D. Žuromskienė. Apie Adventą, viltį ir gerumą (3)

R. Ragauskaitės nuotr.

Kai pirma šalna pakanda  lapus ir vėjas baldosi už lango, artėja Adventas. Žengiame paskutinį žingsnį į žvarbią gruodžio naktį. Ir sniego paklotai matosi ne tik laukuose – ant miesto stogų. Lėtai nutupia snaigė ant delno. Norisi tvirtai suspausti , kad niekur nedingtų šis trapus mažytis stebuklas. O kad su baltu snaigių pūku kristų širdin šviesios viltys, nemeluotas džiaugsmas, švelnumas!

Tai virsmas, kuris, nori to, ar ne, vis tiek vyksta.  Vyksta aplinkoje. O mumyse? Kur krypsta mūsų žvilgsnis? Kur skrieja  mintys?

 Visais laikais žmogų jaudina didžiųjų švenčių laukimas. Ir žvilgsnis, ir mintys mus veda į ateitį, į nežinomybę. Tarsi prieš egzaminą mums duotas pasitikrinti Advento laikotarpis.

Pabandykime bent retsykiais mintimis  nuklysti  ten, kur  senolių gyventa. Daug išliko mūsų atmintyje, daug  kas ir pakito.  Žinoma, žmonija iki šiol gyveno be kompiuterių, bet žmogus buvo arčiau gamtos, žemės, arčiau Dievo, tikėjimo.

Šv. Andriejaus dieną (lapkričio 30) prasidėjo išskirtinis metų pabaigos laikotarpis – Adventas  (reiškia atėjimą, artėjimą). Viena aišku, jog  su viltimi laukiame  Saulės grįžimo – diena ilgės, šviesiau bus, tamsa susigūš kertėje. Svarbu buvimo paprastumas, nepažeisti žmonių tarpusavio santykiai, meilė artimam ir aplinkiniam pasauliui. Ir jeigu šiandien mus tamsa  šiek tiek erzina ir prislopina, tai nereikia nuliūsti. Mokykimės laukti  naujo šviesos ir gyvybės pliūpsnio taip, kaip jo laukė mūsų senoliai.

Darbe ir džiaugsme, šiokiadieniais ir šventadieniais jie ne tik Dievą garbino, bet buvo darbštūs, rūpestingi, sąmojingi. Paprasti Lietuvos kaimo  žmonės nuo žilos senovės  mokėjo ir skaniai pasijuokti, ir švelniai, neužgauliai pajuokauti. Svarbiausia, susikurdavo dvasinio šventumo, susikaupimo nuotaiką. Reikia pabrėžti,  kad artėjant žiemai,  kai pailgėdavo vakarai, užbaigę laukų darbus, triūsdavo namuose.  Vyrai dažniausiai virves vydavo,  taisydavo pakinktus, moterys  verpdavo, ausdavo, plunksnas plėšydavo. Dirbdami dažnai giedodavo  adventines giesmes.  Dzūkijoje ir  padainuodavo. Daina, lydėjusi žmogų visą gyvenimą, yra jo siekių ir išgyvenimų įkūnijimas. Ji yra gyvybiškai svarbi asmens, šeimos, tautos gyvenime. Jaunimas taip pat  mėgdavo  pavakaroti, pažaisti.

O kiek draudimų, spėjimų, būrimų  mokėjo senoliai! Jiems buvo svarbu, kad kiti metai būtų geri.  Jie tikėjo likimo galia. Ir patys stengdavosi įsiterpti į įvykių eigą, juos numatyti: laikydavosi pasninko, rūpindavosi mirusiaisiais, kviesdavo vėles pasivaišinti, stengdavosi gražiai sutarti su kaimynais, ypač  užsitikrinti santarvę šeimoje, paisė įvairių draudimų (bažnyčioje per Adventą nebetuokiama, tad ir piršlybos liaujasi). Advente buvo susilaikoma ir  nuo medžioklės, negalima  kirpti avelių, kad nesugadintų vilnos, verpti, malti girnomis ir kt. Taip  pat vengiama  važiuoti į mišką malkauti. Anot  etnologo Liberto Klimkos: „Šiame paprotyje dvelkteli labai jau senoviškais tikėjimais  apie vėlių buvimą medžiuose, prieš joms iškeliaujant į mirusiųjų šalį“. Būtų galima manyti, jog lietuvis vengė  sutrikdyti amžiną  gamtos eigą – saulės grįžimą.

Žmogus, būdamas gamtos dalis, iš gamtos pasisemdavo stiprybės. Todėl buvo atliekamos religinės; apeigos, jomis siekdavo santarvės su gamta, gamtos ir dievo malonės, melsdavo sveikatos, darbų sėkmės, gausaus derliaus, kad jo nenusiaubtų kenkėjai, neišmuštų kruša. Žmogus tiesiog įsiklausydavo į gamtą. Mūsų senoliai – papročių saugotojai. Visa tai rodo dvasinį  jų sveikumą.

Šiandien padėtis kitokia. Suprantama, visuomenė keičiasi, ne viską priima nūdienos žmogus,  išlaiko ne visus  Advento papročius, kai kurie tampa negyvybingi (pasninkas nėra toks aktualus šiandienos visuomenėje, rečiau pinami Advento vainikai, eglutė puošiama nebe Kūčių vakarą, bet gerokai anksčiau). Jau seniai pamiršome tuos  darbus, kuriuos dirbo  mūsų senoliai, nebepaisome Advento draudimų, nebesidomime spėjimais, būrimais. Gyvenimo išminties semiamės tik mikliai perjunginėdami TV kanalus ir naršydami interneto svetainėse. Irzlūs, pavargę nuo gyvenimo tempo prekės ieškome  prekybos centruose  (Advento kalendorių  būtų  įdomiau su mažaisiais  pasigaminti patiems, pabendrauti, mamos keptą  šventinį  pyragą  valgytume skaniau, negu tą, kurį  parsinešame iš parduotuvės). Mes vis dar mokomės susikurti dvasinio šventumo nuotaiką.

Visgi tamsusis metų laikas reiškia sugrįžimą į namus,  šiltesnį bendravimą  su šeimos nariais. Ne vienas iš mūsų  permąsto, ką gera ir bloga yra padaręs,  ką būtų  galima keisti savyje. Sielos užkaboryje kažkas sujuda. Adventas –  tinkamiausias metas, kad patikėtume galį nusimesti senųjų metų naštą, išsižadėti  paklydimų, tai tarsi kvietimas sustoti, kad apsidairytume, ar šalia mūsų  nėra pamirštų ir nelaimingų. Mes esame geranoriški, galbūt kažkam labai reikalingi. „Mes patys esame šviesa, mes patys esame saulė, todėl neaimanuokime, jei aplinkui tamsu, mes nemokame sau kelio nušviest. Kiekvienas nešam sielą lyg žibintą“, – taip sakė poetas Vytautas Mačernis.  Pasaulis  bus šviesesnis, jeigu sužydėsime gerumu.

Tik ar  lietuvis šiandien  tebėra papročių tęsėjas ir saugotojas? Gal jie šiuolaikiniam lietuviui yra per giliūs? Galbūt šių dienų  žmogui  šventinis stalas, fejerverkai svarbiau negu šventės šventoji dalis? Į šiuos klausimus  tikriausiai pajėgsime atsakyti  patys sau.

Visgi pirmiausia  reikėtų pamąstyti apie  sielos turtus. Labai svarbu  ir saikas prie stalo, ir nuoširdumas,  ir gerumas  bendraujant, kuklumas, puošiant namus.

Su viltimi laukiame švenčių, šiltų akimirkų. Artėjant  joms stiprinkime praeities gijas, kurios mus vis dar jungia su protėviais.