Gegužės 3 d. Konstitucijos priėmimas | Wikipedia.org, J. Mateikos pav.
Pavasaris jau įpusėjo ir artėja Gegužės 3-iosios konstitucijos metinės. Norėčiau su gerbiamais skaitytojais pasidalinti keletu pastebėjimų šia įvairiai interpretuojama ir nevienareikšmiškai vertinama tema.
Turime išties daug žmonių, besižavinčių Gegužės 3-iosios konstitucija. Šis straipsnis niekaip nėra susijęs su Lietuvos Respublikos Seime įkurta Gegužės 3-iosios grupe, siekiančia kuo geresnio bendradarbiavimo su mūsų kaimynais ir bendrapiliečiais. Tikėdamas tolerancijos idėjų, mano manymu, kertinio atskaitos taško harmoningam visuomenės sugyvenimui, plėtros prasmingumu, kviečiu padiskutuoti.
Niekas net ir labai norėdamas nepaneigs Gegužės 3-iosios konstitucijos dvasios, alsuojančios ypač tam laikotarpiui pažangiomis laisvės ir demokratijos idėjomis. Tačiau konstitucijoje nebelieka žodžio „Lietuva“ ir ši konstitucija, kad ir kaip mums būtų apmaudu, užbaigia Lenkijos įtakos šešėlyje formaliai tebegyvavusią Lietuvos valstybę. Teisinis veikalas, užbaigęs senos ir garbinga istorija, galybe bei asmenybėmis garsėjusios valstybės raidą, nevertas pagarbos kaip valstybės konstitucija.
Dėl įvairių priežasčių valstybės kartais baigiasi: de facto ir de jure. Likus nors vienai iš egzistavimo požymių, nors ir nebepilnakraujė, sužeista ar palaužta, valstybė dar tebebūna gyva, tebeegzistuoja.
1791 m. Gegužės 3-iosios Abiejų Tautų Respublikos Seimo priimta konstitucija formaliai dar egzistavusiai Lietuvai padėjo pabaigos tašką.
Konstitucijos priedermė – sudaryti teisinį pagrindą valstybės egzistavimui ir išlikimui. Gegužės 3-iosios konstitucija Lietuvos valstybės atžvilgiu buvo ne konstitucija, o Apšvietos idėjomis dekoruotas ir Abiejų Tautų Respublikos Seime patvirtintas mūsų valstybės užbaigimo aktas.
Kai kokia nors įstaiga ar organizacija baigia savo veiklą, ji nebegali naudoti savo vardo, jis šalinamas iš registro duomenų bazės – panašus veiksmas buvo atliktas ir 1791 m. pavasarį su Lietuvos valstybe – ji prarado savo tapatybę. Negalima užmerkti akis į tokio akto skaudžias pasekmes, kai atstačius mūsų šalies Nepriklausomybę 1918 m., vienas iš argumentų, juridiškai bene tvirčiausias, kovoti su Lietuva ir buvo ši nelemta konstitucija. Kovų pasekmes žinome visi puikiai – sekė tarpukario šalies Palenkės (dab. Suvalkai) ir Pietryčių žemių okupacija, jose intensyviai naikinta lietuviška kultūra, uždarytos mokyklos ir draugijos, vietiniai gyventojai sulenkinti, šviesuoliai, kunigai ir kiti pažangūs žmonės persekioti ir net tremti, kaip lenkiška administracija tuomet vadino, „Kauno Lietuvon“.
Konstitucijos negalima vertinti atskirai nuo konkrečios valstybės. Nors Gegužės 3-iosios konstitucijos tekste yra įtvirtinta išties pažangių nuostatų, tokių kaip įstatymus leidžiančios ir vykdomosios valdžios atskyrimas, didžiuotis tokia konstitucija galėtume tik tuomet, jei ji savo nuostatomis nebūtų panaikinusi paties subjekto, kuriam skirta ir tarnauja, – Lietuvos. Dabar mums Gegužės 3-iosios konstitucija galėtų būti įdomi tik kaip abstraktus gražių sumanymų teisinis ar literatūrinis veikalas. Konstitucija nebuvo tvari, gyvavo kiek daugiau nei vienus metus, o neilgai trukus ir pats jos sumanytojas Stanislovas Poniatovskis, Rusijos spaudžiamas, išsižadėjo šiame teisyne įtvirtintų idealų.
Deja, mūsų tuometinių didikų ir bajorijos valstybės identiteto samprata visose gyvenimo srityse jau buvo ištirpusi kelis šimtmečius transliuojamos lenkų kultūrinės tradicijos kontekste. Tuometinės didikų ir bajorijos mąstymo paradigmos buvo panašios kaip daugumos šiuolaikinių politikų – jie matė Maskvos grėsmę rytuose, bet ignoravo ne mažesnę, o gal net didesnę grėsmę prie vakarinių šalies sienų, kuri kartu buvo grėsme iš vidaus, gal todėl taip sunkiai pastebima. Dabartiniai politikai, deja, mato grėsmę tik rytuose, be abejo, – ji egzistuoja, tačiau prie užstrigusios plokštelės skeidžiamų pasikartojančių garsų greit priprantama, taip visuomenė praranda budrumą.
Neseniai Lietuvos valstybės saugumo departamentas savo ataskaitoje pimąkart atkreipė dėmesį į grėsmes nacionaliniam saugumui, kurios kyla Lietuvoje vienai iš tautinių bendrijų sudarant iškirtines teises. Panašu, kad mūsų valstybė jau tampa šiek tiek budresnė, ir ne tik imama perrašinėti grėsmių sąrašą, kurį pateikia mūsų partnerai. Lietuvos situacija iš esmės yra kitokia, nes nė viena iš Europos Sąjungos šalių neturėjo tarpukaryje Lenkijos okupuotos teritorijos ir nė viena kita šalis taip nepasiduoda nepagrįstam kaimynų spaudimui bei reikalavimams.
Labai nesinori tikėti, kad šiandienė Lenkijos politika Lietuvos atžvilgiu panaši į norą sudaryti prielaidas ateityje susigrąžinti jos tarpukariu buvusias okupuotas Pietryčių Lietuvos žemes. Grėsmės akivaizdžios, jų daugiau, o tyrimą apsunkina tai, kad grėsmės kyla iš mūsų pačių veiksmų, kai čia taikomi neadekvatūs, neapdairūs sprendimai, pagrįsti klaidingu supratimu ar pasidavimu kaimynų ar besinaudojančių palankia situacija vietos politikų spaudimu.
Mūsų valstybės pinigais išlaikomas didžiausias Europoje Lietuvos interesais nepagrįstas nevalstybinės kalbos mokyklų tinklas, tarsi bambagysle Pietryčių Lietuvą saistantis su kaimyne Lenkija, trukdantis čia formuotis visuomenei, kuri būtų patriotiška ir lojali Lietuvai. Švietimo sistema Pietryčių Lietuvoje turėtų pradėti dirbti Lietuvos valstybei, o moksleiviams, norintiems mokytis lenkiškai, gudiškai ar kita nevalstybine kalba, nesunkiai galima būtų mokyklose įsteigti užklasinius fakultatyvus.
Kai kurie apžvalgininkai grėsmių šalies nacionaliniam saugumui neįžvelgia, nes Lietuvos valstybė juk nėra suinteresuotas užsakovas, neatsilygins už įžvalgumą. Lietuvą, manau, privalome jausti širdimi ir pirmiausia mums turi rūpėti jos perspektyva gyvuoti ir klestėti bent iki kito Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimo, tai kiekvieno piliečio prasmių prasmė, kurią valstybės politikai turėtų siekti įtvirtinti žmonių širdyse.
Vedant paraleles su Gegužės 3-iosios prieškonstitucine XVIII šimtmečio vidurio Lietuva, tada, valdant Augustui III, Lietuvos politikai lenkė dabartinius abejingumu problemoms, nenoru įžvelgti grėsmes ir ieškoti būdų jų prevencijai. Gegužės 3-iosios konstitucijos paskelbimas buvo bandymas tuometinių politikų abejingos laikysenos, savo pačių sukurtos situacijos padarinių, aišku, ne be Rusijos įtakos, gelbėti šalį gražiomis idėjomis žvilgančiu aktu. Kilnu. Bet ar nebūtų tikslingiau įvardinti visas nacionalines grėsmes dabar, ypač kylančias iš išskirtinio požiūrio į Pietryčių Lietuvą, ir taip neprivesti šalies prie poreikio, kaip sako liaudis, „griebtis šiaudo“ ateityje, kuris, kaip žinome, nebuvo tvarus XVIII a. pabaigoje ir tik dar labiau įklampino Lietuvą į visiško valstybės išnykimo teisines kolizijas.
Tenka pripažinti, kartu ir keista, ir nesuprantama, kodėl nesimokoma iš Lietuvą sugriovusių istorijos pamokų, skaitant daugumą istorinių aiškinimų juoda spalva laikoma balta. Iki šių dienų mūsų valstybė nesistengia išsilaisvinti iš kaimynės Lenkijos primetamų jai palankių istorijos interpretacijų, kurios žeidžia mūsų šalies piliečių orumą, kelia nepasitikėjimą savo valstybe, suteikia netikrumo jausmą. Pasakysiu net daugiau, viena iš tokios viešosios nuomonės sklaidos pasekmių skatina ir visišką Lietuvos sunykimą – piliečių išvykimą iš šalies, kuri, pagal formuojamą viešą nuomonę, esą yra nieko verta.
Viešojoje erdvėje netgi formuojama nuomonė, kad Gegužės 3-iosios konstitucija suprantama tik labai išsilavinusiems, t. y. visuomenės elito atstovams. Taip yra matoma graži šio veikalo forma, tačiau nepasigendama tūrinio ryšio su pačia valstybe, ką jau nekalbėtiant apie vėlesnes šio veikalo pasekmes Lietuvos nepriklausomybės atstatymui. 1791 m. Gegužės 3-iosios dokumento paradoksas, o ir pamoka ateičiai galėtų būti tokia, kad užmirštant pačią valstybę net geriausi demokratijos, lygiateisiškumo ir panašūs gražūs siekiai tampa beprasmiai, o kartais ir lemtingi pačios valstybės išlikimui.
Liaudies išmintis sako: kas tinka vienam, nebūtinai tinka ir antram. Posakis pravers ir kalbant apie skirtingas valstybes, jų piliečių požiūrį į tuos pačius reiškinius ar įvykius. Nesunku pastebėti, kad pas mus dažnai manoma, jog ir mums verta džiaugtis tuo, kuo didžiuojasi kaimynai lenkai. Tai galėtų būti ir mentalinis nepilnavertiškumas, tam tikras pamėgžiojimas, kuris išsiugdė per daugelį metų prarandant Lietuvą Lenkijos naudai. 1569 m. pasirašytas Liublino unijos aktas buvo pirmasis rimtas Lietuvos pažeminimas, užprogrmavęs šalies sunykimą – nuo Lietuvos buvo atplėšta maždaug pusė per ilgus šimtmečius karžygių krauju iškovotos valstybės teritorijos, ir ta teritorija buvo prijungta prie Lenkijos. Ar tuo galime džiaugtis? Lenkai – taip, o mes? Ar žmogus, taip ir valstybė – piliečių bendruomenė, džiaugiasi, kai iš jo atimama pusė sunkiai užgyvento turto?
Tada Žygimantas Augustas, pirmas jau nekalbėjęs lietuviškai Jogailaitis, privertė Lietuvos atstovus pasirašyti Lietuvai nenaudingą aktą. Tiesa, pasirašė ne visi – kunigaikščiui Mikalojui Radvilai Rudajam toks aktas nebuvo priimtinas ir jo antspaudo ten nėra. Tik ar dabar daugiau turime asmenybių, suprantančių Lietuvos tapatumo išsaugojimo – valstybės išlikimo garanto – svarbą pavojingai globalizacijos skersvėjų persmelktame šiandienos pasaulyje?
