V. Povilionienės kertiniai gyvenimo akmenys (3)

Veronika Povilionienė | Jonas Gvildys nuotr.

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laimėtoja, folkloro dainininkė ir etnologė Veronika Povilionienė, save vadinanti kaimo žmogumi, neseniai paminėjo savo septyniasdešimtmetį. Gimusi Kreivonyse, Dzūkijoje, mokyklą baigė netoli gimtinės esančiame Kapčiamiestyje. Studijuoti atvažiavo į Vilnių, vėliau kurį laiką gyveno Kaune, paskui vėl grįžo į sostinę. Paklausta apie dainavimą, atlikėja atsakė paprastai – išmokusi pati, dainavusi vaikystėje, šeimoje, savo aplinkoje. Tai ir buvusi tikroji jos dainavimo mokykla.

Ligos ir svajonės

„Krūties vėžys, cukrinis diabetas, du infarktai – gyvenimas mane ne kartą bandė nugnybti, bet vis dar nenugnybia“, – juokavo folkloro atlikėja V.Povilionienė. Beje, humoro jausmas ne kartą ją gelbėjo kovoje su klastingomis ligomis.

Kalbėdama apie tą niūrų laiką, kai sunkiai sirgo, garsi moteris prisiminė gydytojų žodžius: „Veronika, ilgai gyvensi, jei nepyksi, nepavargsi ir niekada neklausi, kodėl.“ Šiandien tai kertiniai mano gyvenimo akmenys.“

Paklausta, ar dar mėgsta svajoti, garsi moteris atsakė, kad negalima gyventi be svajonių. „Adventas – ypatingas laikas, kai reikia svajoti. Sako, kad tada iš visur parskrenda mūsų protėvių dvaselės, jos susirenka ir ateina pažiūrėti, kaip mes gyvename, ar viskas gerai ten, kur jos viską paliko“, – pasakojo folkloro atlikėja.

Dar įžymios moters svajonės susijusios su anūkais: „To, ko neįžvelgiau vaikuose, matau anūkuose, jie yra ypatingas gyvenimo eliksyras. Aš juos visus matau užaugusius, gražius, protingus, didelius.“

Niekina savo šaknis

Septyniasdešimtmečio sulaukusios folkoro atlikėjos prisiminimai apie artimuosius, jau išėjusius Anapilin, kupini šilumos. Tarpukariu tėvelis tarnavo pasienio policijoje, todėl, sovietams okupavus Lietuvą, su visa šeima teko paklajoti po gimtinę ieškant ramesnės vietos. Juk paprastai pareigūnai buvo tremiami be gailesčio. „Prisimenu, kai mirė Stalinas, mano pamotėlė pasimeldė, perskaitė poterius ir pasidžiaugė. Dar vienas įsimintinas įvykis – tą dieną įsisiautėjo smarki vėtra, pakėlė mūsų ožkelę ir nusviedė kelis metrus. Tuomet pamotėlė pasakė: „Matyt, velnias kažkokio didelio prachvosto dūšių neša.“ Iki šiol ausyse skamba šie žodžiai apie Stalino mirtį“, – juokėsi dainininkė.

Šiandien V.Povilionienė pripažįsta, kad labai daug gražių ir gerų dalykų paaukota ant laisvės aukuro: „Prisimenu, kokia gražia, turtinga ir sodria kalba prieš 26 metus kalbėjo vaikai. Pradėjome pernelyg žavėtis kiču, įmantriai kalbėti. Visuomet piktinuosi, kai kalba perkrauta moksliniais terminais. Nuo tokios mokslinės kalbos gali ištinti smegenys. Nesuprantu, ar negalima pasakyti paprastai, lietuviškai. Tarkim, renovacija – tai remontas, atnaujinimas. Tarptautiniai žodžiai tai svetimžodžiai. Tą gražiąją mūsų kalbą išlaikė tik  Amerikos lietuviai, išvažiavę po karo.“

Atlikėjos manymu, šiuolaikinė visuomenė nevertina ir negerbia lietuvių kalbos. „Nežinau, kodėl pradėta taip niekinti savo šaknis. Jauni žmonės ypač save plaka kartodami, kad mes, lietuviai, vargani. Buvome tokia didelė tauta, o dabar kažkodėl gėdijamės rašyti savo vardą. Man visai negėda. Jei galėčiau, valstybės pavadinimą rašyčiau ant kiekvieno kampo, ir visur plazdėtų vėliavos. Pas mus kieme vėliava kabo jau daugelį metų. Man keista, kad jaunimą taip sunku įtikinti nenuvertinti savo šalies. Mokykla to nemoko, tėvai – taip pat. Tėvynė dabar niekam nerūpi.“

Gyvenimą liaudies dainoms paskyrusi V.Povilionienė jose randa tokių gražių vaizdinių, kad net per širdį nueina: „Veidelį rasele prausė“, „į tėvulio sodą saulele tekėsiu“… Juk ne veltui poetai ir rašytojai įkvėpimo ieškojo mūsų protėvių kūryboje.

Laidos apie pijokus

Dar vieno dalyko V.Povilionienė tikina nesuprantanti – beprotiško lėkimo, kai negalvojama ne tik apie kitus, bet ir apie save. Kita vertus, ji nesuvokia daugelio dalykų – kad ir televizijos laidų apie pijokus, pastaruoju metu jų rodoma itin daug. „O kur tos nuostabios, šviesios kaimo moteriškės, auginančios gėles, renkančios vaistažoles, puošiančios aplinką, namus? Atvažiavę draugai iš Amerikos pasibaisėjo. Sako, ar Lietuvoje nėra padorių žmonių, kad vien tokius rodo. Suprantu, kad laidoms svarbus reitingai. Bet negi jas rengiantys jauni (dažniausiai) žmonės galvoja, kad laimė ir prasmė yra aukšti reitingai. Televizijoje kartelė turėtų būti iškelta aukščiau, reikėtų daugiau atsakomybės už turinį. O ir filmų pasirinkimas – tiek kraujo net ir per valstybines šventes, tarsi nieko prasmingesnio nebūtų galima parodyti“, – piktinosi dainininkė.

Nelinkėkite blogo

Dabar visus apėmusi švenčių laukimo nuotaika. Moteris tvirtino, kad nėra netikinčių žmonių. „Žmogaus protas negali visko aprėpti. Niekaip nesuvoki daugelio reiškinių ir galvoji, kad už to yra kažkas, kas daugelį dalykų pradėjo, sukūrė. Kažkur yra nušlifuoti akmenys, piramidės, fiziniai reiškiniai, manau, yra dvasia, dievybė, daug nežinomų dalykų, kurių nesuvoki. Aš manau, kad virš jų stovi nepaprasta jėga ir išmintis, aš tai vadinu Dievu, kiti – Mahometu, pranašu. Yra įvairių tikėjimų, bet  iš esmės visi jie vienodi“, – teigė etnologė.

Anot jos, tikėjimo meile, ištikimybe ir padorumu negalima pavadinti tikėjimu Dievą, greičiau gyvenimu, žinojimu, išmintimi ar dar kuo nors. „Nepažįstu nė vieno žmogaus be tikėjimo, kuris kuo nors netikėtų“, – sakė V.Povilionienė.

Ji neslėpė dabar gyvenanti dvejonėmis – kaip viskas bus? „Sakoma, yra gražių mirčių. Taip gražiai mirė mano senelis – prieš tai jį dėdės dar buvo užkėlę stogo taisyti. Mažiukas, lengvutis, 95-erių metų senukas tą savaitę skundėsi svaigstančia galva, o paskutinę dieną paprašė tetos išvirti jo mėgstamų kiaušinių. Teta išvirė, tačiau senelis nevalgė. Sako, eisiu, prigulsiu. Prigulė ir tyliai numirė.“

Garsi moteris pokalbiui baigiantis pasakė: „Norėčiau paprašyti visų žmonių: „Nederkite kitų ir niekam nelinkėkite mirties. Nieko neminėkite bloguoju,  paprastai visi blogi palinkėjimai grįžta bumerangu.“