
Ji glosto jam smilkinius, pirštus panardindama į plaukus, juos išleisdama, liečia pirštais kaklą ir riešus ir pranyksta – nebeprisimena.
Durys atsidaro viena po kitos.

Imperatorius ir žudikas, arba Lilibilio valstybė, kurioje gyvena Laska. Laskos šypsena. 

Taigi, ko prireikė nenormaliems piliečiams iš Laskos? Lilė jų su ma atsikratė. Dabar buvo tikros vilkės gražuolės saldžiomis akutėmis. Tačiau piratai.. kaip Laska juos vadino prisimindama filmą „Viešnia iš ateities“. Kažkokie kosminiai piratai, kurie norėjo Laską paversti į ufo. Iš jų langų sklido mėlynos labai stiprios šviesos, nutaikytos į Laskos langus. Laska buvo skaičiusi, kad tai naikina melatoniną, miego hormoną. Slinko plaukai. Visada buvo silpna. Kieno buvo tas namas? NASO? UFO? Kartą prasilenkdama gatvėje Laska girdėjo, kaip vienas vyras telefonu kalbėjo: „Jie mums pasakė, tokia gatvė yra, ir šitas miestas yra, bet tokio namo – nėra….“ Bet štai – jis gi stovi! Kariniuose dokumentuose tai – lazerinis ginklas. Baisiausia buvo tai, kad kolega irgi turėjo tokias šviesas, ir kai ji apsigyveno viešbutyje, jis įsitaisė aukštu aukščiau ir pasakė: „Kurva, molča razberiomsia“. Ji atpažino jo balsą. Ir perleido jas jai iš viršaus per jos langą, taigi tą radiaciją šį kartą gavo ne iš namo, kurio „nėra“, o iš namo, kuris yra.

Taip Laska buvo naikinama. Buvo stebima vaizdo kameromis. Buvo laužomas jos gyvenimas ir likimas. O to židinio centro Laska nežinojo. Tai argi Laska – karalienė? Ne. Nes kitaip ji būtų labai mėgusi klausytis muzikos ir žiūrėti filmą „Brolis“. Jai buvo gailima net kuoduko, kurį ji atsiaugino, į jos atsigavusius plaukus kolegė lifte taip piktai įsistebeilėjo… Ir kaip jai išaiškinsi, kad Laska – filologijos magistrė, rašytoja ir leidinio redaktorė, ir moteris, o ji moka tik keiktis ir rėkti, gal dar ką nors, aišku, moka, bet jos lygis buvo labai žemas. Tik atsigavę jos plaukai vėl išslinko. Toks sutapimas. Gal nuo tų mėlynų šviesų? Jai buvo įtartinas jos gipiūrų ištrynimas kažkokia medžiaga, nuo kurios ją ištiko alergija, ir labai baisi. Laska nusprendė, kad ta kolegė, kai tik pamatė jos atsigaunančius plaukus, labai įsiuto, kad Laska vėl gražuolė ir įskundė ją saugumui. Nes tuo metu jos nešvitino iš gretimo namo, todėl Laska ir atsigavo. Kaip ji įsiuto! Laskos plaukai buvo šviesūs, susukti į kuoduką kaip Afroditės, ir tuo metu Laska vėl šypsojosi.

Taigi kolegė, pamačiusi ją lifte visą atsigavusią, gražią, su Afroditės kuoduku, įskundė ją saugumui, kad kažkas nevykdo įsakymo. Kieno tai įsakymas? Iš kokios pilies? Kas nevykdė įsakymo ir sukūrė Laskos veide šypseną? Naktį pasigirdo šūvis. Ji neteko žado. Kartais dar būna maldų naktis. Ta kolegė šnekėdavo taip: jos rūra, jos raumenys, da chuja uždirbau, pavydėdavo suknelių. Laska nesuprato, iš kur ji galėdavo uždirbti? Ji taip išpeizelėdavo moteris, kuriomis „imperatoriaus žudikas“ žavėdavosi. Laska žinojo visus ginklus. Ji buvo tikra generolė ir gynybos departamentas ir dėl to jos sunkusis diskas buvo toks sunkus. „Namo nėra“, bet miestas tikrai dar yra. O norėjosi tiesiog susikrauti savo romano sąsiuvinius ir išvažiuoti į didmiestį, pajusti intelektualią dvasią, anot personalinio horoskopo, Laska buvo okultistė, pasiųsta atlikti misiją į šią žemę. Norėjo išsikedenti savo plunksnas ir gerti dvasinį nektarą.

Paskutiniu metu ji vis mintimis nukeliaudavo į Prahos filharmoniją, kai būdavo šviesu. Leidinį, kurio vyriausioji redaktorė ji buvo, uždarė, šių pareigų, švelniai tariant, jai pavydėjo, ji neteko darbo pagal savo išsilavinimą ir pajamų. Kaip ji turėjo jaustis? O gal ji gyveno Lilibilio valstybėje? Ji vis ilgėjosi kelionės į didmiestį. Kartais tos šviesios erdvės vis dar susikuria.

Kategorijos: Grožinė kūryba, Kūryba, Saulės arkliukai, Skaitiniai, Visi įrašai | Žymos: , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *