J. Arasimavičius. Ar šiomis dienomis būna riterių? (nuotraukos) (1)

Pranas Žižmaras 1997 m. | Knygos „Debesų karžygys : legenda apie Praną Žižmarą“ nuotr.

Pranas Žižmaras 1997 m. | Knygos „Debesų karžygys : legenda apie Praną Žižmarą“ nuotr.

Sklaidant istorijos puslapius kartais kyla klausimas, kas per žmonės buvo riteriai. Ar šiais laikais, kai esame įsukti į nuolatinį skubėjimą, kovą už būvį, nerimą ir abejones, dar yra žmonių riterių? Kas būtų šie antžmogiai?

Atsakyčiau, kad tai skautai. Juk ir skautų globėjas yra šv. Jurgis – riteris, nuolat kovojęs su blogiu.

Riteriškumas – tai viena iš savybių, kuriomis turi pasižymėti tikras skautas. Juk esame prisiekę tarnauti Dievui, Tėvynei ir padėti artimam. Taip pat visada sąžiningai atliekame pareigas, esame linksmi, susivaldome ir niekada neprarandame vilties. Na ir dar daug daug gražių žodžių reikėtų tarti broliams ir sesėms skautams. Juk taip gera, kai gali į nepažįstamą skautą kreiptis tokiu tauriu žodžiu – broli ar sese… Todėl kiekvienas skautas ir laimingas, juk turi tiek daug brolių ir sesių…

Vasario 2 d. prieš 110 metų gimė vienas garsiausių Vilniaus brolių, tikras riteris, skautų vadas, sporto organizatorius, visuomenės veikėjas ir Vytauto Didžiojo gimnazijos mokytojas Pranas Žižmaras. Visas šio riterio gyvenimas, kaip ir dera skautui, buvo tarnavimas Dievui, Tėvynei ir artimui. Ir vargu ar pavyktų surasti tikro skauto pavyzdį, kaip Pranas ugdė to meto Vilniaus lietuvių vaikus ir jaunuolius. Šie, jei nepražuvo istorijos vingiuose, ir išlikę iki šių laikų, bet sulaukę itin garbaus amžiaus su pasididžiavimu ištaria: „Juk aš Žižmaro skautas!“, ir tada jokie fiziniai ar dvasiniai sunkumai yra niekis.

O ar šiais laikais yra tokių skautų? Žinoma, juk riteriškumo dvasios nepajėgi pražudyti jokia pagunda, našta ar aplinkybės. Todėl Lietuvos skautai, nelengvai ištrūkę iš mokslų ar darbų rutinos, atsisakę malonumų, praėjusį ketvirtadienį (vasario 2 dieną) rinkosi Turgelių gatvėje prie 8-to namo, kad pagerbtų savo didvyrį, legendą ir skautiško gyvenimo simbolį Praną Žižmarą. Galbūt, jei šio dvasios galiūno nebūtų nužudžiusi bolševikų pragaro mašina,  jis būtų įgyvendinęs savo svajonę – tapęs Lietuvos diplomatu ir toliau tęsęs tokį skautišką tarnavimą Tėvynei. Deja, į Vorkutos mėsmalę jis buvo ištremtas jau 1940 metais su pirmaisiais ir pačiais veikliausiais. Nenuostabu, juk jis buvo sportininkų  vadovas, jaunimo dievaitis, nes būdamas gimnazijos mokytoju 1938 metais kovėsi, matyt, paskutinėje dvikovoje kardais LDK žemėse dėl įžeistos Lietuvos garbės, tad kas gali labiau jaudinti Tėvynei tarnauti trokštančio jaunimo vaizduotę.

O nužudytas garsusis skautas buvo žiauriai. Kaip savo knygoje „Vorkutos mirties lageriai“ (išleista 1997 metais) rašė tremtinys Algirdas Šerėnas, anot Maksimo Gorkio buvusios gydytojos p. Bliumos, Šangalio ligoninėje gulėjo Vilniaus lietuvių didvyris Pranas Žižmaras. Vėliau jis buvo rastas nuskendęs tos pačios ligoninės šulinyje…

Net praėjus daugiau nei 70-čiai metų po šio skautų dievaičio mirties, skautai kasmet renkasi jo pagerbti. Gal jų gretos ir ne tokios gausios kaip anuomet, bet jaunesnieji iš vyresniųjų nuolat vis atranda savo pasirinktos tarnystės idealą.

Prie P. Žižmaro namo Turgelių g. 8, Vilniuje | J. Šerėno nuotr.

Prie P. Žižmaro namo Turgelių g. 8, Vilniuje | J. Šerėno nuotr.

Šiais metais prie P. Žižmaro namo Turgelių g. 8, Vilniuje jo pagerbti atėjo skautai iš Lietuvos skautų sąjungos Atžalyno tunto Prano Žižmaro draugovės (vadovaujami draugininko brolio Kasparo Jurkevičiaus), Akademinio skautų sąjūdžio ir Europos skautų  būrio (vadovaujami būrio vado padėjėjo brolio Ugniaus Karkocko).

Lietuvos skautų sąjungos Akademinio skautų sąjūdžio atstovas brolis Justas Arasimavičius trumpai susirinkusiems papasakojo P. Žižmaro istoriją primindamas jo skautų pasirodymą Vilniuje per Tautos patriarcho ir skautų globėjo dr. Jono Basanavičiaus laidotuves (1927 metais), Lietuviškos trispalvės iškėlimą Vilniaus Gedimino pilies bokšte (1928 metais), garsiąją dvikovą (1938 metais) ir dar keletą gražių šio riterio darbų, kurie jį įamžino. Iš teatrologės ir Prano Žižmaro dukterėčios Gražinos Mareckaitės knygos „Debesų karžygys. Legenda apie Praną Žižmarą“ (išleistos 2007 metais), skautas akademikas perskaitė gražią citatą iš lenkų istoriko V. Vielhorskio knygos. Šiam istorikui likimas lėmė su P. Žižmaru susidurti sovietinėje kameroje: „<…> 33 metų lietuvis Pranas Žižmaras, lietuviško sportinio gyvenimo Vilniaus krašte vadovas, mūsų politinis priešas. Garbingas, kilnus, riteriškas ir geras žmogus. Pamilau aš jį.“ Ar įmanoma geriau apibūdinti tikrą riterį?

Taip ir šių dienų skautai, kad ir iš jau minėtos Žižmaro vardo draugovės, ištrūko iš gausybės darbų gniaužtų, atvyko ir iškėlė Žižmaro draugovės vėliavą ir kartu su kitais skautais ir jiems prijaučiančiaisiais sugiedojo Tautišką giesmę brangaus Tautos sūnaus atminimui.

Ten pat, prie Turgelių gatvės 8-tojo namo, susitikome ir su jau minėta knygos apie P. Žižmarą autore bei jo dukterėčia Gražina Mareckaite. Ji papasakojo paskutines žinias, kurias apie savo dėdę jai pavyko neseniai sužinoti. Minėjime dalyvavę Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejaus darbuotojai ir direktorė Jolanta Paškevičienė visus susirinkusiuosius pakvietė į iškilmingą skautų rikiuotę Žižmaro garbei šių metų vasario 16 dieną 13 valandą Šlapelių muziejaus kiemelyje. Taip pat muziejuje bus eksponuojama ir skautiškų akimirkų nuotraukų paroda.

Prie P. Žižmaro namo Turgelių g. 8, Vilniuje | J. Šerėno nuotr.

Prie P. Žižmaro namo Turgelių g. 8, Vilniuje | J. Šerėno nuotr.

Padarę bendrą nuotrauką (fotografavo jau anksčiau minėtas garsaus tremtinio Algirdo Šerėno giminaitis Jonas Šerėnas), skautai ir jų draugai skubėjo į Jėzuitų gimnazijos koplyčią, kur šventas mišias už P. Žižmarą, jo seserį dvynę mokytoją Veroniką Žižmaraitę-Mareckienę ir visus skautus aukojo kunigas skautininkas Antanas Saulaitis. Per mišias giedojo čia pat suburtas skautų ir neskautų choras, kuris tik įrodė, kad esant gerai valiai ir jaučiant savo darbo kilnumą galima ir kalnus nuversti. Brolis A. Saulaitis pamoksle prisiminė savo skautiškąsias stovyklas ir gražiu pavyzdžiu priminė, kad skautų daromi maži geri darbeliai gali sudrebinti pasaulį.

Vėliau mišių dalyviai buvo pakviesti į virš koplyčios esantį tikybos kabinetą išgerti skautiškos arbatos ir pasidalinti pyragaičiu, kurį dovanojo buvusi tikybos mokytoja, ateitininkė, sendraugė ir labai gerbiamo skautų vado dr. Juliaus Šalkausko žmona mokytoja Ritonė Šalkauskienė. Čia visiems dalinantis saldumynais ir geriant arbatą toliau liejosi gražūs prisiminimai ir poezijos posmai, kurie darsyk visus paskatino permąstyti, kokia didelė yra skautiško mažo gero darbelio galia.

Lietuvos skautų sąjungos Akademinis skautų sąjūdis dėkoja visiems dalyvavusiems skautams ir juos mylintiems, o ypač – Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejui, kuris su džiaugsmu priima skautus po savo stogu.

Vasario 16 dieną būsiančius Vilniuje kviečiame 13 valandą užsukti į Šlapelių muziejų (Pilies g. 40) ir kartu su Lietuvos skautais dar kartą prisiminti legendinį Lietuvos riterį Praną Žižmarą.

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Istorija, Kultūra, Skaitiniai, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
kolumbas-baneris

1 komentaras

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *