Nors Seimas dreifuoja žiemos atostogų pusnyse, laukdamas kovo 10 d. ir tik tragiškų aplinkybių priverstas susibėgs vasario 14-ąją – šv. Valentino dieną (kraupi sutapimo ironija – neapykanta ir meilė greta), pikantiško skandalo šleifas, kuriuo mėgaujasi mūsų žiniasklaida, nutįsta per dienas, savaites, mėnesius…
O juk yra svarbesnių dalykų…
Sausio pabaigoj Lietuvos užsienio ministras Linas Linkevičius lankėsi Varšuvoje. Ne, šį kartą jis neatgailavo ir neatsiprašinėjo lenkų už prastus santykius su kaimynine šalimi, kaip jis tai darė 2013 m. vasaryje ar kaip kažkada A.M. Brazauskas virkavo Jeruzalėje. Prieš šį vizitą jis tik kalbėjo, kad „Lietuvai (būtent – Lietuvai – Č.I.) vertėtų „perkrauti“ santykius su Lenkija. Viešnagės metu jo kolega Voicechas Vaščykovskis (Woicech Waszczykowski) priekaištavo, kad Lietuvos lenkų švietimo sistema nepalanki lenkams, siūlė transliuoti Lenkijos TV laidas Rytų Lietuvoje ir t.t. L. Linkevičiaus sutiko, kad situacija, kai lenkakalbiai negali žiūrėti lenkiškos televizijos nėra normali.
„Mes esame tikrai pasiruošę techniškai spręsti tas problemas ir norime bendradarbiavimo iš Lenkijos transliuotojų dėl programų licencijavimo“, – kalbėjo ministras. Kitaip sakant, duota suprasti, kad dabar santykių gerinimo kamuoliukas yra Vilniaus rankose.
Istorikas Tomas Baranauskas, duodamas interviu internetinės TV laidai „Savaitės pjūvis“, pabrėžė, kad čia jokio „ping-pong“ žaidimo nėra, ir atsiprašyti pirmiausia turėtų Lenkija, kuri beveik 20 metų okupavo ir nugyveno Rytų Lietuvą:
Ministro garbei, jis atkreipė Varšuvos dėmesį, kad iš Vilniaus krašte gyvenančių politikų ji gauna iškreiptą informaciją ir apie švietimo padėtį, ir apie „trijų raidžių“ problemos sprendimą. Kas gi tą informaciją jai teikia?
Politologas Laurynas Kasčiūnas iškart po ministro vizito Varšuvoje atviru laišku kreipėsi į Lenkijos valdančiosios „Įstatymo ir teisingumo“ (Prawo i Sprawiedliwość) partijos pirmininką Jaroslavą Kačinskį (Jarosław Kaczyński), teigdamas, jog būtent Lietuvos lenkų rinkiminė akcija (LLRA) daug metų vykdo sistemingą Rusijos režimui naudingą politiką ir kala dirbtinį pleištą tarp Lietuvos ir Lenkijos. Antai jis priminė, kad LLRA atstovas Zbignevas Jedinskis neseniai netgi pareiškė, kad užuot didinusi krašto apsaugos finansavimą, Lietuva turėtų pasirašyti nepuolimo sutartį su Rusija.
Tokie politikai yra Penktoji kolona nepriklausomoje Lietuvoje. „Todėl ilgus metus LLRA dominuojamoje terpėje gyvenantys Lietuvos lenkai yra lengviau paveikiami Kremliaus vykdomos priešiškos Lietuvai propagandos. Šių metų pradžioje atlikto tyrimo duomenimis, net 64 proc. Lietuvos lenkų teigiamai arba labai teigiamai vertina Vladimirą Putiną. Didžioji jų dalis pateisina ir Rusijos įvykdytą Krymo aneksiją“, – atvirame laiške rašė L. Kasčiūnas.
O ir pats šios partijos lyderis Valdemaras Tomaševskis, ne kartą „pasipuošęs“ Rusijos imperializmą simbolizuojančią Georgijaus juostele, bei kiti šios partijos atstovai internete atliktose politikų apklausose teigė, kad sovietmetis Lietuvai davė daugiau naudos nei žalos.
Tad kokia informacija gali tekėti į Varšuvą iš šių veikėjų lūpų? Ja patikėję kai kurie Lenkijos politikai tebetvirtina, kad lenkakalbiai Lietuvoje engiami, diskriminuojami, o ne taip seniai tuometinis Lenkijos užsienio ministras Radoslavas Sikorskis (Radoslaw Sikorski) per televiziją teigė, kad Lenkija tarpukariu nebuvo okupavusi Vilniaus krašto. Gi tada, paskatintas savo ministro kliedesių, Lenkijos laikraštis „Dziennik“ paragino Vilniaus krašto lenkus kreiptis į Europos žmogaus teisių teismą, kad lenkų apgyvendintose vietovėse antroji valstybinė kalba būtų lenkų. Leidinį papiktino tai, kad Mickevičiaus gatvės pavadinimo lentelė buvo pakeista į lietuvišką…
Anuomet Vilnius ši akibrokštą įvertino kaip politiko rinkimų į Europos Parlamentą retoriką ir netrukus visai pamiršo, kol po ketverių metų L. Linkevičius nuvažiavo į Varšuvą ir nuolankiai atsiprašė „brolių lenkų“…
Dabar tokie žodžiai ministrui neišsprūdo, bet sudaryta iliuzija, kad Vilniaus padarė mažiau, jog santykiai su Varšuva pasiektų aukštesnį lygį. Iš esmės taip Lietuvai priekaištauja ir dvi žurnalistikos pažibos Virginijus Savukynas ir Rimvydas Valatka, pastarasis kolegos iniciatyva prieš pusantrų metų išleidę knygą „Jogailos akmuo Lenkija“.