Šiandienos pasaulis turi daug privalumų, mums įvairiais kanalais prieinama daug informacijos, bet informacija, kaip ir konstitucja, XVIII a. pab. užbaigusi Lietuvos valstybę, nėra vertybė pati savaime. Informacija tampa vertinga valstybei ir jos piliečiams tuomet, kai padeda sukurti stiprios Valstybės strategiją ir jos visais įmanomais būdais siekti. Turėtų būti išanalizuotos Lietuvos, kaip nepriklausomo subjekto, istorinių nesėkmių pamokos, padaryta esamų ir galimų grėsmių analizė, spalvas vadinant tikraisiais pavadinimais.
Svarbiausias valstybės išlikimo leitmotyvas, net ir subyrėjus, nors to nelinkiu, iš pažiūros galingiausioms Europos Sąjungoms, turėtų būti Valstybės vizija – išsaugoti ir sustiprinti Lietuvos tautinę tapatybę. Be jokios abejonės, neatsiribojant nuo pasaulio – gražiai ir oriai bendraujant su visais mūsų kaimynais: lenkais, gudais ir rusais.
1791 m. Gegužės 3-iosios konstitucija mums – liūdnas, nors įdomus ir teikiantis vilties kurti pažangesnę valstybę Apšvietos epochos teisinis veikalas, kurio paradoksalumas skatina apmąstyti Valstybės esmę ir pasimokyti iš istorijos pamokų, kitaip, neduokdie, istorija gali pasikartoti.
Autorius yra nepartinis Vilniaus rajono savivaldybės tarybos narys, mišrios frakcijos „Kartu – už pažangą Vilniaus rajone“ seniūnas, skulptorius, Europos parko ir Liubavo muziejų įkūrėjas, Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos narys, Nacionalinės pažangos premijos laureatas
Reklama
Susiję straipsniai:
- „Aktualioji istorija“: Ketverių metų seimas ir Gegužės 3-osios Konstitucija (video)
- G. Karosas. Pietryčių Lietuvos restauracija
- G. Karosas. Lietuvių kalba yra mūsų valstybės pamatas
- V.Turčinavičius. Geopolitikos spąstuose, arba Neutralumo bejėgiškumas
- Visuomenės veikėjai Lietuvos valdžiai: Pranciškonų vienuolyno ansamblis turi likti Lietuvai
- G. Karosas ministrui L.Linkevičiui: Lietuva Lenkijai nepadarė nieko bloga, kad Jūs turėtumėte jos atsiprašinėti
- V. Sinica. Draugystė su Lenkija, arba kodėl neleisti nelietuviškų asmenvardžių?
- K. Garšva. Asmenvardžiai – Lietuvos kultūros paveldas
- A. Mišeikis. Pamąstymai apie Lietuvos ir Lenkijos santykius
- P. Maksimavičius. Tarp sacrum ir profanum
- G. Karosas. Amžinybėn iškeliavo kilminga menininkė, nuo kurios prasideda modernaus meno knygos
- Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: R. Žepkaitė. Rytų Lietuvos užgrobimas ir naikinimas XX a.
- K. Garšva. Kada Lietuvos ir Lenkijos santykiai bus geresni?
- Č. Iškauskas. Ką davė Lietuvai A. Smetonos diktatūra?
- Ž. Makauskienė. Latvijos rusai „padės“ Lietuvos lenkams?
- L. Kasčiūnas: LLRA negali būti dialogo tarpininke tarp Lietuvos valstybės ir Lietuvos lenkų bendrijos
- Č. Iškauskas. Kada Lietuvą pasiglemš Baltarusija?
- Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: A. Griška. Armoniškių Dainava
- Č. Iškauskas. Baltijos šalys: daugiau nesutarimų, negu bendrumo ženklų
- G. Šapoka. Šv. Aleksandro Nevskio soboro sunaikinimas Varšuvoje (video)
- Č. Iškauskas. Scenarijus „šliaužiančiajai“ okupacijai parengtas?
- Prof. Z.Zinkevičius apie Lietuvos praeities didybę ir sunykimą
- P. Gylys. Abėcėlės keitimas – lietuvių pažeminimas
- Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: K. Garšva. Lietuvių kalbos substratas gretimose valstybėse
- R.Ozolas. Kas su kuo ir dėl ko turėtų susitarti?
- Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos. Z. Zinkevičius. Lenkų kalbos atsiradimas Lietuvoje
- A.Vyžintas. Tas negeras tautiškumas, arba kai politologai virsta politrukais
- Č. Iškauskas. Lietuviškasis parlamentarizmas: vizijos ir realybė
- P. Maksimavičius. Bendradarbiauti būtina, tačiau ne Lietuvos lenkų reikalų sąskaita
- V. Sinica. Meilė Lenkijai reikalauja slėpti istoriją
Liūdna.Ar kada beprisikelsim
Kada beprisikelsim ? O prisikelsim , jei , kada Lietuvą vadys dori lietuviai. Pirmiausia reiktų išsiaiškinti kas valdo Lietuvą, o tai bus galima padaryti tada, kada visi aukšti valdžios pareigūnai parašys savo, savo tėvų, gal ir senelių išsamias ir teisingas biografijas ir jas paviešins, kad žmonės žinotų ką renka, ką išrenka ir kas valdo, gina (gail ir naikina) Lietuvą..
Visos mintys teisingos, teigiamos, bet kaip priversti Lietuvos valdžią tai suvokti. Kiek dar žeminsimės prieš lenkus? Didžiausia kvailystė, žala lietuvybei – lenkų, rusų kalba mokyklų išlaikymas. To pasaulyje niekur nėra. Dėl to lietuviams dar reiks sukilti. Visose mokyklose privalo būti mokoma valstybine, lietuvių kalba.
Keistos interpretacijos
” Susigrąžinti Pietryčių Lietuvos žemes”..sąvoka klaidinga, nes tam , kad susigrąžinti, reikia pirma turėti.Lenkija niekada neturėjo Lietuvos žemių, o po konstitucijos valstybė-tai dvejų valstybių sąjunga, o ne viena Lenkija.Iširus TSRS atsistatė iki jos buvusios 15 valstybių, o iširus Lietuvos-Lenkijos sąjungai-atsistatė dvi-Lietuva ir Lenkija.
Taigi, istorijos tyrinėtojai-atsimerkite- niekada rytų Lietuva kaip dalis , išskyrus karinę lenkų intervenciją , niekam , išskyrus Lietuvą, nepriklausė.reikėtų kalbėti apie iki Liublino unijos buvusios LDK sienas-juk LDK buvo apie 10 kartų didesnė ir NIEKADA nesiribojo su pietryčių Lietuvos žemėmis.O tai reiškia,Lietuvos atstovų jungtiniame seime turėjo būti apie 10 kartų daugiau balsų, kurie kaip dabar ES, turėjo sprendžiamąjį balsą.Tai kodėl nei vienas istorikas nenagrinėja protokolų, nutarimų, kas balsavo ir kaip.Manau, kad tai yra įrodymas-jog lenkai suklastojo istoriją.
1569 m. ABIEJŲ valstybių neišvengiamas susijungimas, kad išgyvent, išlikt abiems …neginčytinas.
