Lapkričio 17 d. Tarptautinių folkloro asociacijų sąjungos (IGF) kongrese vykusiame Čeliabinske (Rusija) Lietuvos dainininkei Veronikai Povilionienei buvo įteiktas Pasaulio Folkloro Oskaras!
Rusijoje Čeliabinsko srityje lapkričio 15-18 dienomis vykusiame penktajame Tarptautinės folkloro asociacijos (IGF) kongrese, kuriame dalyvavo daugiau kaip 30 nacionalinių folkloro asociacijų atstovų, buvo nuspręsta prestižinius folkloro Oskarus skirti 10-ies šalių atstovams.
„Oskaras“ apskritai skamba gražiai. Tačiau aš šį įvertinimą priimu ne kaip savo nuopelną, bet kaip visos tautos kultūros šaknų įvertinimą. Kaip įvertinamas visos Lietuvos meno kraitis. Šitoje srityje savo nuopelno, nepykite, bet nematau“, – sakė „Vakaro žinioms“ Veronika Povilionienė .
Taip sutapo, kad šis garbingas pasaulinis apdovanojimas Veronikai Povilionienei buvo įteiktas jos 65-tojo gimtadienio išvakarėse.
„Taip jau sutampa, kad aš per jubiliejus vis kokį nors įvertinimą iš gyvenimo gaunu. Pavyzdžiui, per savo 60-metį koncertavau Niujorko Brodvėjuje. Žmonės į salę net netilpo“, – „Vakaro žinioms“ sakė Veronika Povilionienė.
Folkloro Oskaras yra aukščiausias tarptautinės folkloro asociacijos (IGF) apdovanojimas įsteigtas 2008 metais. Nuo to laiko jis teikiamas kasmet už pasiekimus populiarinant folklorą ir tautinės kultūros bei folklorinio judėjimo plėtojimą. Kam skirti šį garbingą apdovanojimą sprendžia ekspertų taryba sudaryta iš nacionalinių asociacijų prezidentų.
Lietuva tokį apdovanojimą pelno jau antrą kartą. 2009 m. iš Portugalijos Pasaulio Folkloro Oskarą parsivežė choreografė Birutė Akelaitienė.
Tarptautinė folkloro asociacijų sąjunga yra pasaulinio lygio folkloro puoselėtoja ir festivalių organizatorė nuo 1953 metų. Organizacijos tikslas yra stiprinti santykius tarp tautinių folkloro grupių ir nacionalinių organizacijų skirtingose šalyse, skatinti bendradarbiavimą.
Ši organizacija prisideda prie tokių žinomų pasaulinių organizacijų veiklos kaip UNICEF ir UNESCO. Tarptautinei folkloro asociacijų sąjungai priklauso 86 folkloro organizacijos.
Veronika Janulevičiūtė-Povilionienė yra žymiausia lietuvių liaudies dainų atlikėja, tapusi išskirtiniu mūsų tautinės kultūros šviesuliu. Iš Dzūkijos kilusi dainininkė paveldėjo tradiciją iš senųjų legendinių dainingojo krašto giesmininkų. Stiprus ir įtaigus Veronikos Povilionienės balsas ypač išraiškingai atskleidžia nepaprastą dzūkiškų vienbalsių dainų melodiką, dermes bei intonacijas, protėvių pasaulio grožį ir būties autentiką. Atlikėjos repertuare skamba kone visos lietuvių dainų rūšys – šeimos, darbo, švenčių, karo, jaunimo, meilės, vestuvių dainos, kalendorinės, advento ir Kalėdų giesmės, sutartinės, raudos, lopšinės.
Atstovaudama Lietuvos kultūrai Veronika Povilionienė dalyvauja aukščiausio lygio renginiuose įvairiuose pasaulio kraštuose, prestižiniuose folkloro ir džiazo festivaliuose. Ji ne tik dainininkė, bet ir žymi visuomenės veikėja, uoli tautinio paveldo puoselėtoja ir gaivintoja, už savo šviečiamąją veiklą pelniusi ne vieną valstybinį apdovanojimą ir nuoširdžią lietuvių Tautos pagarbą.
Dainininkė Veronika Povilionienė LRT laidoje „Kultūra“ (2006 m., LRT „Aukso fondo“ įrašas):
Veronika Povilionienė „Ak tu saula sauliula“:
Gimtadienio ir Pasaulio Folkloro Oskaro apdovanojimo proga sveikinu ir aš savo įprastu trumpu ir ko gero labai daug apimančiu palinkėjimu:
SVEIKATOS IR UKVATOS!
O tokio apdovanojimo esi verta, nes Tu neatlieki dainų – Tavo lūpomis dainuoja Tavo širdis. Tu nevaidini dainos – Tu gyveni dainoje, Tu išdainuoji dainą. Atlikti dainą tiksliau ir virtuoziškiau už bet kurį pasaulio dainininką gali kompiuteris, bet kompiuteris niekada neišdainuos dainos.
Iš visos širdies sveikiname Veroniką, dėkoju Dievuliui, kad gyvenu tuo pačiu metu
Nuoširdžiausi sveikinimai!
Labai džiaugiuosi, jaučiuosi ir pati apdovanota-kaip dzūkė, kaip Veronikos dainų gerbėja.Būk palaiminta mylima brangi mūsų gražiųjų dainų motina.
Atgimimo Šauklei – ei, valy valio!
Sveikiname Veronika! Ar žinote, kad pagal rekonstruotą lietuvišką Zodiaką Skorpiono žv. atitinka lietuvišką folklorinio mitinio Elnio vaizdinį, tą patį Elnią devyniaragį apie kurį Jūs taip gražiai dainuojate?
Sveikinu iš visos širdies. Tai Jūs kuriate ateities Lietuvą, gražią, aukštos kultūros Lietuvą ir tokią ją garsinate visame pasaulyje. Ačiū.
Lietuvos liaudies dainų motulei — mums džiugu, kad esate su mumis.
sveikėnėmaa iš Žemaitėjės 😀
tikrai nuoširdžiai sveikinu, nes pati, kaip audėja, suprantu, kaip yra gera kai lietuviškas tradicijas įvertina žmonės. ir nereikia kuklintis, kad pačios nuopelno nėra. kiekviename darbe, kuriame gyvenate pati, yra daug jūsų nuopelno.
O dabar dar kartą įsiskaitykite į šiuos tikrai teisingus žodžius:
“Šitoje srityje savo nuopelno, nepykite, bet nematau”
Veronika man yra vienas iš žmonių, tiesiogiai prisidėjusių prie etnokultūros pavertimo scenos menu, kas, galima sakyti, stipriai apmažino ir šiaip vos vos gyvuojančios ar bepradedančios atsikurti gyvosios etnokultūros likučius. Veronikai ir kitiems talentingiems jos kartos atlikėjams pradėjus lipti į scenas ir “nešti” etnokultūrą liaudžiai visuotinai buvo susitaikyta su tuo, kad taip ir turi būti. Pradžioje buvę keli ansambliai, o vėliau ir visi kiti ėmė ruošti “programas”, “pasirodymus”, šlifuoti ir derinti balsus ir judesius, kol galiausiai etnokultūra virto scenai, reprezentacijoms, turistams, žiūrovams, o šiandien vis dažniau ir pasipinigavimui, ar pakeliavimui skirtu reiškiniu. Veronika tokiais misijai puikiausiai tiko- balsinga, gana simpatiška, kai reikia mokanti bendrauti ir prisitaikyti (nors charakteris tai ojojoj ne cukrus), atsakinga, dalykiška ir paranki bet kokiai valdžiai. To pasekmė- čia komentaruose reiškiamas besaikis garbinimas ir visuotina šlovė. Tuo tarpu etnokultūra kaip tokia yra mirusi, atlikėjai ar ansambliai tampo po sceną papudruotą jos lavoną, o mes aikčiojame iš susižavėjimo ir plojame, plojame…
Dar pamiršote paminėti ir Zitą Kelmickaitę..Abi jos vienodos tame..
Anonime puma ir Artūrai Gotautai rašote ne visai tuo adresu. Etnokultūros pavertimo scenos menu labiausiai nusipelnė pagal Maskvos Aleksandrovo ansamblio kurpalį po karo Lietuvoje sukurti liaudies dainų ir šokių ansambliai. Jų ansambliečiai dainuoja tik harmonizuotas (mano manymu nuplagijuotas ir išdarkytas) lietuvių liaudies dainas, bei choreografuotus (mano manymu nuplagijuotus ir išdarkytus) lietuvių liaudies šokius tik scenoje. Jie lietuvių liaudies dainų savo noru savo šventėse nedainuoja arba „Tutučio“atveju jiems Vaidotas Stulga, vienos „Tutučio“ ansamblietės pasakojimu, buvo net uždraudęs liaudies dainas dainuoti ne scenoje. Jie yra lietuviško liaudies meno artistai. Nors ten aš net nematau lietuvių liaudies meno.
Žemaitis Aleksas Vyšniauskas (1916-2005) mokėjęs ir pateikęs 32 šokius iš Šačių yra pasakęs labai teisingus žodžius: „Liaudies dainų ir šokių ansambliai atbaidė žmones nuo lietuvių liaudies dainų ir šokių“.
Veronika ir Zita tūkstančius kartų daugiau dainų yra dainavę ne scenoje, bet gyvenime – šventėse, vakaronėse, bičiulių rate. Galite antradieniais nuvykti į Vilniaus mokytojų namus ir ne scenoje kartu padainuoti su Veronika. Pvz. rytoj Lapkričio 22 d.
VMN Svetainė, 18.00 val.
Vakaras „Pasidainavimai su Veronika“
Svečiuose Kauno folkloro ansamblis “Gilė” , vad. Dobilas Juška.
“Liaudies dainų ir šokių ansambliai atbaidė žmones nuo lietuvių liaudies dainų ir šokių“. Taiklesnių/Teisingesnių žodžių tiesiog nerandu…
Jei reikalingi kažkam “apdovanojimai”,tai savo ruoštu,aš siūlyčiau Albinui Vaškevičiui už Dydį Gyvenimą,dvasios pilnatvę lietuvių liaudies dainų ir šokių mene…
Gerb. Puma labai įdomi jūsų filosofija etnokultūros atžvilgiu. Kokią atgimstančią etnokultūrą turite omenyje? Mano supratimu kalbate apie kažkokią “etnokultūrą”, kuri jokiu būdu negali pasklisti toliau jūsų buto sienų. Nes kitu atveju ji yra mažinama (ir verčiama scenos menu). Patikslinkite ar aš teisingai supratau – sukaupti, surinkti mūsų dainas, tautosaką, ją perduoti vaikams perduoti vaikų tėvams, kad šie galėtų vėliau pasidalinti su savo vaikais, “atnešti” ją iki televizijos, įrašyti į kokią nors laikmeną, kad išliktų (plokštelę, kasetę, neduok dieve – šiuolaikinį išradimą – kompaktinį diską!, o dar neduok dieve tie įrašai atsidus Lietuvos ir pasaulio radijo stočių bei bibliotekų archyvuose), parodyti pasauliui, kad jis sužinotų koks turtingas yra turėdamas savo paveldo saraše mūsų kultūrą, sudominti ir “užkrėsti” folkloru jaunimą, važiuoti į mokyklas, demonstruoti ten mūsų paveldą, kviesti žmones susitikti pasidainuoti pabendrauti su senaisiais dainininkais, pagaliau apskritai viešai dainuoti liaudies (mūsų) dainas – reiškia naikinti etnokultūrą? aš tikrai nenoriu tikėti, kad jūs esate vienas iš tų, kurie už atlygį lietuviškuose tinklapuose komentaruose niekina viską, kas lietuviška, susiję su mūsų istorija, kultūra, laisve ir pasiekimais (bent jau w.w.w.alkas.lt tai šito kaip ir nebūdavo, nes čia reikia nurodyti savo el paštą). Ar tikrai etnokultūra gali atsigauti tik jūsų bute ir jokiu būdu negali pasklisti niekur toliau (nes taip ji bus numarinta), juo labaiu į sceną, nes čia ją kažkas gali pamatyti? Tikrai nesuprantu jūsų komentaro…
Turiu omenyje gyvą etnokultūrą, kuri yra čia ir šiandien gyvenančių žmonių savaiminė kultūrinė veikla. Ne primesta sovietų, ekspertų ar kultūros darbuotojų, o savaime besiplėtojanti, kylanti iš paties žmogaus, iš jo ryšio su aplinka, iš jo pasaulio suvokimo. Sutikite šiandien Lietuvoje kultivuojamas etnokultūros modelis orientuotas visai kitomis kryptimis, o daugiausiai- į XVIII-XIXa. romantizuotą (ir iškastruotą) etnokultūros sluoksnį. Po Lietuvą zuja specialius mokslus baigę to laikotarpio etnokultūros ekspertai ir “vertina”, “rekomenduoja”, ir kitaip mokina žmones etnokultūros. “Teisinga” etnokultūra beveik garantuoja tam tikrą komfortą- saikingą, bet vis dėl to palankų dėmesį iš valdžios struktūrų, pakvietimus į koncertus, “folkloro dienas” ir kitus renginius, pinigus rūbams ar kelionėms (žinau, kad su pinigais ne taip jau ir paprasta). Tariamai ar tikrai geresni kolektyvai ir atlikėjai pristatomi kaip pavyzdiniai, į juos lygiuojasi “prastesni”. Atsiranda net tam tikra konkurencija (čia nekalbu apie “duokim garo” išsigimėlišką veiklą). Taip etnokultūra tampa išorine, parodomaja, paviršutiniška ir patogia veikla. Jeigu, kaip pats sakai, etnokultūra atsigautų bute, būtų labai gerai. Deja, ji atsigauna, jei taip apskritai galima pasakyti, tik scenoje. Po koncerto nusivelkami dailūs, bet nepraktiški rūbai, o kalbos pasisuka link žemiškesnių temų. Ir taip, etnokultūrai tikrai nėra jokio reikalo “sklisti” į TV ekranus ar kitų pasaulio šalių archyvus. Pamenu kaip kartą stabtelėjome avienos lajumi prasmirdusiame Bulgarijos kaime, kur tikrai daugiau nei pusė matytų žmonių vilkėjo tais vadinamais tautiniais rūbais- gerokai panešiotais, kartais net purvinais, kur prie pardoškės mergos kvykaudamos išrėkė-išdainavo mums pavymui kažkokį, matyt pašiepiantį kupletą, ir viskas ten buvo nu taip etnokultūriška, taip tikra, kad nežinau net su kuo čia palyginti. O svarbiausia, kad to kaimo gyventojams buvo giliai dzin mūsų kamera ir mūsų matyt pastebimas susižavėjimas. Jie patys turėjo savo pasaulį, savo gyvą vidinę kultūrą/etnokultūrą ir jie nematė reikalo kažką skleist (nieks nepardavinėjo jų kaimo muzikos diskų ar tų pačių rūbų) ir kažką pristatinėt. Va tokia etnokultūra Lietuvoje ir naikinama, o gal jau ir sunaikinta.
Pritariu:
tikroji kultūra miršta,
viskas niveliuojama pagal “žinovų” papaistymus ir viskas dėl to, kad nebėra kaimų bendruomenių gyvenimo, kuriame ta kultūra išgyvena, kuriame ji gimsta.
Visos tos pavilonienės, kelmickaitės yra kažkoks į turgaus bobučių atspindys minimos kultūros, kur kartais galime įžvelgti ką nors senalietuviško, tarmiško, tačiau dažniausiai tai – kažkokios nuotrupos, panašiai kaip amerike buvusių kultūrų atspindžių jovalas be esmės, be šaknų,
todėl be tiesos.
Tad leiskitie, diagnozuotojai, klastingai paklausti, ar patys ką gero kažkur cool tūruojat ?
Kaip tai. 🙂
Veronika mŪsų Lietuvos brangakmenis
laimingi esame, nes turime Veroniką Povilionienę; kaip Rusija- Liudmilą Zykiną ; Portugalija- Cesaria Evorą; Peru- Yma Sumac….
Folkoskaras, žinoma, neblogai. Šiaip fain boba.