Biudžetiniai istorikai Vorutos paslapties neatskleis (35)

Architekto restauratoriaus Napalio Kitkausko atrastos Mindaugo laikų Vilniaus katedros grindys, išklotos keraminėmis glazūruotomis plytelėmis | Archyvinė nuotr.

Architekto restauratoriaus Napalio Kitkausko atrastos Mindaugo laikų Vilniaus katedros grindys, išklotos keraminėmis glazūruotomis plytelėmis | Archyvinė nuotr.

Svarbiausio šiuolaikinės Lietuvos valstybingumo dokumento, 1918 m. vasario 16-osios akto, originalą surado entuziastas, kurį net artimieji ir pažįstami vadina keistuoliu.  Akto paieškas išjudino alkoholio ir žiniasklaidos  bendrovės pasiūlytas  milijono eurų atlygis už radinį.  Tačiau įstaiga, kurios pareiga užpildyti baltąsias ir pilkąsias  istorijos dėmes, valstybinis Lietuvos istorijos institutas, taip  pat universitetų istorijos fakultetai, katedros kitų  Lietuvos praeities paslapčių  iki šiol neatskleidė.  Visuomenė tebespėlioja,  kur yra  tiksli Vorutos, legendinės  karaliaus Mindaugo laikų Lietuvos sostinės, geografinė vieta, kas 1382 m. įsakė nužudyti  garsiausią nekrikščioniškos Lietuvos valdovą Kęstutį – Jogaila, Skirgaila ar jų motina rusėnė stačiatikė Julijona, kada  Prezidentas Antanas Smetona iš tiesų surašė Kybartų aktus dėl  įgaliojimų išeivijos Vyriausybei – bėgdamas nuo Raudonosios armijos 1940 m.  birželio 15 d.  Virbalio geležinkelio stotyje, tą patį vakarą Kybartų gimnazijoje ar lapkričio 23 d. laikinai apsistojęs Šveicarijoje, Berno viešbutyje?

 „Ūkininko patarėjo“ pakalbinti žinomi archeologai ir paminklosaugininkai sutiko, kad Lietuvos istorikų pajėgas reikia sustiprinti, bet tik ne  paprasčiausiais archeologinių kasinėjimų vietų ir milžinkapių plėšikais, archyvuose ieškančiais vien paskalų apie Lietuvos karalių ir prezidentų fizinius trūkumus, dvasines ydas,  užkimbančiais ant priešų klastočių apie mūsų  tautos didvyrių  politinę „trumparegystę“.

Istorijos mylėtojų daug

Valdžios išlaikomi istorikai teisinasi, kad privalo  savo akademines pareigas atlikti ir  neturi laiko ieškoti  karaliaus Mindaugo I karūnavimo vietos ar valdovo kapo. Tai gal  valstybė  turėtų  patikėti entuziastams, kuriuos skatintų verslininkų pažadėti  solidūs apdovanojimai,   tirti  visuomenę  labiausiai  dominančius istorijos faktus ir sutaupytų  biudžeto lėšų? 

„Istorikai iš tiesų įnikę į savo temas.  Bet pritarčiau, kad Lietuvos  istorijos tyrinėjimams reikėtų sutelkti daugiau pajėgų. Kai jų ima trūkti, atsiranda entuziastų pasiryžėlių.  Lietuvoje nemažai  istorijos mylėtojų draugijų, klubų. Nesakau, kad jie negali padėti profesionaliems istorikams, o kai kada net ir pralenkti juos. Bet atsiminkite, kad kiekvienam istorijos tyrimui reikia kruopščiai pasirengti, peržiūrėti išlikusius šaltinius, ilgai sėdėti archyvuose, surinkti faktus.  Nepajudinus nė piršto tikrai jokios istorinės mįslės nepavyks išnarplioti“, –  „Ūkininko patarėjui“ kalbėjo   Seimo  Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas, Valstybės istorinės atminties komisijos narys  Eugenijus Jovaiša.

Nepakanka lėšų moksliniams tyrimams

Akademikas prof. Eugenijus Jovaiša | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas, akademikas prof. Eugenijus Jovaiša | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Anot E. Jovaišos, norint užpildyti visas baltąsias  karaliaus Mindaugo epochos dėmes, reikėtų nuosekliai peržiūrėti Livonijos, Vokietijos, popiežiaus archyvus.

„Aišku, visuomenė labiausiai  reikalauja iš istorikų atskleisti XIX–XX amžių paslaptis, nes tie laikai dabartiniams žmonėms artimesni.  Bet dėl to nukenčia ankstyvoji baltų, aisčių istorija, priešistoriniai laikai. Labai sumažėjo archeologinių disertacijų iš geležies amžiaus, siekiantieji  mokslinių laipsnių mieliau renkasi vėlyvuosius viduramžius“, – apgailestavo  archeologijos profesorius E. Jovaiša.

Pasak Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko, istorijos tyrimams  Lietuvos mokslo tarybos skiriamų lėšų nepakanka, o  iš  valstybės  biudžeto ir ES struktūrinių fondų finansuojamų projektų (kasmet apie dvidešimt ne tik istorijos, bet ir socialinių, kultūrinių mokslo tyrimų– red.past.) – per mažai . „Paraiškų atrankos konkursai ne visada tinkamai rengiami. Galvojame tobulinti Mokslo tarybos nuostatus“, –aiškino E. Jovaiša.

Juodieji istorikai

Profesoriaus manymu, verslininkų pasiūlyti pinigai, ypač dideli, už praskleistus kokio nors visuomenės susidomėjimą ilgai kaitinusio praeities įvykio ar reiškinio  užkulisius gali paskatinti entuziastus iš kitų profesijų stačia galva nerti į istorijos  gelmes.

„Bet mėgėjiškas entuziazmas – ne visada tik naudingas. Jis gali pridaryti ir žalos. Į teisiamųjų suolus jau sėda juodieji archeologai, metalo ieškikliais apsiginklavę žmonės, kolekcionuojantys arba interneto aukcionuose pardavinėjantys  iš archeologinių kasinėjimų vietų, senųjų kapinynų išplėštus žiedus, sages ir kitokius senovinius papuošalus. Gali atsirasti ir juodųjų istorikų“, – perspėjo  Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas E. Jovaiša.

Tikras tyrinėtojas  nepaperkamas

„Tikram, garbingam istorijos faktų ieškotojui nereikia tokių dirbtinių paskatų kaip koncerno  „MG Baltic“ pasiūlytas milijono eurų atlygis „už sugrąžintą Lietuvai jos gimimo liudijimą“, –  „Ūkininko patarėjui“ kategoriškai  tvirtino paminklosaugininkas doc. dr. Romas Batūra, priklausantis  tam  retėjančiam istorikų, kurių mokslinio susidomėjimo  sritis – ankstyvieji  ir brandieji Lietuvos viduramžiai, būreliui.

R. Batūra nė neabejoja, kur buvo sakmėmis ir padavimais apipinta Vorutos (Varutos) pilis,  karaliaus Mindaugo rezidencija. Kai kurie tyrinėtojai  ją  net laiko  XIII amžiaus Lietuvos sostine.

Vilniaus katedra – iš Mindaugo epochos

„Tikrai ne kažkur prie Anykščių, kaip bando įrodinėti jaunesnieji  kolegos istorikai. Voruta – tai mūsų amžinoji sostinė Vilnius.  Juodu ant balto niekur  neparašyta, bet įrodymų pakanka. Vilniaus katedros restauratorius, architektas Napalys Kitkauskas atrado, kad seniausia katedros dalis, giluminiai mūrai, šventovės slenkstis – iš Mindaugo epochos“, – pasakojo R. Batūra. 1251 m.  apsikrikštijęs Mindaugas pastatė pirmąją  Vilniaus katedrą. 1263 m. sąmokslininkams nužudžius  karalių, katedra buvo paversta senojo baltų tikėjimo  šventykla (alka arba romuva (raguva). Anot R. Batūros,  Vorutos  pilis – tai  Mindaugo dvaras,  XIII amžiaus Lietuvos pagrindinė tvirtovė, politinis centras, atlaikęs  didįjį Livonijos puolimą.

Trūksta idealizmo

Romas Batūra | lietosfondas.lt, Z.Juškevičiaus nuotr.

Romas Batūra | lietosfondas.lt, Z.Juškevičiaus nuotr.

Būsimiesiems  lietuvių karininkams Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje ilgai istoriją dėsčiusiam R. Batūrai apmaudu, kad šiandien daugelis save istorikais vadinančių asmenų, nuo diletantų iki profesorių, pamėgo knaisiotis praeities skandaluose: smulkmeniškai aprašinėja, kaip koks nors didikas nunuodijo savo varžovą, bando pateisinti kilmingus, garsius išdavikus, susidėjusius su Lietuvos priešais. „Turime didingą istoriją, bet nesugebame, nenorime suvokti jos reikšmės. Mongolų karo vadas Burundajus, nusiaubęs Vidurio Europą, slavų žemes, privertęs rusų kunigaikščius šliaužioti jam prie kojų, 1258 m. įstrigo Lietuvoje, Nemuno  aukštupyje! Lietuva dažnai būdavo civilizacijų karo pirmosiose fronto linijose. Pokario antisovietiniai partizanai dvasinės stiprybės sėmėsi iš istorinių asmenybių –Vytauto Didžiojo, karaliaus Mindaugo. O šiuolaikiniai lietuviai pasidarė sausi kaip Statistikos departamento skaičiai – ir už pačią nepriklausomybę jiems svarbiau, koks jos tekstas – originalas ar nuorašas “, – stebėjosi R. Batūra.

Amerikietiška pamoka

Jungtinės Amerikos Valstijos kasmet pakiliai mini savo nepriklausomybės dieną, liepos 4-ąją, o valstybingumo  200 metų jubiliejų 1976 m. šventė nepaprastai iškilmingai: per  šalį riedėjo Laisvės traukinys ir XIX amžiaus Amerikos Laukinių Vakarų naujakurių vežimai, traukiami arklių ir jaučių, ant visų svarbiausių JAV pastatų kabėjo didžiuliai jubiliejaus grafiniai ženklai, specialioje   „Dviejų šimtų metų loterijoje“  buvo galima laimėti  1 847 040 dolerių, Kongresas suteikė pirmajam JAV prezidentui  Džordžui Vašingtonui (George Washington) (praėjus 177 metams po jo mirties)  aukščiausią Amerikos karinį titulą – JAV armijų generolo laipsnį.

O Lietuva  vėl įprastai giedos „Tautišką giesmę“, tik šį kartą  nuo 100 kalvų, piliakalnių.

Memorialai nyksta nepabaigti

„Geras sumanymas. Juk šiemet Piliakalnių metai.  Viduramžiais pilys buvo Lietuvos gynybinis žiedas.  Kryžiuočių Dusburgo kronikoje minima, kad Ordino magistras Meinhardas 1290 m. balandžio 23 d. su penkiais šimtais raitelių ir dviem tūkstančiais pėstininkų užpuolė  Kolainių pilį ant Jurbarko (Bišpilio) piliakalnio: „Jos  vadas Surminas ir 120 karingų vyrų  narsiai priešinosi Ordino broliams. Galop visi pilėnai, išskyrus 12 žmonių, buvo mirtinai sužeisti, nuo pilies sienų kraujas tekėjo nelyginant patvinęs liūčių vanduo.“ Saugokime ir branginkime liudijimus apie  mūsų protėvių narsą. Pabaikime pradėtus šlovingos praeities šiuolaikinio įprasminimo darbus. Saulės mūšio memorialas apleistas, nyksta tik įpusėtas“, – priminė istorikas R. Batūra, paklaustas, kaip   turėtume švęsti valstybės atkūrimo šimtmetį, ką privalėtume pabrėžti.

Antanas Smetona verslininkų nedomina

Koncerno „MG Baltic“, siūliusio milijoną už  sugrąžintą  šaliai Nepriklausomybės aktą, prezidentas Darius Mockus nuolat  kalba, kad  „Lietuvos istorijos tema koncernui nėra svetima“. Ši aistra istorijai  galų gale baigėsi  ikiteisminiu tyrimu: slaptas koncerno vadovybės derybas su Liberalų sąjūdžio lyderiais dėl patriarcho Jono Basanavičiaus skulptūrinio atvaizdo Vilniuje teisėsaugininkai palaikė politikų papirkinėjimu.  Koncernas vis dėlto spėjo padovanoti  Signatarų namams mažą sėdinčio soste, romėniška toga apsivilkusio ir skydą su Vyčiu prie šlaunies priglaudusio patriarcho skulptūrą.

Tačiau paminklo pirmajam atkurtos Lietuvos Prezidentui A. Smetonai sostinėje „MG Baltic“ niekada nesisiūlė finansuoti. Matyt, pagalvojo, kad tai nebūtų pelninga investicija.

Nuopelnai Lietuvai nutylimi

Prezidento A. Smetonos 140-ųjų metinių minėjime kalba dr. Romas Batūra | Kaunas.lt nuotr.

Prezidento A. Smetonos 140-ųjų metinių minėjime kalba dr. Romas Batūra | Kaunas.lt nuotr.

„A. Smetoną  purvais drabstė sovietinė  propaganda, dabar Prezidento  artimieji nenori parvežti jo palaikų iš Amerikos, nes bijo, kad  tėvynėje jie bus išniekinti! Nesąmonė, kad A. Smetona  buvo diktatorius, savanaudis politikas. 1940 m. įsiveržus  Raudonajai armijai, A. Smetona pasitraukė iš Lietuvos neturėdamas nė skatiko kišenėje, nors galėjo išsivežti visas Lietuvos banko atsargas.  Keturi vyrai iš A. Smetonos giminės buvo narsūs pokario  partizanai. Lygiai prieš 67 metus, 1950- ųjų liepos 5 d.,  žuvo Prezidento A. Smetonos pusbrolio Baltraus Smetonos sūnus, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Vyčio apygardos vadas Alfonsas Smetona-Žygaudas, per paskutinį savo mūšį spėjęs granata susprogdinti  du sovietų vidaus kariuomenės karininkus. Prezidento sesers Mortos Smetonaitės-Krikštaponienės sūnus, Lietuvos kariuomenės kapitonas Juozas Krikštaponis, pirmasis Vyčio apygardos vadas, žuvo 1945 m. sausio 12 d. Lėno miške, bet rusai per tą susirėmimą neteko 200 savo kareivių. Dabar J. Krikštaponio nuopelnai Lietuvai nutylimi, jis vadinamas „žydšaudžiu“, o „Lietuvos istorijos mitų griovėjai“ reikalauja nuversti partizanų vado atminimo akmenį Ukmergėje“, – piktinosi istorikas R. Batūra.

Vilnius turi būti kaip Roma

Buvęs ilgametis Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas R. Batūra įsitikinęs, kad Vilniuje  būtinai turi iškilti paminklas Prezidentui A. Smetonai, ir net gali pasakyti vietą, kur turi stovėti skulptūra. „ Gedimino prospekte,  nes nuo jo netoli Tilto gatvė. Ten A. Smetona gyveno 1908–1909 metais. Jo butas buvo didžiausias lietuvybės židinys surusėjusiame, sulenkėjusiame, labai žydiškame Vilniuje, pas A. Smetoną nuolat rinkdavosi Vilniaus lietuviai šviesuoliai. Kai atskrendame į Romą, matome daugybę įvairių Romos imperijos, Italijos epochų ženklų – Koliziejų, Trevio fontaną, šv. Petro baziliką, imperatorių kolonas, garsių italų paminklus. Ir Vilnius  užsieniečiams  turėtų būti tarsi Lietuvos istorijos muziejus po atviru dangumi“, –siūlė istorikas ir paminklosaugininkas R. Batūra.

Autorius yra „Ūkininko patarėjo“ korespondentas ir informacijos skyriaus vedėjas

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Kultūros paveldas, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , .

35 komentarai

  1. Tvankstas:

    Nieko apie Vorutą nerašė nei Lenkijos (svarbiausia), nei Rusijos, nei Briuselio istorikai.
    Suprantama, pinigų mažai, avansu už nieko neveikimą irgi nemoka.

  2. R. Batūra kažkodėl A.Smetoną vadina pirmuoju atkurtos Lietuvos prezidentu. A. Smetona negalėjo tapti pirmuoju Lietuvos prezidentu, kadangi Lietuvos Respublikos Prezidento instituciją Steigiamasis Seimas įsteigė tik 1920 m birželį ir iš karto Prezidento pareigas pavedė eiti iki bus išrinktas Prezidentas Seimo pirmininkui A. Stulginskiui. Taip, kad A. Smetona galėjo būti iki tol buvusios Valstybės Tarybos, o ne Lietuvos prezidentu. Taigi, jeigu jau kalbame apie paminklus Smetonai, tai kalbėkime teisinę tiesą, o ne tai kuo jį vadino garbintojai, jo kulto šalininkai. Juolab, kai kalbama dėl jam paminklo sostinėje, kaip pirmajam Lietuvos prezidentui. Juk būtent Vilniaus atžvilgiu Smetona neįvykdė Prezidento pareigos kapituliuodamas prieš Lenkijos ultimatumą Lietuvai 1938 metais bei 1939 m rugsėjį nesiųsdamas kariuomenės, kad tuo būtų parodyta, jog Vilnius jau yra atsiimtas Lietuvos, kad jis jau nėra buvusios okupantės Lenkijos valdomas. Taigi tiesa šiuo atveju Lietuvai yra svarbiau už Platono draugystę…

    • Atmintis:

      Tai jau taip, kalba apie paminklą Smetonai Vilniuje yra netikusi, tiesiog istorijos suniekinimas, Prisiminkime iistorikės V. Sruogienės žodžius, jog Smetonai likvidavus opoziciją dėl Vilniaus susigrąžinimo buvo priimtas lenkų ultimatumas, kuriuo pripažinta Vilniaus okupacija. Prof. Mykolas Romeris paryškino, jog Lietuvos svainių vyriausybės su žento generolo Stasio Raštikio pradėta nuolankia kapituliacija lenkų užmačiai iššaukė ir kitas kapituliacijas.

  3. Dėl Vorutos Ypatijaus metraštyje yra parašyta maždaug taip, kad Mindaugas nusprendė su ateinančia Vykinto kariuomene vieni prieš kitus nesimušti būriais (suprantant tarpusavyje) ir įėjo į miestą (grad) vardu Voruta. Toks vardo pabrėžimas rodytų, kad jis nėra nieko kito, o tik vardą reiškiantis, o turi atitinkamą prasmę, kuri turėjo būti žinoma ir metraštininkui, todėl ką tai reiškia papildomai neaiškina. Tas įžengimas į Vorutą gali reikšti Mindaugo spredimą surengti teismą pačiam sau, kad lietuviams nesižudžius tarpusavyje. Tokiu atveju Voruta gali reikšti, kad tai buvo teisingumo deivės šventovė, panašaus teisingumo vykdymo būdo vieta kokia buvo Romoje koliziejus, t.y. teisingumas vykdytas naudojant plėšrius žvėris. Čia vardo užrašymas Voruta panašus į deivės Žvėrunės vardą. Taigi vieta, kur buvo šios deivės šventykla, visiškai galimai gali būti vadinama Voruta. Kad tai gali būti buvus visiems lietuviams šventykla, rodytų ir tas faktas, kad vietoje turėjusio būti mūšio buvo raitelių žaidimai. Brauno 16-o amžiaus Vilniaus miesto žemėlapyje yra pažymėta žvėryno vieta. Žvėryno rajonas Vilniuje yra išlikęs ir iki šiol. Taigi, manyti, kad dabartinis Vilnius arba jo vieta kur buvo minėta šventykla Mindaugo laikais galėjo turėti Vorutos pavadinimą, yra visiškai realu.

  4. markas:

    Man atrodo, kad Lietuvos Valstybės Dienos turėtų būti dvi – viena, susieta su Lietuvos Karaliaus Mindaugo asmeniu, o kita, susieta su Lietuvos Prezidento Antano Smetonos asmeniu. Taip būtų atstatytas istorinis teisingumas. Abu sugebėjo sudėtingiausiomis aplinkybėmis ir nepalankiausiomis sąlygomis duoti tautai valstybę ir teritoriją.

