Č. Iškauskas. Penktoji kolona jau perka gėles… (pirmadienio mintys) (19)

Česlovas Iškauskas | Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.

Česlovas Iškauskas | Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.

Atšventus Vasario 16-ąją, nusiraminimo nedaug. Net ir ne dėl to, kad kainos kyla kaip ant mielių ar politinės partijos nenustoja erzeliuoti, o kad aplink Lietuvą, atrodo, kaupiasi tamsūs debesys. Jau kelintą kartą rašau, kad tai kur kas rimčiau negu kokio ten Užkalnio kebabai ar kepštelėjimas neklaužadai sūneliui per užpakalį… 

*** 

O vis dėl savaitės įspūdžius pradedu nuo šviesulio – Nepriklausomybės Akto 99-ųjų metinių šventės. Šiemet ją praleidau ne Vilniaus gatvėse, ne po Signatarų namų balkonu, iš kurio prof. Vytautas Landsbergis pasakė, kaip visada, daug kam nepatogią ir bekompromisę kalbą, o Prienuose. Mes, kviestiniai svečiai, po visų kitų ceremonijų, įteikėme apdovanojimus septyniems rajono šviesuoliams. Tai tie žmonės, ant kurių, kaip sakoma, laikosi pasaulis: ūkininkai, verslininkai, pedagogai, muziejininkai, tautodailininkai, aktyvūs organizatoriai. Prie mikrofono ir televizijos kamerų jie kuklūs, santūrūs ir galbūt neblizgantys įmantria iškalba, bet pabendravęs su jais supratau, kad šie žmonės, jų vaikai ir anūkai, tie, kurie neišbėgo lengvesnės duonos ieškoti, kurie nesusiviliojo gerais postais, ir kuria mūsų – nepriklausomos Lietuvos ateitį.

Žinau, kad yra ir kita Lietuva. Ne, net ne ta, kurią dėl visų nepriteklių įpratę keikti. Anądien, girdžiu, kalbasi du geromis „dublionkėmis“ pasirėdę pusamžiai vyrai: pažiūrėk, kas tie 20, pasirašę aktą? Gerai apsirengę, sotūs, veidai įmitę, valdžios, matai, užsigeidė… Čia apie Nepriklausomybės Akto signatarus. Paskui: dabartiniai irgi į juos panašūs, žiūrėk, kokiomis mašinomis važinėja, kaip vagia, kaip pjaunasi dėl postų… Žinoma, su vietiniu akcentu vograujantys vyrukai pamini ir „kompozitorių“, užgrobusį valdžią 1990-aisiais, su pasimėgavimu vartoja iš žurnalistų-analitikų pasiskolintus epitetus jo veiklai apibūdinti, cituoja visokius veikėjus…

Peržvelgiu veidaknygės komentarus. Ko tik juose nerasi! Ypač karčia tulžimi tvoskia toks Jurijus Subotinas, buvęs „Jedinstvos“ veikėjas, kažkada vadovavęs judėjimui „Liaudies vienybės sąjunga“, net registruotas kandidatu į 2014 m. prezidento rinkimus ir jau kartą baustas. Jis, įkvėptas pergalingos Krymo aneksijos, pernai atvirai į Lietuvą kvietė Rusijos karius.  

Nuo jo netoli atsilieka kai kurie politikai arba jais apsimetę „visuomenės veikėjai“, pernai atkreipė VSD dėmesį. Vienas jų trėmimus į Sibirą vadina „lengvu prasivėdinimu“, kitas atvirai ragina pažeisti Lietuvos suverenitetą, pasikliauti „žaliųjų žmogeliukų“ patyrimu, trečia vaiko virš Trakų besivaidenančius NATO lėktuvus ir giria Rusijos karių didvyriškumą Rytų Ukrainoje…

Yra toks ir vidurinis antilietuviškumo sluoksnis. Į teisėsaugos raginimus užsičiaupti ir nedergti savo šalies jie atsako taip: „ką jūs, tai tik mano nuomonė“. Štai per vieną radiją mokytoja iš Visagino teigia, kad „visi turime teisę į nuomonę“. Tai tiesa, esame demokratiška šalis, bet dažnai ta išsakoma nuomonė peržengia visas leistinas ribas ir dažnai panašesnė į raginimus nepaklusti teisėtai valdžiai, eiti į gatves, daužyti Seimo langus, o gal ir pasirūpinti gėlėmis atšliaušiantiems rusų tankams sutikti…

***

Penktoji kolona vėl kelia galvas. Juos padrąsina tirštėjantys įtampos debesys virš regiono. Jie vis juodesni plaukia nuo Rusijos agresijos Kaukaze ir Krymo aneksijos. Miunchene apžvelgusi geopolitinė padėtį, Lietuvos Prezidentė sakė: „Atsinaujinusi Rusijos agresija Ukrainoje, intensyvi Kaliningrado militarizacija, vasarą planuojamos itin plataus masto karinės pratybos „Zapad 2017“ labai aiškiai demonstruoja, jog taika ir pagarba tarptautinei teisei nėra šios valstybės interesas.“

Išgirskite, kokį šaršalą viešojoje erdvėje vėl sukėlė šalies vadovės žodžiai: nereikia kelti įtampos, nervinti žmonių, gąsdinti juos nauju karu; būtina megzti draugiškus santykius su Vladimiru Putinu, vyti iš Baltijos šalių NATO pajėgas, JAV, Vokietijos kontingentus, apskritai – stabdyti ginklavimąsi, vykdyti neutralumo politiką…

Kitaip sakant, vietiniai protuoliai trūks plyš stengiasi sudaryti sąlygas Lietuvai būti vėl priglaustai į rytinio meškino glėbį.

Tokio neutralumo keliu vieną kartą pasukome. O kur nuėjome?

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: