Atšventus Vasario 16-ąją, nusiraminimo nedaug. Net ir ne dėl to, kad kainos kyla kaip ant mielių ar politinės partijos nenustoja erzeliuoti, o kad aplink Lietuvą, atrodo, kaupiasi tamsūs debesys. Jau kelintą kartą rašau, kad tai kur kas rimčiau negu kokio ten Užkalnio kebabai ar kepštelėjimas neklaužadai sūneliui per užpakalį…
***
O vis dėl savaitės įspūdžius pradedu nuo šviesulio – Nepriklausomybės Akto 99-ųjų metinių šventės. Šiemet ją praleidau ne Vilniaus gatvėse, ne po Signatarų namų balkonu, iš kurio prof. Vytautas Landsbergis pasakė, kaip visada, daug kam nepatogią ir bekompromisę kalbą, o Prienuose. Mes, kviestiniai svečiai, po visų kitų ceremonijų, įteikėme apdovanojimus septyniems rajono šviesuoliams. Tai tie žmonės, ant kurių, kaip sakoma, laikosi pasaulis: ūkininkai, verslininkai, pedagogai, muziejininkai, tautodailininkai, aktyvūs organizatoriai. Prie mikrofono ir televizijos kamerų jie kuklūs, santūrūs ir galbūt neblizgantys įmantria iškalba, bet pabendravęs su jais supratau, kad šie žmonės, jų vaikai ir anūkai, tie, kurie neišbėgo lengvesnės duonos ieškoti, kurie nesusiviliojo gerais postais, ir kuria mūsų – nepriklausomos Lietuvos ateitį.
Žinau, kad yra ir kita Lietuva. Ne, net ne ta, kurią dėl visų nepriteklių įpratę keikti. Anądien, girdžiu, kalbasi du geromis „dublionkėmis“ pasirėdę pusamžiai vyrai: pažiūrėk, kas tie 20, pasirašę aktą? Gerai apsirengę, sotūs, veidai įmitę, valdžios, matai, užsigeidė… Čia apie Nepriklausomybės Akto signatarus. Paskui: dabartiniai irgi į juos panašūs, žiūrėk, kokiomis mašinomis važinėja, kaip vagia, kaip pjaunasi dėl postų… Žinoma, su vietiniu akcentu vograujantys vyrukai pamini ir „kompozitorių“, užgrobusį valdžią 1990-aisiais, su pasimėgavimu vartoja iš žurnalistų-analitikų pasiskolintus epitetus jo veiklai apibūdinti, cituoja visokius veikėjus…
Peržvelgiu veidaknygės komentarus. Ko tik juose nerasi! Ypač karčia tulžimi tvoskia toks Jurijus Subotinas, buvęs „Jedinstvos“ veikėjas, kažkada vadovavęs judėjimui „Liaudies vienybės sąjunga“, net registruotas kandidatu į 2014 m. prezidento rinkimus ir jau kartą baustas. Jis, įkvėptas pergalingos Krymo aneksijos, pernai atvirai į Lietuvą kvietė Rusijos karius.
Nuo jo netoli atsilieka kai kurie politikai arba jais apsimetę „visuomenės veikėjai“, pernai atkreipė VSD dėmesį. Vienas jų trėmimus į Sibirą vadina „lengvu prasivėdinimu“, kitas atvirai ragina pažeisti Lietuvos suverenitetą, pasikliauti „žaliųjų žmogeliukų“ patyrimu, trečia vaiko virš Trakų besivaidenančius NATO lėktuvus ir giria Rusijos karių didvyriškumą Rytų Ukrainoje…
Yra toks ir vidurinis antilietuviškumo sluoksnis. Į teisėsaugos raginimus užsičiaupti ir nedergti savo šalies jie atsako taip: „ką jūs, tai tik mano nuomonė“. Štai per vieną radiją mokytoja iš Visagino teigia, kad „visi turime teisę į nuomonę“. Tai tiesa, esame demokratiška šalis, bet dažnai ta išsakoma nuomonė peržengia visas leistinas ribas ir dažnai panašesnė į raginimus nepaklusti teisėtai valdžiai, eiti į gatves, daužyti Seimo langus, o gal ir pasirūpinti gėlėmis atšliaušiantiems rusų tankams sutikti…
***
Penktoji kolona vėl kelia galvas. Juos padrąsina tirštėjantys įtampos debesys virš regiono. Jie vis juodesni plaukia nuo Rusijos agresijos Kaukaze ir Krymo aneksijos. Miunchene apžvelgusi geopolitinė padėtį, Lietuvos Prezidentė sakė: „Atsinaujinusi Rusijos agresija Ukrainoje, intensyvi Kaliningrado militarizacija, vasarą planuojamos itin plataus masto karinės pratybos „Zapad 2017“ labai aiškiai demonstruoja, jog taika ir pagarba tarptautinei teisei nėra šios valstybės interesas.“
Išgirskite, kokį šaršalą viešojoje erdvėje vėl sukėlė šalies vadovės žodžiai: nereikia kelti įtampos, nervinti žmonių, gąsdinti juos nauju karu; būtina megzti draugiškus santykius su Vladimiru Putinu, vyti iš Baltijos šalių NATO pajėgas, JAV, Vokietijos kontingentus, apskritai – stabdyti ginklavimąsi, vykdyti neutralumo politiką…
Kitaip sakant, vietiniai protuoliai trūks plyš stengiasi sudaryti sąlygas Lietuvai būti vėl priglaustai į rytinio meškino glėbį.
Tokio neutralumo keliu vieną kartą pasukome. O kur nuėjome?
Gal ir tiesa. Va 15min.lt rašo: Garsus istorikas Haroldas Jamesas: „Trečiasis pasaulinis karas yra rimta grėsmė“. Džiovint “sukorius”?
Tai palaukit. Negi nėra “vaistų išgydyti” pikžaizdėms ant Lietuvos kūno? Gal gydytojų neliko?
ką siūlai? jeigu išspirsime NATO, tai kokie daktarai belkiks? Nebent Kauno Daktaras, bet ir tas uždarytas…
Kaip mes galim savę “išspirti”. Juk Lietuva ir yra NATO. Tiksliau dalis .
O ką siūlau- aš klausiu ir tiek. Nes matau , kad gydimu nieks neužsiima.
pardavė Lietuva briuselio kopūstams, kas kursto nesantaika, kas ginkluojasi ir ruošesi karu, šitie kokia kolona? Ka?
Atsakau. 1941.
Gaila, kad būvę sovietiniai žurnalistai tebedirba- tebetarnauja sovietiniais metodais.
Tai ir buvo esminės Lietuvos neutralumo politikos pasekmės, nes šio Lietuvos neutralumo abu vanagai nepaisė, o kiekvienas žiūrėjo savo valstybės arba karo padiktuotų interesų. „Pagrindinė klaida, davusi tokį liūdną rezultatą, buvo susilaikymas nuo žygio į Vilnių. Ją gal dar būtų pavykę ištaisyti, jei nebūtų buvusi padaryta kita klaida – susilaikymas čiupti Joachimą von Ribbentropą už rankos, kurią Juozo Urbšio pakvietimu į Sopotą buvo ištiesęs Lietuvos išgelbėjimui. Kadangi nei vieno, nei kito mes nepadarėme, tai išėjo taip, kaip sako prancūzai: „Qui ne va pas a la chasse – perd sa place!” (Kas neina į medžioklę, tas netenka savo vietos).” [..] Urbšys, vengdamas ryžtingesnės politikos su Vokietija ir pabūgęs susilaukti iš jos niekuo nepagrįsto ultimatumo, “pats nusitiesė raudonąjį kilimą, tik ne Sopote, o Maskvoje, kur jo laukė du ultimatumai: vienas spalio 10 d. – pasirašyti prievartos sutartį; kitas – po 8 mėnesių (1940 m. birželio 15 d.- autor.) – įleisti neribotą Raudonosios armijos karių skaičių galutiniam Lietuvos nepriklausomybės sužlugdymui. […] Elgėmės taip, lyg ne Vokietijos pagalba Lietuvai būtų buvusi reikalinga, bet Lietuvos pagalba Vokietijai. Faktas lieka faktu, kad neišnaudojome Vokietijos savo tikslams.”[23]- apibendrina Kazys Škirpa. Galima tik pabrėžti, kad Lietuvos teritorija su Vilniaus kraštu buvo reikalinga Vokietijai kaip toli į rytus išlindęs strateginis placdarmas Sovietų Sąjungos puolimui. Vadinasi, alternatyva rugsėjo 28 d. papildomam slaptajam Molotovo–Ribentropo protokolui egzistavo, net “nepažeidžiant Lietuvos valstybinės nepriklausomybės”, jeigu cituoti Vokietijos sutarties su Lietuva projekto tekstą. Kaip tik šito ir bijojo netekti Stalinas, tai atskleidžia Molotovo žodžiai pasakyti spalio 7 d. Urbšiui Maskvoje: “Lietuva nori išskirti save iš estų ir latvių padėties Sovietų sąjungos saugumo atžvilgiu, tačiau aš turiu pabrėžti, kad Sovietų sąjungai Lietuva yra daug svarbesnė negu Estija ir Latvija.”[24]
Su ta tradicija Lietuvos istoriografijoje vaizduoti Smetoną “ne prie ko” būtina baigti. Tai baisiai netikęs pataikūniškas būdas, kurį Lietuva tęsia ir šiuo laikotarpiu, – atsakingų asmenų už valdžios sprendimus nėra… Smetona nelaikytinas čia niekuo dėtu. Jis buvo valstybės vadovas. Smetonos būtų nuspręsta vykti į Sopotą – J. Urbšys būtų vykęs ten.
klaida buvo Lenkijos ultimatumo priėmimas. Buvo padarytas precendentas. Po to seke pasekmes. Jei Lietuva nusileido kažkokiai sudlenkijai, tai ko to pačio nepadarius Vokietijai ir TSRS.
Nemanau, kad Lenkijos ultimatumo priėmimas galėtų būti prie klaidų priskirtas, greičiau, kad tai buvo mažiausiai nuo 1926 metų vykęs sąmoningas, viešumoje maskuojamas vasalavimo Lenkijai veiksmas, kuris tik dėl akių įformintas “utimatumu”. Juk tuo metu Lietuva su Lenkija buvo karo būklėje (statuse), taigi be kalbų į tą ultimatumą – prieš ginklą – buvo atstatytinas ginklas. Tad ultimatumo priėmimas yra gėdingiausia Lietuvos kaip suverenios valstybės, jos karinės jėgos kapituliacija. Taigi čia iš esmės įžvelgtina ne klaida, o išdavystė. Nemeluokime sau ir savo vaikams…
Keistas tas Iškauskas, kai jam jau “pirmadienio mintyse” sukasi ne to septyneto šviesuolių iš paties gyvenimo sukelti šviesūs įspūdžiai, o keli veidaknygėje besisukiojantys pajuodavę nuo to nuolatinio zulinimosi joje “veideliai”, kai 99 % šviesių veidų iš gyvenimo “uždengiami” keliais tos čiupinėtos nučiupinėtos veidaknygės “murzinais veideliais”… Taigi, kuo, anot Trump’o, yra tapusi žiniasklaida (!?).
tu pataikei ne į tą portalą , čia tau pritariančių jedinstvininkų per mažai
Greičiau, kad čia yra, kaip sakoma: kuo pats “kvepi”, tuo ir kitą “tepi”…
Kalbant apie “penktą koloną” – lietuvių žudikus armiją krajovą pagarbinti susiruošusius “liankų” šovinistus nusprendė paremti… Lietuvos kariuomenė: https://plus.google.com/118198014712853689988/posts/b2q8aQSPAjT.
Nors po to, kai Grybauskaitė lietuvių žudikę-raudonąją banditę Brancovskają apdovanojo “už nuopelnus Lietuvai”” (čia, matyt, Kaniūkų skerdynes taip įvertino), aš jau niekuo nebesistebiu.
Viena pastaba visiems verkiantiems dėl kainų didėjimo:
Rinkos sąlygomis kaina gali didėti dėl dviejų priežasčių- arba mažėja tos rūšies prekių, arba daugėja pinigų pas tos rūšies prekių pirkėjus. Prekių gamybos mažėjimo tikrai nestebime, reiškia didėja pinigų masė. Tai gal tuo reikia kaip tik džiaugtis, jei neperžiangiame į hiperinfliaciją?
Na pabrango kirpėjų paslauga, tai gi tuomet kirpėjai daugiau uždirba! Negi pavydime jiems? Reiškia kažkada mes už juos uždirbdavome daugiau, – laikas gražinti socialinę skolą.. 🙂
Tai reiškia , kad mažai uždirbantieji arba gyvenantieji nuo algos iki algos eis rečiau kirptis t.y. bus labiau apauge plaukais. Minimalistai taps bitlais.
“V” savo komentarą galėjo parašyti dėl dviejų priežasčių – arba jis mėgsta juodą humorą, tik nėra originalus (J. Erlickas: “Sakau: tik džiaugtis reiktų, kad kainos kyla. Valgom vis brangesnį maistą, brangesni mūsų rūbai, daiktai… Argi tai ne gyvenimo kokybės ženklai?”), arba yra kiauras liberastas. Kitaip požiūrį “valio – kainos kyla!” paaiškinti būtų sunkoka. 🙂
Žiūrėkime į viską optimintiškai. Visada atsiras žmonių kuriems kažkas negerai, nepatinka. Tiesio gyvenkime ir džiaukimės šendiena.