    • Vilniaus Žemaitis:

      Aš prieš!
      Pirmiausia pati liepos 6-oji istorikų išgalvota, “iš pirešto laužta” diena. O antra – Mindauhas buvo žudikas, išžudęs nemažai mūsų (žemaičių, žiemgalių, Nalšios, kitų baltų genčių) protėvių. Ir Saulės Bulionių giminės kunigaikščiai, ir Vykintas, ir Žiemgalių Viestartas – visi jie kovojo su Mindaugu. Tad ką mes garbinam??? Ar tik ne daugelio iš mūsų protėvių žudiką, krauju ir klasta “apvienijusį” baltų gentis???

      Nieko gero negaliu pasakyti ir apie antrajį veikėją – perversmo keliu valdžią užgrobusį dikatatorių A. Smetoną.

      Apgailėtina, kad jiems statomi paminklais, švennčiamos kažkokios išgalvotos dienos.

      • Bau:

        Toks požiūris yra niekinis. Istorikas Z.Ivinskis metodologiškai apžvelgė kitataučių raštus apie karalių Mindaugą ir nurodė jų vertę: Nuo Mindaugo laikų iki XV amž. buvo išlikusi bendra rusų metraščių žymė: jei kuris lietopisis kurį nors Lietuvos valdovą labiau pravardžiavo buvo aišku, kad šis lietuvių tautoje buvo labiau pasižymėjęs.

  5. Vilniaus Žemaitis:

    “Nesąmonė, kad A. Smetona buvo diktatorius, savanaudis politikas.”

    O kas tuomet Smetona buvo? Ogi perversmo keliu valdžią užgrobęs, demokratiją Lietuvoje sunaikinęs diktatorius. Ir to nepaneigsit. Ir toks vertinimas visai ne iš sovietmečio. Nežinau, kaip sovietinės okupacijos metais buvo kalbama apie Smetoną, tačiau žvelgiant demokrato akimis nieko gero apie jo atėjimą į valdžią ir valdymą negaliu pasakyti.

    • Živilė:

      Perversmas kaip žinoma buvo organizuotas kariškių, neteko skaityti apie Smetonos dalyvavimą jį organizuojant…? T.p. žinoma kokia situacija buvo susidariusi valstybėje ir pripažįstama kad Griniaus demokratija su didele tikimybe galėjo baigtis 14 m. anksčiau prasidėjusiu sovietmečiu. Manau tai pakankamas argumentas gerbti perversmo rengėjus ir atsakomybės naštos neatsisakiusį Smetoną. Demokratija nėra vienintelė ir absoliuti vertybė, nėra Dievo įsakymas, tai tik valdymo forma, ji turi būti adekvati situacijai, ir labai prastai tinka kare bei krizėse, kokia buvo susidarius Lietuvoje 1926 m….?

      • Tokie tie ir “kariškiai”, kad padarę perversmą nesiėmė Vilnių atsiimti, o pasodino Smetoną, kuris ir ėmėsi patvarkyti tuos, kurie buvo už Vilniaus atsiėmimą karine jėga. O kaip demokratija galėjo baigtis sovietmečiu, jeigu Lietuva sienų su Sovietais neturėjo, kai antai Latvija, Estija, Suomija sieną su sovietais turėjo, bet net ir tokiu atveju jose tuomet “sovietmetis” neasirado. Smetona tikrąjį savo prolenkiškąjį veidą parodė 1938 metais, kai priėmė Lenkijos ultimatumą, kuriuo Lenkija pasityčiojo iš Lietuvos suverenumo, o taip pat 1939 m. rugsėjį, kai nepasiuntė kariuomenės į jokios kariuomenės neginamą Vilnių. Paprastai sakant, tai akivaizdus Prezidento pareigų nevykdymas ir tai dėl Smetonos “dalyvavimų nedalyvavimų taškas. O dėl susidariuosios situacijos, tai ar ne tie patys perversmininkai ją ir galėjo daryti (?!)…

  6. Garsiausias Lietuvos valdovas yra ne kažkoks Kęstutis, o Jogaila, o kalbant apie Kęstučio nužudymą, tai galiu pasakyti, kad jis buvo nužudytas Jogailos įsakymu, tik Jogaila viską taip suorganizavo ,kad atrodytų jog dėl jo mirties kalta Julijona ar Skirgaila, be to visas nužudymas buvo suplanuotas taip, kad neva Kęstutis pats kalėjime iš nusimimo pasikorė, bet iš tikrųjų jis buvo nužudytas. Jogaila, kaip asmenybė, tikras chameleonas, labai klastingas, ir labai keistas. Jogaila nemėgdavo vykdyti represijas, tačiau jeigu reikėdavo jas vykdyti visą kalte suversdavo kitiems. Pasidomėkite jo valdymu Lenkijoje ir patys įsitikinsite.

  7. -.-.-:

    iš tiesų istorikams reikia ir žinių iš kitų mokslo sričių, nes taikomi tie patys metodai (istorinių šaltinių analizė ir logika) neleidžia pasistūmėti toliau iš aklavietės, kol neatsiranda dar nežinomų šaltinių, o jų vargu ar dar kada nors atsiras. Reikia drąsių hipotezių, kurios praplėsti mūsų žinojimo ribas ar bent pateikti kelis alternatyvius istorijos vertinimus su paskaičiuotomis tikimybėmis, bet jei istorikai to patys nedaro, suprantama, kad randasi “juodieji istorikai”. Visiškai atmesti jų minčių nedera, kad ir kaip keistai ar kvailai, tradicinio istorijos mokslo nuomone, jos skambėtų. Patiems istorikams jos nė nekyla, nes jų mąstymą apriboja turimos žinios, o “juodieji” yra laisvi savo fantazijose. Mano asmenine nuomone, metraštyje paminėtoji Voruta yra tiksliai lokalizuota, nors tai pakankamai bendras pavadinimas – vietovardžių, turinčių savyje šaknį “vart-” yra daug tiek dabartinėje Lietuvos teritorijoje, tiek už jos ribų. Galbūt, tai rodo atitvertų sienomis administracinių ar valstybinių darinių – žemių – ribas, ir vietą (vartus), per kuriuose į tas žemes būdavo patenkama prekybiniais keliais. Mindaugo sostinė (miestas-gardas, rūmavietė, laukas, sargybiniai kaimai, artimesnių didikų ir giminaičių bei sūnų kiemai, alkas ir ragainė (kapinės), ir kt.) tikrai buvo ne ten, nes Lietuvoje buvo patogesnė vieta, kurios vieta atitinka visus visuomenės erdvinio vystymosi dėsnius, ką patvirtina ir vietovardžiai. Kur ji yra, leiskite nutylėti – nesinorėtų, kad juodieji archeologai ten apsilankytų anksčiau už mokslininkus, nes vieta pakankamai retai apgyvendinta, o kartu ir tokia akivaizdi, kad netikiu, jog istorikai (bent kai kurie) jos nežino. Ten, kur kadaise keliaudavo užsienio svečiai ir pirkliai, ir kur sprendėsi svarbiausi Lietuvos klausimai (ir dar iki Mindaugo), beliko tik keletas padrikai išsimėčiusių ūkininkų sodybų ir dirbama žemė arba miškai, nes vėlesni valdovai sostinę perkėlė į Vilnių …

    • Tvankstas:

      Kodėl tiek mažai dėmesio skiriama Gardynui / Gardinui ?
      Gardarikė buvo didi valstybė nuo 376 m. ilgus šimtmečius.
      Nori nenori, bet Gardynas labai tiksliai nusako, kad tai svarbiausias Gardarikės miestas – sostinė.
      Ne šiaip sau ir jau krikščioniški Lietuvos valdovai valdė iš ten, ten rinkdavosi ir Abiejų Tautų Seimas.
      Naugardukas yra lyg kalbinis antspaudas, kad tai naujo laikmečio valdovų pastatyta sostinė.
      Man suprantamas politinis korektiškumas – po Suvalkų sutarties sulaužymo 1920 m. miestą užėmė Lenkija, atplėšė nuo Lietuvos, apylinkes sulenkino, Sovietų Sąjunga paliko Gardiną Baltarusijai – visgi broliška rusams slavų tauta.
      Kiek rašyta, tai 1940 m. rugpjūčio pradžioje Maskvoje komunistiniai deputatai net nežinojo Lenkijos užimtos rytų Lietuvos vietovardžių, sužibėjo L.Gira, ištaręs Druskininkų pavadinimą…
      Šių dienų lenkamyliai vargu ar žinotų Gardyną, Lydą, Ašmeną, Breslaują,…, nekalbant jau apie Seinus, Punską, Gulbiniškius, Vyžainius, Suvalkus, Augustavą,…
      Grįžtant prie Gardyno (tebūnie Voruta ar tai Vilniaus Žvėryne, ar tai Naugarduke, ar tai Lydoje) – užgausime savo stačiatikius brolius gudus, jei Vorutos ieškosime Gardyne ?
      Rašau šias pastabas tam, kad suvokti buvusios Lietuvos sienas, lietuvybę ir valstybingumą praeityje.

      • markas:

        // Tvankstas: “Kodėl tiek mažai dėmesio skiriama Gardynui / Gardinui ?
        Gardarikė buvo didi valstybė nuo 376 m. ilgus šimtmečius.” // ———– Berods, pirmą kartą Gardinas paminėtas 1127 m. metraštyje: “Всеволодка из Городка” (kitur “Всеволодка изъ Городна”). Etimologija kaip ir aiški: gora – kalnas. Logiška – ant kalno statomos pilys. Be to, slavuose šis žodis labai paplitęs: “gorod”, “grad”. Beje, veiksmažodis “gorodit”, ar tik ne apjuosimą pylimu reiškia? Supilta žemių juosta, dirbtinis žemės užtvaras, apjuosimas dirbtiniais kalneliais. Kita vertus, kiek šaknis gard- pas mus paplitusi?                                                  

        • Tvankstas:

          Senovinė šaknis ‘gara-‘ labai paplitusi visose kalbose, pirminė reikšmė reiškia kalną, pakilimą, viršų, garą.
          Antroji dalis ‘rada-‘ reiškia apvalumą, apskritimą, ratą.
          Abi šios šaknys labai paplitę visose kalbose, tiesa, dėl mongolizmo (Down sindromo), ‘ra’ pakito į ‘la’, kinų kalba neturi ‘ra’.
          Nors ‘ra’ virtimas į ‘la’ jau pastebimas Hadza ir Sandave kalbose (Tanzanijoje), tai galėjo būti prieš 65 tūkst. metų, bet ypatingai stipriai tai įtakojo mutacijos Kinijos plotuose.
          Sudėjus gara+rada, paprastai dviguba ‘ra’ virsta vienguba, lieka garada(ti), čia ir lietuviškas ‘gardas’, ir slavams likęs ‘goroditi’, ir ‘gorod’ arba ‘grad’.
          Kaip Gardynas turi svarbiausio gardo reikšmę, kas leidžia laikyti Gardarikės sostine, taip ir suslavėjęs ‘Grodno’ išlaikęs visus lietuviškas vardo priebalsius.
          Dar pavyzdėlis.
          ‘Codanus’ įlanka prie Vyslos žiočių duoda mums ‘Godanus’, galėjo būti ir ankstesni ‘Godantus’ ar ‘Godantas’, o išlikę vokiškas ‘Danzig’ ir lenkiškas ‘Gdansk’ kilę iš to paties vardo ‘Godan(t)iškas’, kaip ir Katalonija, pirminiu Gothalanda kaip gudų apgyvendintas kraštas, jiems atėjus iš Gudijos/ Godanus, dabar Catalun`a.

          • markas:

            / / Tvankstas: “Senovinė šaknis ‘gara-‘ labai paplitusi visose kalbose, pirminė reikšmė reiškia kalną, pakilimą, viršų, garą. Antroji dalis ‘rada-‘ reiškia apvalumą, apskritimą, ratą.” // ———– Peršasi išvada, kad tiek mes, tiek slavai (arba tai, kas iš mūsų išsivystė į slavus) paėmė šaknį “gara”. Klausimai kyla tokie: kodėl jie ir toliau šį žodį naudojo/naudoja pagal paskirtį. Masė rytų kaimyno vietovardžių su “gorod”. Maža to, jisai pas juos paplito ir išsirutuliojo į pylimais apjuostas gyvenvietes, vėliau tapusias miestais. Dar daugiau: ir veiksmažodis atsirado “gorodit”. O mūsuose? Lietuvoje tapo praleista balsė: “gardinas” vietoj “garadino”. Be to, šaknis “gard” visiškai nėra paplitusi mūsų vartosenoje kaip apibūdinanti pilį-miestą. Dažniausiai tai – užtverta vieta gyvuliams laikyti. Apibendrinant – aptvaras. Kaip visa tai suderinti?

            • Tvankstas:

              Pirmiau buvo aptvaras gyvuliams laikyti ‘gardas’, vėliau aptvertas plotas su pilimi vadintas tarmėse ir ‘gardas’, ir ‘garadas’>’gorod iš pirmesniojo ‘garada(ti)’.
              Vytigudai, nuėję į Ispaniją 5 amžiaus pradžioje atsinešė savo žodį ‘gardingas’, reiškusį sargybinį, karį, iš kurio šiandien pilna ispanų su Garcia pavarde.
              Gardarikė vėlgi su lietuvišku ‘gardas’ ar ‘garda’, tikėtina niekatrosios giminės.
              Kaip matome, tais laikais vyravo lietuvių gentys su ‘gardas’ ar ‘garda’, o ‘garada’ laipsniu žemesnių genčių naudojamas žodis. Taip pat atsekama, kad aukštesnės padėties gentys turėjo sutrumpėjusį ‘gardas’, o žemesnės kilmės išlaikė senesnįjį ‘garadas’.
              Žvelgiant į 70 tūkst. metų priešaušrį nama kalboje, tai žodžių moteriška giminė ten baigiasi -s, o vyriška -b (seniau -va), mūsų gi kalboje vyriška giminė su -s, moteriška su balsiu, nors turime išlaikę tų laikų iš Kalahario dykumų išliekas moteriškoje giminėje : naktis, moteris, pilis, seniau dar dukteris, seseris, niekatroji giminė su -a, nors ir su -va, yra išlikęs ‘šuva’, virtęs dabartiniu ‘šuo’, nors buvo ir ‘šunis’.
              Atstatant matome buvus ‘Gardynas’, jau iš ‘garda, -s’, bet tie, kurie galėjo vadinti ‘Garadyna, -s’ negyveno Gardyno apylinkėse ir nevaldė Gardarikės.
              Vėlgi pavyzdėlis. Mūsų ‘vaga’ liaudynų kalboje davė pagrindinę vagą ‘vagyną’, užrašytą kaip ‘vagina’, su ilgu kirčiu ant i arba y lietuviškai.
              Dar. Baga yra gimęs iš Bagina/Bagyna. Mums tai svetima, nes mes tuo metu žinojome ‘vagyna’ prasmę, kurią vėliau užmiršome, kol gavome atgal su krikščioniškąją kultūra.
              Čia prasideda baisiausioji dalis – tikėjimų išpažinėjų užsigavimai.
              Neturime šiandien tiesioginio veiksmažodžio ‘garada(ti)’, bet turime ‘gardinti’, priesaga -in- rodo dažnumą su nukreiptu tikslu vidun, kaip skaninti, tai tur būt reikštų kelis kartus maišant, apsukant ir pridedant prieskonių iš ‘garada(ti)’.
              Vėlgi klausimas – kas buvo pirmiau : valgio skaninimas ar aptvaro darymas ? Negalima viską vertinti pagal pilvo poreikius kaip pirmenybinius. Bet tikrai aptvaras buvo pirmiau, o pilis ar miestas vėliau.
              Čia tai nieko, bet kai tenka atrasti geriau išlaikytą veiksmažodį ar žodį taivaniečių (austronezų) kalbose, apima atradimo džiaugsmas.
              Lietuvių kalba turi visus veiksmažodžius, tas labiausiai stebina, nors kai kada ne tokius pirminius, bet turi.

              • markas:

                // Tvankstas: “Negalima viską vertinti pagal pilvo poreikius kaip pirmenybinius. Bet tikrai aptvaras buvo pirmiau, o pilis ar miestas vėliau.” // ———- Taip, čia logiška: aptvaras giminei, kad ir plynoj vietoj, pirmiau nei pylimu apjuosta gyvenvietė ant kalno. Tačiau krenta į akis žodžio gard- menkas paplitimas pas mus. Tik ūkio reikšme. Gyvenviečių su tokia šaknimi – minimumas. Tuo tarpu, pas slavus – apstu. Visi miestai – gorod, grad. Mano subjektyvus argumentas: tradicijos pilis-miestus vadinti gardais mes neturime. Ta tradicija gaji slavuose. Ar buvo kitaip 1127 metais, kai pirmą kartą paminėtas Gardinas? Nežinia. Bet slavai, kad ir pasiskolinę mūsų gardą, jei prileist tokią prielaidą, mažiau slavais nuo to netapo. Be to, gara – garad – garadit, o gardas – net gardyti neišeina. Esmė, manau, čia tokia: nesvarbu, kas iš ko kokį žodį pasiėmė; svarbu, kaip panaudojo. Mes – ūkiui, jie – Gardinui.

                • Tvankstas:

                  Mes ir ūkiui, Gardarikei, Gardynui, gardingui ir jo aidui Garcia, o suslavėjusiems broliams liko miesto vardui kaip lietuviška liekana, dar ‘(už)tverti, apjuosti’ reikšme.
                  ‘Gara’ liko mums kaip ‘garas’, ‘garinti’, neužmirškime ir ‘girti’, ‘gerti’, ‘gurti’ – tai to paties ‘gara’ kamieno šakos.
                  Garda yra ežeras Italijoje, tokių šaknų vietovardžių yra beveik visose Europos šalyse, kad ir Oslo oro uostas Garde-moen.

                  • markas:

                    Matot, jie nelabai tuo metu mus broliais belaikė. Kad ir kokiais bendrakilmiais su mūsų kalba žodžiais savo pilis-miestus bevadinę. Pvz. Gardino kunigaikštis dalyvavo žygyje prieš Lietuvą. Metraštyje taip ir parašyta: “В лето 6640 [1132]. Ходи Мьстислав на Литву с сыньми своими, и с Олговичи, и с Всеволодом Городеньским…”.

  8. markas:

    // “Mano asmenine nuomone, metraštyje paminėtoji Voruta yra tiksliai lokalizuota, nors tai pakankamai bendras pavadinimas – vietovardžių, turinčių savyje šaknį “vart-” yra daug tiek dabartinėje Lietuvos teritorijoje, tiek už jos ribų. Galbūt, tai rodo atitvertų sienomis administracinių ar valstybinių darinių – žemių – ribas, ir vietą (vartus)…” // ———- Mano subjektyvia nuomone: žodis “voruta” paminėtas vieną vienintelį kartą. Ir tik rusų metraštyje. Vokiečiai nemini tokio pavadinimo, nors jų magistras asmeniškai viešėjo pas Mindaugą. Pilies pavadinimas pavartotas gana nesureikšminant – lyg tarp kitko: “Mindaugas sutelkė savo karius ir nusprendė nesikauti atvirame mūšyje, bet įžengė į pilį, vardu Voruta.”. Krenta į akis kitų miestų-pilių pavadinimų pavartojimas metraštyje: Gardinas, Slonimas, Naugardukas ir kiti. Kalbama kaip apie įprastą ir pastovų, nuo seno egzistuojantį dalyką. Neprisimenu, bet atrodo, kad nėra tokio epizodo metraštyje aprašomuoju laikotarpiu, kur būtų pavartota formuluotė: “į pilį (miestą), vardu Gardinas”. Tad, pilnai gali būti, kad tokių pilių-pilelių, paruoštų priimti valdovą, buvo visa virtinė. Už tai, kad tai pagrindinė valdovo pilis, liudytų ir tokia frazė iš metraščio: “…Mindaugas, sutelkęs didžiules pajėgas prieš Vykinto pilį, vardu Tverai”. Čia kaip matome, pabrėžta specialiai: “Vykinto pilis”. Taipogi, krenta žodžio “voruta” panašumas į slavišką “ворота”. Tik neaišku, ar tuo metu “ворота” buvo tariamas būtent šitaip, kaip dabar.

    • markas:

      Ištaisymas komentare klaidingo sakinio: vietoje “už tai, kad tai pagrindinė valdovo pilis, liudytų…”, turėtų būti “už tai, kad tai toli gražu ne pagrindinė valdovo pilis, liudytų…”

    • Tvankstas:

      Pirminis ‘vara+rada’, virtęs ‘varada’, išlikęs kaip ‘vorota’ nėra slaviškas, bet prieškrikštinių lietuvių tarmėje vartotas, išlikęs ir tapus stačiatikiais, šiandienos lietuvių kalboje sutrumpėjęs iki ‘varta’, ‘vartas’, ‘vartai’.
      Su stačiatikybe (nuo 863 m.) lietuvių tarmės gavo daug graikiškų ir hebrajiškų žodžių, išstūmusių lietuviškus žodžius, daugiausia sielovadoje.
      Su katalikybe (nuo 966 m.) lietuvių tarmės gavo daug liaudyniškų (lotyniškų) ir perdirbtų graikiškų žodžių.
      Peržvelgus slavų kalbų žodynus, akys mirgėte mirga nuo lietuviškų grynuolių, kuriuos mes net neįsivaizduojame esant bet kurioje iš tų kalbų.

      • markas:

        Neteigiau, kad “voruta” yra slaviškos kilmės. Tik atkreipiau dėmesį į panašumą su dabartiniu “ворота”. Ir tuoj pat suabejojau, nes dar neteko gilintis kaip tas žodis “ворота” buvo tariamas ir rašomas tais laikais rusų metraščiuose. Gali būti, kad slavai žodį “ворота” paėmė iš baltų ir ilgainiui iškreipė savaip tardami. Mes gi turime pirminius “verti”, “versti”. Nežinau, turi slavai ar ne (ar turėjo?). Ir gali būti, kad jau Mindaugo laikų lietuviai tą žodį naudojo suslavintą patys. Tokie būtų mano diletantiški pasvarstymai… Priminsiu, kad ne aš, o prieš tai rašęs gerb. komentatorius davė užuominą į “voruta – vartus”. Aš tik pridėjau panašumą su slaviškumu. Aplamai, tai būtų įdomu, ar labai jau taip paplitę buvo/yra tokie vietovardžiai su -uta, -utas, -ota, -otas, -ata, -atas Mindaugo Lietuvoje. Ačiū, kad parašėte apie vartų kilmę.

      • Žemyna:

        Natūralus reiškinys, kai baltiškas žemes užplūdę slavai ne tik patys susimaišė su likusiais gyvais vietos gyventojais, bet ir jų žodyną perėmė. Rusų k. stebėtinai „suvirškino” ir svetimus žodynus, ir svetimą gramatiką, ir net savų žodžių darybą….

        • Tvankstas:

          Gerb. Žemyna, nebuvo jokių slavų tautų su slavų kalba iki 863 m., tai savo darbuose aprašo ir hrvatų akad. Radoslav Katicic, ir maskvietis Bernštein.
          Jokių slavų slaviškai kalbančių iki 863 metų.
          Kaip gyveno kokiame dab. Bulgarijos kaime trakai, taip ir gyvena šiandien jau kaip bulgarai, prisimaišius atėjūnams totoriams – bulgarams ar turkams.
          Hrvatai gavo vardą nuo vietininko Karpato, kilusio nuo Garagovos (Krokuvos), kuris buvo pastatytas Moravijos karaliaus Šventavaldžio po krikšto, o štai serbams valdyti buvo atsiųstas Šervytis/ Sorbas /Zerbst iš dab. ryt. Vokietijos rytinio Albio /Elbės kranto tarp Dessau ir Drezdeno (Dresden).
          Įsiveržę madjarai į Panoniją 895 metais perskyrė Moravijos karalystę ir taip likę šiaurėje tapo slovakais, o pietvakariuose – slovėnais.
          Miškonai, vedami didūnų, tapo katalikais 966 metais ir Žygnešnė (Schignesne /Gniezno) Didūnoje / Wielkopolska tapo vyskupo sostu.
          Toli į rytus nuo Maskvos ar į šiaurę buvusią lietuvybę išduoda vietovardžiai, vietinių žmonių žodžiai, kaip ‘drebusyna’ – linguojanti pelkė Archangelsko apylinkėse.
          V. Toporov nustatė, kad rusų ir kitos slavų kalbos galėjo atsirasti tik iš baltų (lietuvių) tarmių ir visiškai negalimas atvirkštinis virsmas.
          Kad mes buvome perskirti su broliais latviais prieš daugiau kaip 800 metų ir užkariautojų supriešinti iki šiandien, latvių kalba vokiečiams rašant latvių gramatikas labai nutolinta nuo lietuvių kalbos, tai rodo mūsų tautų nepajėgumą dvasiškai atsitiesti, neturime net TV programų vieni pas kitus – Lietuvos pietuose Latvijos, o Latvijos šiaurėje – Lietuvos.

  9. Klodas:

    Vorutos pavadinimas reikalauja platesnio aptarimo tiek pavadinimo, tiek ir įvykio apmąstymui karaliaus Mindaugo diplomatijos požiūriu. Vorutos indoariška prigimties atsiskleidžia pagal indų „Rigvedą” Maironis parašė „Varūnui“: „Šarvu Varūnas, aukso kaltu, / Krūtinę apsidengęs spindi; / Žvalgai aplinkui jo sargybai. // Jam niekur niekas kenkt negali, / Nei priešai tarp žmonių nedori, / Nei tie, kas piktnaudžiauti drįstų“. Voruta kaip galingoji pilis, primena ir latvių kalboje žodis varens – galingas, prūsų wari(e)n – jėga.

    • markas:

      Dar viena išvada peršasi iš Jūsų komentaro: tai gal visos pilys, kurios buvo tinkamos priimti valdovą ir jį apginti, kurios turėjo realią galimybę atlaikyti ilgą apgultį ir talpinti didesnį karių skaičių, buvo vadinamos “vorutomis”? Tuomet Vorutos paieškos netenka prasmės.

  10. markas:

    // Klodas: “Voruta kaip galingoji pilis, primena ir latvių kalboje žodis varens – galingas, prūsų wari(e)n – jėga.” // ——— Turbūt, dabartinis anglų “war” irgi iš tų pačių pro. Dėl Vorutos kaip galingos pilies. Manau, kad visos pilys, kuriuose apsigyvendavo valdovas, turėjo būti galingos. Šis mano pastebėjimas nesumenkina Vorutos galingumo, bet ir neiškelia aukščiau kitų.

  11. Tvankstas:

    Kiek tekę peržvelgti pasaulio kalbų (virš 300), tai turbūt vara- šaknis (išlikęs mūsų veiksmažodis ‘varyti’ iš pirminio vara(ti)) turi daugiausia palikuonių visose pasaulio kalbose : var-, bar-, par- (har-, ar-; pfar-), far-. Balsis A yra sąlyginis, gali būti bet koks balsis toje vietoje.
    Mano manymu, Voruta buvo nereikšminga pilis su atsarginiu atveju – jei reikės, valdovas turės kur pasislėpti. O gal ir ne.
    Dėl galimos vietos Vilniaus Žvėryne – nemanau, kad raštininkas nežinojo bendros lietuvių ir naujakalbei slavų priesagos -yn- ar -in-, kuri visiškai nematoma Vorutos varde (tebūnie Žvoruta/Žvėruta, bet nėra net Žvorūna/Žvėrūna, tačiau gal gali būti Švaruta, bet tai jau ne Žvėryne).
    Turime kitą palyginimą – tai Schwerin/Švėrynas, tarp Berlyno ir Hamburgo, pirmiausia užrašytas kaip Zverinus (Žvėrynas, Žvėrynus) liaudyniškai ir išsilaikęs beveik nepakitęs iki šiandien.
    Vokiškas ‘schwer’- sunkus ar nyderlandiškas ‘zwaar’ – sunkus, kaip ir lietuvių ‘žiaurus’ turi sąsajas su ‘žvėris’ ar nutrupėjusiu slavų ‘zver’, zwierze,…’, štai anatolų – graikų – turkų ‘zorba’ reiškia nusikaltėlį ar ‘žiaurų, žvarbų’.
    Tai metraštininkas slaviškai rašydamas ‘Voruta’, tikrai žinojo sąskambį ‘zv’ ar ir ‘žv’, ‘šv’, todėl nemanau, kad galėjo iškraipyti ‘Voruta’ iš ‘Žvėrynas’.
    ‘Voruta’ gali būti pašto – prekių kelyje išaugusi pilis iš nakvynės namų, greičiausiai upių santakoje ar vandenskyros tarp Nemuno ir Vareistenio ( Borusthenes graikiškai, dab. Dniepras) viršuje, gal buvo prekių perkrovimo ir perskirstymo vieta, nes lietuviškas ‘vara’ reiškia prekes dar šiandien germanų kalbose, kaip ir pačią pirmutinę ‘varyti’ reikšmę lietuvių kalboje, o štai broliams latviams tai reiškia ‘galėti’, prūsams ‘varyn’ buvo jėga.

  12. Varas:

    Visiškai teisinga, Voruta – tai mūsų amžinoji sostinė Vilnius. Greta dokumentinių šaltinių tam yra seniausieji Valdovų rūmų, katedros giluminiai mūrai, šventovės slenkstis, Vilniaus aukštutinės pilies archeologinis klodas. Anksčiau pilies kalnas vadintas tiesiog Pilies kalnu, į jį, kaip ir dabar, ėjo pagrindinė anuometinė miesto Pilies gatvė. Kas kita, dėl istorikų atskleisto slėpinio, jog Mindaugo karūna yra Plocko katedroje (Lenkija), bet nėra pastangų jai atgauti.

    • Tai iš kur ta informacija, kad Mindaugo karūna yra Plocke. Jeigu tai tikras faktas, tai būtų labai svarbus istorijai atskleidimas. Jeigu dar būtų dokumentai kada ir kaip ji ten atsidūrė, tai gali Mindaugo nužudymas, tas laikotarpis nušvisti visiškai kitokia negu iki šiol šviesa.

      • Varas:

        Brangias ir meniškas karūnas, sukurtas Rygos auksakalių, bei kitas karališkąsias insignijas Mindaugui ir jo žmonai Mortai atvežė Livonijos ordino magistras Andrius Štirietis (Stirland). Vakarų šalyse ir net Lenkijoje kai kurie mokslininkai kelia prielaidą, jog Mindaugo karūna išlikusi iki mūsų dienų. Keisčiausia, kad ši Lietuvos karaliaus karūnos istorija mus, lietuvius, atrodytų, ne per daugiausiai ir domina. Minint Lietuvos karaliaus Mindaugo krikšto ir karūnavimo 700 metų jubiliejų, apie šias vainikavimo aplinkybes plačiau yra rašę prof. Zenonas Ivinskis ir vokietis prof. Manfredas Hellmannas. Tuo pat metu ukrainiečių išeivių meno istorikas dr. Michailo Hocis (Mychajlo Hocij) bandė atskleisti Mindaugo karūnos likimo klausimą, teigdamas, jog Plocko katedroje (Lenkija) esančio šv. Zigmanto Burgundiečio relikvijoriaus karūna, datuojama XIII a. 2 ketvirčiu, galėjusi būti Mindaugo karūna. Tačiau lenkų istorikai ir menotyrininkai šią karūną priskiria Mazovijos kunigaikščiui Konradui I. Žinoma versija, pagal kurią atskiri tyrinėtojai, tarp jų – ir pačių lenkų mokslininkai, spėja, kad Plocko katedroje, Lenkijoje, šios katedros lobyne esantis Burgundijos karaliaus ir kankinio šv. Zigmanto relikvijorius turįs ant biusto galvos užkniedytą karaliaus Mindaugo karūną.

  13. Štai kaip šaltinyje – Ypatijaus metraštyje rašoma dėl “grado” pavadinimo Voruta. Mindaugas “vnide vo grad imenemi Voruta.” Taigi – ne “vo grad Voruta”, kaip paprastai būtų, o į – “imenemi Voruta”. Tokiu atveju teisingai verstina, kaip į nominuojamą (varduojamą) Voruta. Nominavimo tradicija eina nuo seniausių laikų, Ji gili- apėmusi visas gyvenimo sritis. Pvz., bažnyčios yra nominuotos įvairių šventųjų vardais – šv. Jono, šv. Teresės, Visų šventųjų ir t.t., taip pat teikiamos pagarbių, nusipelniusių žmonių vardų premijos, jų vardais pavadinami įvairūs objektai ir t.t. ir pan. Tad labiausiai panašu, kad čia “gradas” yra vadinamas deivės Vorutos vardu, kuris tapatintinas su Mindaugo Lietuvos garbintos Žvėrūnos vardu. Taigi, ar Voruta nėra Koliziejaus atgarsis Lietuvoje…

    • markas:

      Gana įtikinamai paaiškinote. Logiška versija. Dabar tereikia patikrinti, ar yra daugiau tokių atvejų rusų metraščiuose, kai pilis-miestas apibūdinti būtent šitokia formuluote: “во град именемь”. Ir tada žiūrėti, kokiame kontekste. Jei koks Gardinas, Naugardukas ar menkesnis miestukas-pilaitė, kurių pavadinimai tikrai nedieviški, bus apibūdinta šitaip, tada vardas nerodys jokio ryšio su dievybe. Ir toks pavartojimas Vorutos atžvilgiu nereikš specformuluotės dievybei.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: