J. Užurka. Pravartu tai ne tik prisiminti… (39)

Jonas Užurka | asmeninė nuotr.

Jonas Užurka | asmeninė nuotr.

1939 m. Lietuvoje suaktyvėjo prieš valstybinė pogrindinės komunistų partijos veikla. Ypač aktyviai, savo praktine veikla agituojant nuversti teisėtą Nepriklausomos Lietuvos valdžią, besąlygiškai remti TSRS okupuojant  Lietuvą, joje veikia „kultūrininkai“ – P. Cvirka, A. Venclova, J. Paleckis, S. Nėris, V. Krėvė–Mickevičius, L. Dovydėnas, R. Juknevičius, A. Gudaitis–Guzevičius, L. Gira.

1940 birželio 15 baigiamas įgyvendinti Maskvos planas okupuoti Lietuvą aktyviai talkinant ir šiems vietiniams kolaborantams – išdavikams. Birželio 17 d. iš pogrindininkų suformuojama okupacinė–kolaborantinė valdžia – Liaudies vyriausybė. Ji tapo okupantų įrankiu naikinant mūsų valstybę Lietuvą. J. Paleckis apsišaukia Lietuvos Prezidentu, V. Krėvė vyriausybės vadovu.

Tą pačia dieną įžengė ir Raudonoji okupantų armija. Perversmininkai – „kultūrininkai“: L. Gira, P. Cvirka, S. Nėris, A. Venclova, V. Krėvė–Mickevičius, L. Dovydėnas, R. Juknevičius, A. Gudaitis–Guzevičius, kartu su komunistų aktyvistais J. Paleckiu, A. Sniečkumi, P. Pakarkliu, plėtojo okupacinę propagandą, aktyviai talkino režimui, grubiai paniekindami Lietuvos Konstituciją, naikino mūsų valstybingumo pamatus. Vykdomos žiaurios represijos, areštai, trėmimai, uždraustos kultūrinės, tautinės, politinės, patriotinės, religinės organizacijos, tautinė kultūra, religija. Suimami okupaciniam režimui nepaklusę Lietuvos valstybės piliečiai: 1940 liepos 10–17 buvo suimta virš 2000 ir ištremta virš 500 šviesuolių, patriotiškiausių Lietuvos žmonių.

1940–07–21 perversmininkai surengė antikonstitucinį Liaudies Seimo posėdį. Pirmininkavo J. Paleckis, sekretoriai – P. Cvirka, A. Venclova. Jie pasirašė šio seimo deklaracijas: panaikinama Lietuvos buržuazinė valdžia; įvesta sovietų santvarka; Lietuva skelbiama sovietų respublika įjungiant ją į TSRS sudėtį. Sudaryta komisija sovietinei konstitucijai parengti, išrinkti įgaliotiniai vykti į Maskvą perduoti deklaraciją dėl Lietuvos įjungimo į TSRS sudėtį. Šių valstybės išdavikų sudėtyje buvo: L. Gira, J. Paleckis, P. Cvirka, S. Nėris, A. Venclova.

Įvykdžius šį tarptautinį – priešvalstybinį sunkų nusikaltimą, mūsų valstybės naikinimas užbaigtas 1940 rugpjūčio 3 d. Maskvoje Lietuvą inkorporavus į TSRS sudėtį. Išdavikiškame nusikaltime, aneksuojant Lietuvą Maskvoje, dalyvavo ir balsavo už Lietuvos aneksiją: ir P. Cvirka, ir L. Dovydėnas, ir Liudas Gira, ir S. Nėris. Tremiant Lietuvos žmones, naikinant Tautą ir Valstybę, S. Nėris Kremliuje džiaugsmingai skaitė savo sukurtas pagyras Stalinui. 1940–08–25 išdavikiškas valstybinis perversmas Lietuvoje užbaigtas – ypatingoji Liaudies seimo sesija galutinai panaikina Nepriklausomos Lietuvos Konstituciją ir priima aneksuotos Lietuvos okupacinę TSR konstituciją. Aktyviai dalyvavo ir šiame išdavystės akte: P. Cvirka, L. Dovydėnas, V. Krėvė, L. Gira, S. Nėris.

Šie valstybės griovėjai, išdavikai, kolaborantai: P. Cvirka, L. Dovydėnas, S. Nėris, V. Krėvė, L. Gira, A. Venclova kaip kad ir K. Kubilinskas, V. Valsiūnienė bei ir kiti prisiplakę okupantų ideologai „sovietkultūrininkai“, buvo aršūs mūsų Tautos ir Valstybės duobkasiai, Tautos išdavikai, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno naikintojai. Jų veikos prilygsta terorui, jų taikinys buvo civiliai žmonės, jų ginklas buvo ideologinis smurtas. Jie iki gyvos galvos uoliai tarnavo okupantams, liaupsino okupacinę santvarką, agitavo ir priverstinai reikalavo paklusti sovietinei santvarkai, niekino Lietuvos valstybę, savo veiksmais aktyviai prisidėjo prie mūsų Tautos genocido, prie Laisvės kovų slopinimo. Iki gyvos galvos neišsižadėjo savo išdavikiškų veiksmų ir įvykdytų sunkių nusikaltimų prieš Lietuvos valstybę, jos žmones, bet ir toliau tęsė mūsų Tautos genocidą:

A. Sniečkus pasirašo įsakymą ištremt visą inteligentiją, ūkininkus ir kt. Lietuvos patriotus.
– J. Paleckis 1957 m. įsaką draudžiantį polittremtiniams iš tremties vietų grįžti į Lietuvą, pažeidusius ir vėl ištremt.
– K. Kubilinskas už partizanų išdavystes gavo 17 000 rublių.

Lietuvos Laisvės Kovos deklaracija kaip aukščiausias Tautos politinis organas 1949 11 16, reikšdama lietuvių Tautos valią, griežtai pabrėžia, kad …asmenys okupacijos metais išdavę Tėvynę, bendradarbiavę su priešu, savo veiksmais ar įtaka pakenkę tautos išsilaisvinimui, susitepę išdavystėmis ar krauju yra atsakingi prieš teismą.

Lietuvos Respublikos Seimas 1999 01 12 priimtu įstatymu patvirtino, kad 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracija yra valstybės teisės aktas. 

Aukščiausioji Taryba 1990 02 07 pasmerkė Lietuvos aneksiją ir jos veikėjus kaip nusikaltimą,  paskelbė Liaudies seimo 1940 07 21 nutarimus neteisėtais ir negaliojančiais.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, galiojančius teisinius aktus už įvykdytus ypač sunkius nusikaltimus – už sąmoningą mūsų Valstybės išdavimą ir kolaboravimą; už organizavimą ir dalyvavimą sąmoksle valstybės perversmui įvykdyti ir įvykdymą; už veiklą kitai valstybei prieš Lietuvos Respublikos santvarką, suverenitetą, teritorijos vientisumą, prieš ekonominę ir gynybinę galią; už karo metu perėjimą į priešo pusę ir už pagalbą okupacinėms valdžios struktūroms įtvirtinant okupaciją, slopinant Lietuvos gyventojų pasipriešinimą; už Tėvynės išdavimą vertinti valstybės išdavikais…

Mūsų teisiniai aktai oficialiai apibrėžia išdavikų–kolaborantų statusą. Tai – asmuo, kuris dėl savo ideologinių įsitikinimų sulaužo priesaiką, įduoda priešams, įskundžia, savo noru aktyviai bendradarbiauja su okupantais, išduoda savo Tėvynę, jos nepriklausomybę. Savanoriškai bendradarbiaudamas su okupacine valdžia, prievarta verčia savo piliečius paklusti okupantų valiai.

