Liepos 8–16 dienomis Klaipėdos rajone Kairių poligone siautė jubiliejinė skautų stovykla „Tarp trijų vandenų“, prie skautiškų laužų subūrusi Lietuvos skautiškąsias organizacijas.
Stovyklos viršininkas žymus aktorius ir režisierius skautas vytis Paulius Tamolė surengė įspūdingo dydžio savaitės trukmės skautišką stovyklą ir pirmą pasaulyje tikrą skautų istorijos muziejų stovykloje, kuriam negailėdama laiko ir jėgų vadovavo sesė Nomeda Bepirštytė. Šis straipsnis tegu bus žvilgsnis į stovyklą pro skautiško muziejaus langą.
Skautų judėjimą pradėjo anglų nacionalinis didvyris lordas Robertas Baden-Povelis (1857–1941). Būrų karo (1899–1900) metu būdamas būrų kariuomenės apsupto Mefekingo miesto anglų įgulos vadu jis sukūrė berniukų žvalgų ir ryšininkų būrį, kuris daug prisidėjo apginant šį miestą. Berniukai nešiodavo laiškus, maistą, perspėdavo apie artėjančius mūšius.
Sėkminga šio būrio veikla davė pavyzdį, kaip reikėtų ruošti kariuomenės rezervą. Grįžęs į Angliją ir mąstydamas apie jaunimo užimtumą bei ugdymą Robertas Baden-Povelis sukūrė praktinio auklėjimo sistemą – skautybę, kurią aprašė 1908 m. išleistoje knygoje “Skautybė berniukams” (ši knyga viena skaitomiausių knygų pasaulyje). Generolas R.Baden-Povelis 1907-1908 m. įsteigė organizaciją berniukams (būsimoji skautų brolija), o 1909 m. su seserimi Agnes – skaučių mergaičių organizaciją (dabar – seserija).
Lietuvoje pirmas skautų vienetas buvo įkurtas Petro Jurgėlos-Jurgelevičiaus pastangomis 1918 m lapkričio 1 dieną I Vilniaus lietuvių vyrų gimnazijoje. O 1920 – 1923 skautų judėjimas išplito po visą Lietuvą.
Tarpukariu buvo suvokta, kad vienintelis kelias Valstybei išlikti yra jaunimo ugdymas, todėl skautų, šaulių, ateitininkų, pavasarininkų ir kitų jaunimo organizacijų vadovais tapo patys žymiausi ir šviesiausi valstybės asmenys. Kiekvieno miestelio gydytojui, mokytojui, gaisrininkui ar policininkui buvo garbės reikalas jungtis į jaunimą auklėjančių organizacijų darbą ir savo pavyzdžiu vesti jaunuomenę.
Pirmuoju skautų šefu 1919 metais tapo garsusis gydytojas, knygnešys, tremtinys, politinis bei visuomenės veikėjas Jurgis Alekna. Vėliau skautų globėjais buvo prezidentai Aleksandras Stulginskis ir Antanas Smetona, o seseriją kūrė ir jai vadovavo žymios visuomenės veikėjos Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė ir Ksavera Žilinskienė.
Šis pasiaukojantis darbas davė vaisių, išugdė savo valstybę mylinčių ir už jos laisvę mirti nebijančių žmonių kartą. Juk ne taip seniai paaiškėjo, kad iš aštuonių 1949 metų vasario 16-tosios Lietuvos laisvos kovos sąjūdžio tarybos deklaraciją pasirašiusių partizanų vadų – penki buvę skautais.
Oficiali skautų veikla Lietuvoje nutrūko 1940 metais uždarius organizaciją, tačiau lietuviai skautai pasitraukė į vakarus ir toliau skautavo, o atkūrus Lietuvos valstybę prisidėjo prie skautų organizacijos atkūrimo ir pirmųjų Tautinių stovyklų rengimo.
Prieš daugiau nei savaitę praūžusi stovykla „Tarp trijų vandenų“ irgi ne išimtis. Ši šventė švietė savo tikra skautiška dvasia ir prie vieno laužo suvienijo skautiškas organizacijas bei apie 2300 skautų iš viso pasaulio.
Pirmą kartą po skautų organizacijos skilimo apie 1997 metus, tokia bendra stovykla įvyko prieš 10 metų Telšiuose, kai tuometinis stovyklos viršininkas kun. Vilius Viktoravičius sutiko imtis viršininko pareigų su vienintele sąlyga, kad stovykla suvienys visas skautų organizacijas.
O tų skautiškųjų organizacijų tikrai yra nemažai: Lietuvos skautija (didžiausia organizacija), Lietuvos skautų sąjunga (pirmoji organizacija atsikūrusi kartu su Lietuvos valstybe), Lietuvos lenkai Harceriai (pirmoji skautų organizacija Lietuvos teritorijoje), Akademinis skautų sąjūdis (vienintelė pasaulyje studentus ir alumnus jungianti skautiška organizacija), Lietuvos nacionalinė Europos skautų asociacija, Raitieji skautai, Žemaitijos skautų organizacija ir kitos.
Visada kirba klausimas, kodėl skautiškoji brolija ir seserija taip susiskaldė? Vienareikšmio atsakymo kol kas neturime, galbūt atsiras istorikų norėsiančių imtis rimtos studijos, bet yra pagrindo manyti, kad neapsieita be sovietinio saugumo įsikišimo, nes Lietuvos ypatingajame archyve randama informacijos apie skautų sekimą.
Galima tik pasvajoti, kad vieną dieną visos skautiškosios organizacijos vėl susiburs į vieną junginį, kuris 1922 metais turėjo Lietuvos skautų asociacijos pavadinimą.
Grįžkime į šių metų stovyklą. Ji istorijos mylėtojui buvo tikras deimantas. Pavyzdžiui pastovyklių, kuriose gyveno stovyklautojai, vardai buvo pavadinti tikrais kuršiškais vėjų vardais: Šakšinio, Marinio, Launagio, Vakarynės, Audenio, Aulaukio, Pilvinio ir Ožinio.
Kelios pastovyklės buvo pasipuošusios istoriniais vartais. Aulaukio pastovyklės vartai pavadinti Triumfo arka (laiko mašina) priminė apie 1923 metų Klaipėdos krašto sukilimą, kuriuo šis kraštas buvo atkovotas Lietuvai, vartuose buvo pažymėtos svarbiausios sukilimo datos.
Greta šios triumfo arkos buvo parengta graži garbės alėja – paroda skirta skautams didvyriams kovojusiems už Lietuvos laisvę ir žuvusiems nuo sovietų teroro. Jų tarpe garsūs partizanų vadai – Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Juozas Šibaila – Merainis, Bronius Liesis – Naktis, Lionginas Baliukevičius – Dzūkas, kiti. Taip pat žydų gelbėtojas Jonas Noreikia-Generolas Vėtra ir liūdnai pagarsėjusio rašytojo Kosto Kubilinsko nužudytas Dainavos apygardos Šarūno rinktinės partizanų vadas Benediktas Labėnas-Kariūnas.
Šio partizanų vado vardo Jonavos skautų draugovės buvęs vadovas, dabar Lietuvos skautų sąjungos tarybos narys Vaidas Rindzevičius ne tik buvo šių stovyklos statinių autorius, bet daug prisidėjo archyvuose atrandant svarbius istorikams anksčiau nežinomus dokumentus, dėl kurių galime didžiuotis, kad savo skautiškose gretose turėjome tokių iškilių asmenybių.
Gražu, kad ir dar viena, Marinio vėjo vardu pavadinta pastovyklė pasipuošė istoriniais vartais. Šios pastovyklės vartai buvo tiksli 1933 metų Palangoje vykusios Jubiliejinės skautų stovyklos vartų kopija.
Ypač gera, kad anksčiau minėtame unikaliame pasaulyje stovykliniame skautų istorijos muziejuje, kaip tik turėjome Palangos kurorto muziejaus parengtą šiai 1933 metų stovyklai skirtą ekspoziciją.
Juk lygiai prieš 90 metų Palangoje lietuvių skautus aplankė pats skautų organizacijos įkūrėjas generolas Robertas Baden-Povelis su visa savo šeima (žmona Olive, sūnumi ir dviem dukterimis) ir 650 britų skautų. Nuostabu, kad grįžę iš kelionės ir ją aprašydami, iš visų 8 tais metais aplankytų valstybių britai savo atsiminimuose išskyrė Lietuvą.
Svečiai džiaugėsi išskirtiniu stovyklos grožiu bei labai šiltu priėmimu. Savo muziejuje turėjome net nuotrauką iliustravusią tą puikią anglų skautų savijautą mūsų šalyje. Vienintelėje Lietuvoje svečiai (650 anglų skautų) spontaniškai išsirikiavo į koloną ir drauge su lietuvių skautais pražygiavo pajūriu pagerbdami generolą R. Baden-Povelį ir mūsų prezidentą Antaną Smetoną.
Stovyklos skautiškame muziejuje turėjome ir autentišką Lietuvos respublikos prezidento, skautų šefo Antano Smetonos palapinę. Ši iš M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Istorinės prezidentūros Kaune gauta palapinė buvo dailiai pastatyta Vilkaviškio vyresniųjų skaučių – Simonos Mickevičiūtės ir Emilijos Savokaitytės. Ir visgi ryškiausias akcentas buvo ne šis istorinis reliktas.
Ryškiausias akcentas, kurį pabrėždavome kiekvienam mūsų muziejaus lankytojui, buvo drąsa ir pasiaukojimas sesių skaučių Rimutės Joblonskytės-Rimantienės, Elenos Barščiauskaitės ir dar vienos nenustatytos skautės, kurios šią palapinę, kartu su 300 skautų ir kitų tarpukario organizacijų vėliavų išslapstė muziejaus patalpose visą sovietmetį ir išsaugojo mūsų laikams. Nuostabiausia buvo tai, kad sesės visus šiuos slaptus eksponatus sugebėdavo 2 kartus per metus pravėdinti vidiniame muziejaus kiemelyje.
Muziejaus lauko ekspozicijoje buvo galima pamatyti 100 metų apimančią jūrų skautų istoriją papasakotą nuotraukomis ir pakabintą ant įspūdingų 3 metrų trikojų – vėtrungių. Paroda parengta skaučių Vaidos Sirvydaitės, Rasos Bernotenės, išeivijos lietuvės Taiydos Chiapettos bei Jūrų muziejaus.
Brolis skautas Darius Liutikas atvežė stovyklautojams parodyti dalį unikalios Baltijos šalių skautų filatelijos kolekcijos, kuri siekia tapti Unesco saugomu objektu. Dar viena paroda skirta 1993 m. vykusioms pirmosioms atgimusioje Lietuvoje Jubiliejinėms skautų stovykloms, sudomino visus, ypač vaikus, kurių tėvai ten stovyklavo. O vaikų stovykloje knibždėte knibždėjo. Pirmą kartą jubiliejinėje stovykloje, Ožinio vėjo pastovyklėje gyveno šeimos su vaikais iki 6 metų (ožiukais).
Viso apie 50 jauniausių stovyklos dalyvių, jauniausiam stovyklautojui buvo tik 2 mėn. Pagal tradiciją, kiekvienas vaikas pirmą kartą nakvojęs stovykloje buvo apdovanojamas baltu skautišku kaklaraiščiu. Vaikų šėlsmas ir gera nuotaika tik dar kartą įrodė, kad įspūdingam nuotykiui nereikia šiuolaikinių technologijų, socialinių tinklų ar brangių pramogų. Reikia tik nesibaigiančio skautiško žaidimo, kuris įtraukia ir mažus, ir didelius.
Vyriausias stovyklautojas 84 metų kunigas Jėzuitas br. Antanas Saulaitis ne tik linksmino mažuosius stovyklautojus pasakodamas istorijas, kaip amazonės džiunglėse buvo valgęs krokodilo ar smauglio mėsos, bet ir nakties metu aukojo šventas Mišias vyresniesiems skautams laukymėje viduryje miško, o tokia kartas vienijanti patirtis yra neužmirštama.
Baigdamas norėčiau padėkoti stovyklos stebuklą kūrusiai viršininko brolio Pauliaus Tamolės komandai, o ypač skautų istorijos rinkėjai ir puoselėtojai bei skautiško stovyklos muziejaus direktorei sesei Nomedai Bepirštytei.
Autorius yra akademinės Lietuvos skautų sąjungos Akademinio skautų sąjūdžio dr. Jono Basanavičiaus draugovės narys
O kas buvo tie burai????
Skaičiau, kad būrai ( olandų kalba boeren- ūkininkai) buvo iš olandų kalbos kilusia afrikanerių kalba kalbėję Pietų Afrikos gyventojai.