Po 1795 m. praradimo (Valstybingumų ABIEJŲ), – u n i j o j e išgyvent tikėjus; tik tuo pat lygiu, būsena, sąlyga
atsikurt ir k l e s t ė t teisiškai priimtina ir abipusiai siektina. Tas sutampama su “būsimos taikos konferencijos”
dėl tolimesnės Rytų Prūsijos dalių ( ABIEJŲ) ateities sąlygotumų aptarimu, ir Karaliaučiaus (Kionigsbergo. išprievartauto “kalininizmu staliniškai leniniškuoju”), o tiksliau senosios Tvankstos žemių dalybomis JAV su Did.Brite
viešai į s i p a r e i g o j u s i o m i s 1945-08-02 ABIEJŲ valstybių vadovų parašais Potsdame Hitlerį laikinai pakeitus
Stalinu (DDR plote tas miestas) iki M. Gorbačovo (ir Berlyno sienos) nugriovimo 1989-1991 (baigta tai “de facto”
Sausio 13-ąją Pergale a u k o m i s prie TV Bokšto). Taigi dėl ABIEJŲ valstybių ribų įderinimo pagal garbų Liublino
sąjungos (unijos) turinio tęstinumą, niekuo, niekada ir NIEKAIP tarpusavy nekeistą, lauksim ABIEJŲ vadovų, –
D. Trump su T. May žygių. Tikim – 1945 m. Potsdame (iki M. Gorbačiovo, kaip ką tik skaitėt) jų pirmtakai nejuokavę.
Daugiau tokių šviesuolių kaip Gerb. G.Karosas!!! O Lietuvos taip vadinama valdžia nusiviliau…
Džiugina tas kad Vilniaus rajono savivaldybėje yra toks narys,kaip gerbiamas G.Karosas.
Gegužės 3 konstitucija Lietuvai iš esmės skyrė trečiosios Lenkijos žemės statusą – t.y didžiąją Lenkiją sudarė dvi žemės, o Lietuva buvo trečioji žemė turinti autonominį statusą. Kas dažnai yra nutylima ir nevisi žino, kad po šios konstitucijos ratifikavimo pasaulis ištrynė Lietuvos vardą iš pasaulio žemėlapio. Net ir šiandien mūsų kaimynai – pvz rusai ar latviai lietuvius laiko lenkais – t.y lietuviškai kalbančiais lenkais ir žiūri į mus, kaip į trečiąją Lenkijos provinciją.
daryti nereikia. Tiesiog visus lenkomanus lauk nuo valdžios. Rinkimai turi vykti pagal toki pasirinkimą.
Gerbiamas Gintarai, visi Gegužės 3 konstitucijos gerbėjai tikriausiai jos yra neskaitę. Ką ji įtvirtino: 1. Viešpataujanti religija Romos katalikų tikėjimas, kur lieka protestantai ir didelė respublikos gyventojų dalis stačiatikiai. Ar ne dėlto tarpukario Lenkijos valstybėje buvo sugriauta apie 400 stačiatikių cerkvių. 2. Skyrius bajorai ir žemvaldžiai, jiems suteikiamos visos tesės, laisvės ir pirmenybės privačiame ir viešajame gyvenime. Kas tai po 1789 m. Prancūzijos revoliucijos. Čia pažanga ar grįžimas į viduramžius. 3. 3 straipsnis Valstiečiai ir valsčionys, nurodo, kad niekas negali pakeisti sutarčių kurios yra sudarytos dvarininko su valstiečiais, laisvės garantuojamos tik naujai atvykusiems. Kuo dvelkia skyrius apie karalių, kuris sako, kad jis bus renkamas iš kilmingos giminės visiems laikams. Kas tai? Ar naujos epochos pradžia, ar grįžimas į vidurinius amžius. Aš jau nekalbu apie tai, kad nemin imas Lietuvos vardas, nes ten kalbama tik apie Lenkijos karalystę ir lenkų tautą. O kur kitos Žečpospolitos tautos? Iš mūsų seime randasi žmonių kurie susiburia į Gegužės 3 konstitucijos grupę ir jai vadovauja mūsų literatūros kritiko Kubiliaus sūnus Andrius. Man atrodo jo tėvas jei būtų gyvas tokios sūnaus išsiž\adėtų. Gal būtų geriau tokią grupę pavadinti Pilsudskio ir Želigovskio rdarbų rėmimo grupe, tai būtų teisingiau. Aš Kubiliui pasiunčiau laišką apie tai kad Vilniaus rajone šimtai vaikų negali mokytis valstybine kalba, lygiai taip kaip prie Pilsudsiko ir Želigovskio okupacijos, bet negavau jokio atsakymo. Lygiai taip pat negaudavo lietuviai atsakymo ir Vilniaus krašto okupacijos metu. Tai gal Jūs p. Gintarai galite paveikti šiuos Pilsudskio rėmėjus, kad lietuviai galėtų mokytis lietuviškai. Linkiu sėkmės Jūsų darbuose.
Na Kubiliai, kaip kubiliai, su tais viskas aišku, bet šiandien prie kubilių prijungė ir Lietuvos pilietis, tapęs Seimo pirmininku. Taigi , per “žinių radiją” pirmais žodžiais pasidžiaugė “gegužės 3 d. konstitucija”. Gal jis ir geras “agronomas”, bet ten jo gerumas ir baigiasi. Patarčiau . Žmogau, geriau grybauk ir nekalbėk.
Šiandien Seime TS-LKD surengė konferenciją, kurioje A. Kubilius, G. Landsbergis, E. Zingeris ir kiti liaupsino gegužės 3-iosios Konstituciją, Zingeris net reikalauja tą dieną paskelbti valstybine švente.
Lietuviai – ruoškite lenkiškas vėliavas – gegužės 3 d. turėsime žygiuoti ir mojuoti
Giliau panagrinėjus to meto įvykius, tarptautinę padėtį aplink, matosi, kad ta gegužės 3-osios konstitucija iš esmės ir atsirado ne dėl to, kad jos kūrėjams iš tikrųjų būtų rūpėję laisvės ir demokratijos idėjos, o todėl, kad jomis prisidengus buvo galimybė ištrinti Lietuvos valstybę iš Europos atminties, t.y. ją palaidoti be laidotuvių, pasiveldėti teisinį dokumentą, kad visoje ATR teritorijoje žlugusi valstybė buvo ta pati Lenkija, taigi kažkada to dokumento pagrindu ir atsikurti galėsianti tik Lenkija. Tai patvirtina ir Lenkijos kariniai okupaciniai veiksmai prieš 1918 metais atsikūrusią ir kitų šalių pripažintą Lietuvos valstybę. Šiuos Lenkijos tikslus vienareikšmiškai patvirtina istoriniai faktai, tad pagal tai ir atitinkama vieninga Lietuvos valstybės politinė laikysena vadinamos gegužės 3-osios konstitucijos atžvilgiu tegalima. Tačiau kur yra vieningas, atviras Lietuvos partijų dokumentas tuo klausimu, šalis ir Tauta jo neturi…
Nėra jokių partijų – yra tik klanai tipo “vsio zakonno”. O kas dėl tautos – tai ji baigia išsilakstyti po užsienius… Graudu…
Geras straipsnis. Beje, dabar, šiandien, nuolatos, vyksta dar viena nujaučiamai lenkams įprasta apgaulė, kai visada ir visur aiškinama, kad jie “tautinės mažumos” (nors aiškiai yra tautinės bendrijos), o mūsų vieši tarnai, tam pritaria ir skiria prie mokinio krepšelio papildomus 15 nuošimčių, Lietuvos pinigais išlaikomoms lenkų mokykloms. Jei tokių “lenkų” moksleivių yra apie 20000, o mokinio krepšelis yra maždaug 1000 eurų, tai kas metai galimai neteisėtai pasisavinama apie 3 milijonai eurų (3000000€). Taigi per dvidešimt metų jau “dingo” 60 mln eurų. Tas pats galioja ir rusų tautinėms bendrijoms, kurių mokykloms taip pat nepriklauso papildomas finansavimas.
Nuostabus PILIETIŠKAS rašinys. …. pakeitęs požiūrį į autorių.
AČIŪ
Kiekvienas TIESOS žodis – VILTIS, kad dar rasis proga atsigauti. Nežinau, ko Seime daugiau; žioplumo, abejingumo, išdavystės? Bet, bet kuri yda – LIETUVAI pragaištinga. LIETUVAI, kuri per amžius tiek patyrė išdavysčių, okupacijų, naikinimo akcijų, vos atkūrus NEPRIKLAUSOMYBĘ, vėl randasi kirvarpų, griaunančių VALSTYBINGUMĄ ir TAUTIŠKUMĄ iš vidaus. O, kaip sakė stalius, kai kirvarpos įsiveisia, jas išnaikinti nebeįmanoma (beveik). Reikia medžiagą veikti chemikalais. Tai kaip mums elgtis su politininėmis kirvarpomis? LAISVA spauda, kurioje gali reikštis LIETUVOS valstybingumo mohikanai. Tad dėkoju ”Alkui”.”Pro patria” ….ir gerbiamam Gintarui KAROSUI. Viltis, kad neliksime paskutiniais mohikanais, ir aplenksime potencialius TAUTOS išdavikus, viešindami ir smerkdami jų užmačias.
Artėjant Spaudos atgavimo dienai ALKUI ir PRO PATRIA ypatinga pagarba už ATSPARŲ STUBURĄ. kai politinis „tautos elitas” už trumpalaikę naudą asmeninės garbės atsisako…
Gali pagalvoti, jog mūsų „elitui” dėl gamtos klaidos ar dėl velnio prajovų arklio rega įtaisyta, todėl jų akyse menkas niekas didžiule nauda vaidenasi …
Autoriaus požiūris į praeitį niūrus, pagrįstas kraštutinėm nacionalistinėm idėjom. Autorius nesuvokia, kokia trapi Lietuva buvo ir yra. Lietuva yra visiems brangi ir ją mylime. Tačiau tokie, kaip šis autorius, žmonės sumenkindami gegužės 3-iosios konstituciją, menkindami abiejų tautų respublikos egzistavimą nurašo mūsų didingą istoriją, menkina ją. Todėl po tokių straipsnių susidaro įspūdis,kad Lietuva nuo LDK laikų neturi savo istorijos. O, jeigu dar autorius pasidomėtų LDK laikais ir įvertintų, kad Vytauto Didžiojo laikais valstybiniai dokumentai buvo rašomi ne lietuvių kalba,o slavų – rusėnų (baltarusių, ukrainiečių), tai tuomet ir šį istorinį tarpsnį galima menkinti. Kaip lengva kritikuoti anuos šimtmečius iš šios dienos prizmės. Tokia autoriaus pozicija, įstrigusio tarpukario požiūryje, palanki niekam kitam kaip Maskvai.
Dėl rašybos slavų kalba tais laikais: nežinau, nuo kada, bet Vakaruose tai buvo ne naujiena, kad dėl vienų ar kitų priežasčių atėjęs valdyti kitą tautą, valdovas kalbėjo ir rašė tos tautos kalba, priimdavo jos tikėjimą. Todėl prancūzai išliko prancūzais, o Jekaterinos Didžiosios atėjimas į valdžią nepertautino rusų – ji jų ir šnekamosios, ir rašto kalbos išmoko ir persikrikštijo.
Lygiai tą patį ir Lietuvių valdovai darė, kai atėjo tada jau slavų gyvenamų žemių valdyti. Jei pasidomėtumėte pravoslavų popais tose žemėse, pamatytumėte daugybę lietuviškų asmenvardžių. Ir tai ne tik tauru (juk tai buvusios baltų žemės!), bet ir išmintinga – kaip tu ŠIANDIEN valdysi, jei jie tavo kalbos išmoks, tave supras, geriausiu atveju, po keleto metų? Pačiam išmokti pragmatiškiau. Be to, tavo valdiniai laikys tave SAVO valdovu – tai teikia daugiau ištikimybės garantijų.
Dvi mūsų kaimynės to nesilaikė – jos, užgrobusios kitos tautos teritoriją, jai primesdavo savo kalbą ir priversdavo persikrikštyti.