Tad kieno rankose dabar yra kamuoliukas?
Nors ir nesu nei psichiatras, nei psichoterapeutas, bet man atrodo, kad “perkrauti” pirmiausia reikia Linkevičiaus smegenis…
tai kad valstiečiams tiko tokios smegenėlės ir po 2013 m. kvailystės… Ką tai rodo? Mulkius lengviau Karbauskiui valdyti…
Tai rodo, kad Lietuva – kažkoks durnių laivas. Atleiskite, bet švelnesnio žodžio, kuriuo būtų galima apibūdinti esamus Lietuvos – Lenkijos santykius, neradau…
Noriu, Tamstos, paklausti . Tame “durnių laive” esi keleivis ar irkluotoji? Aš tai semiu vandenuką ir pilu lauk, pasirodo nesandarus. Bijau nuskęsti. Gal, Tamstele, talkoje padėtum. Žiū ir mums pasiseks.
jokiu draugysciu su Lenkija, kol jinai negražins užgrobtas Lietuvos teritorijas, kol neatsiprašys uz okupacija ir nekompensuos padaryta zala.
Labai teisingi Tamstos žodžiai!!! Kaip būtų nuostabu, kad mūsų valdžiažmogiai juos išgirstų…
Palaikau!
Apie Linkevičiaus lankymąsi Varšuvoje kaip ir nebuvo viešai pranešta. Gal sakau kartais jis ten vyko jau ne iš Vilniaus, o kaip “mužikams” ir derėtų per “aplinkui…”, – smetoniškai iš Kauno ir ta valstybei 365 mln. eurų kainavusia, mįslinga, nežinia kur vedančia “Rail Baltica” vėže… Ar tik nebus čia žiniasklaida pražiopsojusi tokį “tipo” istorinį įvykį…
Tad,nenuostabu,kad pietryčių Lietovos polonizacijos tęsinys smarkiai sustiprėjo Kovo 11-osios Lietuvoje,deja.Ženkli dalis Kovo 11-osios Lietuvos politikų,inetelektualų,žurnalistų – savotiški LDK bajorai ir didikai lietuviškos tapatybės ir kultūros atžvilgiu.Taip,o ne kitaip.
Su Lenkija kalba tegali prasideti nuo tarpukario Vilniaus padeties ivardinimo. Paklausti reikia atvirai, ir isklausyti oficialia valstybine versija. Tada bus aisku su kuo bendraujame, tuo paciu bus aisku ir kaip bendrauti. Kol tai nepadaryta, yra begale vietos ‘spekuliacijoms’. Vat atsistoja kazkoks valdininkelis ir porina: svietimo sistema nepalanki, rasybos klausimai neisspresti, ‘tautine mazuma’ skriaudziama… Is kur ji ten? Stai klausimas, kuri musu valdzia turi kelti visu pirma. Ar tarpukario ivykiai su tuo nesusije? Jei susije, tai prasome paaiskinti kaip i tai ziurite, ‘strateginiai’ partneriai. Jei tai buvo okupacija, tada tai okupacijos produktas. Jei ne- tada aisku kokias ‘pamokas’ kaimynai ismoko ir praeities, kuo jie mus laiko, ir su tokiais strategines partnerystes niekada nebus (del ju poziurio, ne del musu nenoro), kadangi visa ju ‘strategija’ susiveda i kailio mums nunerima
Jų atsakymas į žurnalistų klausimus (dėl Vilniaus okupacijos pripažinimo ir pasmerkimo) visada slidus, kaip žaltys – kažkas apie tai, kad Lenkija jau ne sykį pareiškė, jog pripažįsta LT Nepriklausomybę (tai ačiū, panowie!). Pakartojus klausimą apie okupaciją, jis vėl atsako stiliumi, kurį dar Raikinas vadino „дурочка” (катай в ответ им дурочку) – tu jam klausimą apie ratus, o jis, lyg užhipnotizuotas kartoti vis tą patį, vėl tau atsako apie batus… Na, o paskui, kaip ir dera, užsipuola gindamas mūsų žiauriai kankinamus jau visai galudienius vietos lenkus.
BEJE, klausimas kakton kiekvienam pabažnam: pirmojo psl. apačioje, dešiniajame kampe, yra „Alkas.lt pataria” – ŽR „Atviras pokalbis” – AR JAU IŠKLAUSĖT?
Seniai visiems aišku, kad Lenkija pati nevykdo bendradarbiavimo susitarimų. Lietuva padarė daugiau, negu susitarta, bet vis tiek Užsienio reikalų ministras jaučiasi kaltas. Gal jam pabodo būti ministru? Gal ne tos valstybės ministru jaučiasi? Meluojantiems politikams, istorikams, apžvalgininkams ir toliau plaukia dosni parama iš Varšuvos…
Taip, ta Varšuvos “parama” turėtų plaukti, – juk, regis, pats Duda atėjęs prezidentauti pasakė, kad reikia atgaivinti tas poveikio Lietuvai naudotas priemones. Pasijautė, kai po to sujudo sukruto tas visas mechanizmas…, taigi kaip ir netuščiai buvo pasakyta. Tačiau maža yra numanyti, reikalinga tai audituoti…
Kuo didžiausia PAGARBA Česlovui Iškauskui už rūpesčio paviešinimą.
AČIŪ