Na, o almanachas „Varpas“ „kūrėjų“ lūpomis graudenasi kitaip: …būtų paprasčiau pamiršti padarytas niekšybes ir išdavystes, kam jas prisiminti? Juk mes [senoji sovietinė kūrybinė generacija] turėjome gerus Mokytojus Maskvoj; kad dabar tai, kas buvo sukurta tik griaunama, laužoma, kad turėjome šviesų jaunimą o dabar tik pusmokslius, kad šiandien reikia verkt kruvinom ašarom kas darosi… buvo laikai kaip kartu gurkšnojome degtinėlę su Cvirka, Venclova

Lyg šiol rašytojų sąjungos svetainėje skelbiami kolaborantų – ir P. Dovydėno, ir S. Nėries, ir P. Cvirkos – vardų literatūriniai konkursai. Ypač skatinami dalyvauti jauni kūrėjai. Šitaip jau ir jaunoji karta įtraukiama į kolaborantų mąstysenos ir sovietinės ideologijos spąstus.

Vieša paslaptis, kad P. Cvirka pagarsėjo ir plagiatais. Juk sovietmečiu išgarsinti romanai „Meisteris ir sūnūs“, „Žemė maitintoja“ tai R. Rolano „Kola Brenjonas“ ir P. Bak „Geroji žemė“ plagiatai. O ir už S. Nėrį turime talentingesnių poetų. Tik šitie išdavikai sovietmečiu „įkalti“ į galvas.

Kodėl bent panašiai nepopuliarinami mūsų Laisvės kovų didvyriai atidavę savo gyvybes vardan Lietuvos, vardan mūsų Tautos ateities. Juk ne vienas partizanas[ė] savo krauju rašė eiles, kūrė patriotinę mūsų Tautos literatūrą. Jų vardų literatūrinių premijų nėra nes jų rašytos eilės arba sudūlėjo arba dūli nežinioje – jų vardais kaip ir kūryba nesirūpinama.

Vergu gimstama ne tik vergijoje… Pranašiški Sorbonos universiteto prof. F. Tomo (F. Thom) žodžiai: Jūs sugriovėte komunistinę sistemą Lietuvoje, tačiau komunistinis mentalitetas gyvas, jo greit nepakeisi. Jūsų visuomenė serga… visa tai eina iš komunizmo ideologijos, kuri per prievartą buvo brukama virš penkiasdešimt metų. Atgaivinti visus šiuos žmones, prikelti jų dvasią nebėra vilties…

P.S.:

Kražių gimnazijos mokinės (partizanų pogrindžio spaudos talkininkės, – Alkas.lt) Vandos Rakauskaitės eilėraštis, atsakas E. Mieželaičiui, parašiusiam „Per pasaulį keliauja šuva“. [„Laisvės balsas“ Nr. 5[163] 1953–05–20] (Lietuvos partizanų laikraštis, leistas 1946–1948 m., – Alkas.lt).

„Paskui Kremlių lapnoja žmogus“

Ne, ne baltas kaip vyšnios viršūnė
Ir ne žydras, kaip žydras dangus,
O visai panašus jau į šunį
Paskui Kremlių lapnoja žmogus.

Naktimis – prie elektros, už stalo,
Ar kelionėj – kamputy kupe,
Kaip įsakė jam partija, kala,
Kursą trumpąjį „VKP[b].

„Tėve mūsų“ mama taip nemoka,
Kaip tą partijos „šventraštį“ jis
Tai – kūrybai idėjinis lapas,
Rublis – tai jo gyvybės ugnis.

Lietuva… mmm… rimas šuva.
Būk sveika, didžiarusių tauta!
Kas taip gieda, tas Kremliuj nežūva,
Tam tarybų pastogė šilta.

Savo rankoj jis nieko nelaiko,
Jis neturi net savo minties.
Ką pasakė Maskva – tai kaip aidas
Pakartoja, tarsi iš širdies.

O Maskva apie laisvę vis vapa,
Ir jis manosi laisvas esąs.
Ech, kvailelis! Nejaučia, nemato,
Kad surišo abi jo rankas.

Surakino grandinėmis kojas,
Užukamšė akis ir ausis.
Tik liežuvį paliko – lai loja:
„Tegyvuoja Tarybų šalis!“

Ne, nebaltas kaip vyšnios viršūnė
Ir ne žydras, kaip žydras dangus,
Kaip šuva, kaip šuva pataikūnas
Laižo Kremliaus „padelkas“ žmogus.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .

39 komentarai

  1. Nerimtas straipsniukas:
    1. posmetoninėje Lietuvoje visuomenės dauguma (varguomenė – apie 95% piliečių) neturėjo beveik jokio turto, todėl patikėjo, kad gali geriau gyventi tarybinėje tvarkoje.
    Štai ką rašė iškilus partizanas kunigas Justinas Lelešius – Grafas: ” mes (tikrieji partizanai) pralaimėjome, nes mūsų nepalaikė visuomenės dauguma (varguomenė), prie sovietų gavusi tai, ko neturėjo prie Smetonos, – normalų pragyvenimą”.
    Šiais laikais dažniausiai dėl tų pačių priežasčių lietuviai palieka Lietuvą ir išvažiuoja į užsienį.
    2. niekas, iki sovietams užeinant, nežinojo apie žiaurumus Rasiejoje, todėl nieko panašaus nesitikėjo.
    3. jokios reikšmės išvardinti inteligentai okupuojant Lietuvą neturėjo, nes kaip tik Smetonos valia buvo į Lietuvą įleista sovietų kariuomenė – okupuota Lietuva.
    Inteligentai tik padėjo, nors garantuotai nieko blogo neįtardami, apiforminti okupaciją.
    4. visiška nesąmonė parašyta, kad Paleckis – apsišaukėlis prezidentas, nes Smetona, prieš pabėgdamas iš šalies, savo įgaliojimus perdavė premjerministrui Merkiui, o tas – Paleckiui.

  2. Atmintis:

    Anuomet labai rūpintasi, kad liežuvis proto neaplenktų.1930 m. už pamfletą „Ar p. Smetona jaunimui pavyzdys?” Povilas Pakarklis buvo suimtas ir nuteistas metams kalėjimo.

  3. Ženklas:

    Už Salomėją Nerį iki šiol neatsirado talentingesnių poetų ir poečių. Tai Lietuvos brangakmenis.

  4. kaunietė:

    Gerai, kad apie tai rašoma, reikia vis priiminti ir priminti, kad išdavikų ir kolaborantų buvo ir jie vis dar garbinami. Kada išsivaduosime iš sovietinio mąstymo? Pasirodo, kad jie mokėjo tai įskiepyti, o mes negebame iš to išsivaduoti. Vis trūksta drąsos apie tai garsiai ir drąsiai kalbėti, kaip tai daro autorius.

  5. Gustavas:

    Ačiū, gerb. Jonui Užurkai už teisybę.

  6. Atmintis:

    Gal reikėtų atsakingiau kalbėti apie istorijos persmelktus likimus, viskas nėra taip paprasta neatskyrus kūrybos talentų nuo politinių pakraipų į kurias juos buvo įvėlusi tuometinė valdžia. Talentus reikėtų gerbti, o už politines pasekmes kaltinti jas sukūrusius valdžios asmenis, kurie apsirūpinę lėšomis paliko valstybę ir tautą likimo skersvėjams.

  7. Kaip sakoma, būkime biedni, bet teisingi. O kas yra tai, jeigu ne valstybės griovimo pradžia, kai Prezidento Smetonos įgaliotiniai nuvykę į Maskvą 1939 m. spalio 10 d. pasirašė sutartį, pagal kurią “Vilnius tapo – mūsų, o mes – rusų”. Tad, ar 1940 metų valstybės griovėjai neužbaigė tai, ką Smetonos valdžia pradėjo 1939 metų rugsėjį-spalį, kuo jie skirisi vieni nuo kitų, t.y. vieni – tą patį darbą pradėjusieji nuo kitų – jį pabaigusiųjų. Ar tokiu atveju yra garbinga prisiminti vienus be kitų, ar toks vienpusis kalnėjimas nėra panašus į sąmoningą tarpusavį Tautos pjudymąsi…

    O kas yra 1938 m. kovo Lenkijos ultimatumas, kurį Smetonos valdžia priėmė, ar tuo nebuvo leista Lenkijai išsityčioti iš Lietuvos suvereniteto, arba, ar ne tuo pačiu laikytina tai, kad 1939 m. rugsėjį Lietuva su kariuomene nepastojo Sovietams kelio į jai teisėtai priklausiusį Vilnių ir kitą Lenkijos užgrobtą teritoriją, pagaliau, akivaizdu, kad ne kuo kitu yra ir Smetonos valdžios priimtas 1940 m. birželio Sovietų ultimtumas. Ar tai nėra Lietuvos valstybės išdavystės, jos griovimai įforminant tai “nekaltais” minėtų ultimatumų priėmimais ar 1939 m. spalio 10 d. “mainų” sutartimi. Skirtumai tarp šių “valdžiokininkų” ir minėtų “kultūrininkų” valstybės griovėjų yra tik formalūs, o iš esmės jie – tapatūs. Tad tokiais atvejais tarp valstybės griovėjų be autoriaus vardijamų „kultūrininkų“ būtų “pravartu ne tik prisiminti…” lygia greta ir Smetonos „valdžiokininkus“…

  8. Getas:

    Užurkai, kuris aprašinėja viską sukergdamas į vieną krūvą, tačiau tikrųjų kaltininkų netiria ir neaprašinėja, todėl jo straipsnis yra šališkas ir tarnaujantis tiems, kurie suinteresuoti lietuvių skaldymu ir pjautynėmis.
    Galingieji geopolitikos projektuotojai jau 20 amžiuje ir dabar 21-ajame su mažomis valstybėmis, jų politikais ir publicistais elgiasi kaip šeimininkas su šunimis: numeta jiems kaulą ir jūs ten peškitės tarpusavyje. Patriotiška ir kupina įvairios veiklos Vinco Krėvės asmenybė dažnai tampa ginčų objektu, panašiai kaip dabar peštynių „kaulu“ yra numestas lenkiško raidyno diegimas Lietuvos valstybėje.
    Panašiam šunų vaidmenyje dažnai atsiduria ir kai kurie mūsų publicistai, politikai: jie istoriją aprašinėja lokaliai, žvelgdami tik iš Lietuvos vidaus situacijos, dažniausiai nagrinėdami vienas ar kitas asmenybes, jų poelgius, ne to meto istorinių įvykių ir kataklizmų plotmėje, bet jas tik neigdami ar išaukštindami. Juk šie asmenys gyveno ir elgėsi būdami šių virsmų dalyviais ir net nenutuokė, juolab, nežinojo kuo visa tai baigsis. Mūsų istoriografijos tyrėjai dar dažnai nesiekia atsakyti į klausimus: kodėl ir kaip, bet į istoriją žvelgdami iš šios dienos savo žinių ir patirties, imasi smerkti praeities asmenybių poelgius, o pačius asmenis kaltinti ir teisti.
    Stebėtina, kad ir istorikai, savo valia ar kažkieno kito valia, patenka ant šio kabliuko. Panašiu peštynių „kaulu“ paverčiama lietuvių literatūros klasiko Vinco Krėvės asmenybė, gyvenusio prieštaringu ir tragišku 20 a. laikotarpiu, kai Lietuva atsikūrė, bet vėl patekusi į geopolitikos mėsmalę buvo okupuota ir aneksuota.
    Akivaizdu, jog ne visi žmonės gali nusikelti į tuos laikus ir gan objektyviai vertinti mūsų valstybės vyrų poelgius, tai gali daryti tyrėjai iš prigimties, turintys istorinio-analitinio mąstymo dovaną. Juk Krėvė gyveno ir veikė savo istoriniu laiku, jis neturėjo tos istorinės patirties, kuri vyko ateityje, kurią mes patyrėme ir gerai žinome dabar. Žodžiu, kaip dar Homeras yra pasakęs, kad po įvykio ir kvailas tampa protingu, todėl tik nusikėlę į tuos laikus ir ištyrę ano meto istorines, geopolitines aplinkybes galime pakankamai objektyviai vertinti Lietuvos įžymių asmenybių poelgius.

  9. Getas:

    Stebėtina, kad p. Užurka, kažkodėl prie kultūrininkų dalyvavusių su komunistais A.Sniečkum, J. Paleckiu prikergia ir Vincą Krėvę, kuris jau 1940m . liepos 5 d. kartu su E. Galvanausku atsistatydino iš “Liaudies” vyriausybės ir jokios Stalino “saulės” jie nevežė. Tai kodėl Krėvę juodini, o apie Galvanauską nė žodžio? Gal autorius vadovaujasi KGB-istine propaganda ir yra jos auka? Kas juodina V. Krėvę, tas tęsia KGB-istinę smegenų plovimo būdą dabarties lietuvių kartai, šmeiždami PATRIOTIŠKĄ LIETUVĮ – VINCĄ KRĖVĘ. Komunistų valdoma žiniasklaida ir dabar nutyli savo nusiklatimus: 1946 m. komunistinė M. Gedvilo vyriausybė (Maskvai nurodžius) paskelbė V. Krėvę ir M. Biržišką “Tėvynės išdavikais”, atėmė iš jų akademikų vardus ir uždraudė Krėvės kūrybą – tai tęsėsi iki 1960 m. Jie abu tuomet jau gyveno karo pabėgėlių stovykloje Austrijoje, priešingu atveju komunistai “Tėvynės išdavikus” būtų sušaudę. Komunistų rusų valdžia net paskelbė 1945 m. užuojautą Lietuvai, paskelbdami, kad Krėvę su žmona sušaudė vokiečiai. Matyt vykdė Krėvės ir Biržiškos paiešką Austrijoje – anuomet ten apsčiai zujo Salino agentų. Primenu autoriui: kad V. Krėvė ilgai atsikalbinėjo, statė sąlygas Dekanozovui su tikslu, kad pastarasis nekibtų prie Krėvės ir tik sutiko įeiti į “Liaudies vyriausybę”, kai buvo įkalbėtas S. Šilingo, diplomato V. Sidzikausko ir pačio l. e. p. prezidento A. Merkio, kuriam ir prisiekė1940 m. birželio 17 d., motyvuodami, kad dar gal pavyks Lietuvos nepriklausomybę išsaugoti nors formaliai. Išvada: Krėvė vykdė buvusios Vyriausybės atstovų prašymą ir tokiu būdu suteršė savo biografiją. Galima suprasti, kad buvusios Smetonos vyriausybės atstovus ir Krėvę veikė suvokimas, kad tuoj, tuoj prasidės tarp bolševikų Rusijos ir nacių Vokietijos karas ir gal pavyks išgelbėti Nepriklausomybę vertinant formaliai, teisiškai.

  10. Arūnas:

    Citata :”Išvada: Krėvė vykdė buvusios Vyriausybės atstovų prašymą ir tokiu būdu suteršė savo biografiją.”
    Bet Krėvės gyvenimas ir pažiūros buvo permainingos. Gyvendamas Baku 1913-19 jis priklausė eserams, 1920, grįžęs į Lietuvą- tautos pažangos partijai, 1922-24 buvo šaulių sąjungos pirmininku, tautininkų vadovu, stengėsi pakliūti į Seimą, bet nei per vienus rinkimus nebuvo išrinktas. Dėl konfliktų išstojo iš partijos. Tada atsigręžė į TSRS: tapo TSRS kultūrai pažinti draugijos valdybos nariu, įkūrė marksistinę studentų draugiją „Scientia“ ir manė, kad Lietuvai derėtų būti TSRS ir turėti kultūrinę autonomiją. 1940 atsidūrė valdžioje, bet „Liaudies vyriausybėje” praregėjo, tai 1944 emigravo. Taigi “patriotiška ir kupina įvairios veiklos Vinco Krėvės asmenybė” paminėta Užurkos, kuris nepaneigė Krėvės veiklos kaip Lietuvos rašytojo, todėl autorių nedera užsipulti. Kaip ir džiaugtis, kad “dabar peštynių „kaulu“ yra numestas lenkiško raidyno diegimas Lietuvos valstybėje.” Kiekvienam savos vertybės…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *