K. Paulikė. Piliečių dalyvavimas sprendimų priėmime: misija įmanoma?

Lietuvos Respublikos Viešojo valdymo tobulinimo 2012–2020 metų programos pirmasis tikslas – užtikrinti viešojo valdymo procesų atvirumą ir skatinti visuomenę aktyviai juose dalyvauti. Tačiau dauguma viešojo valdymo institucijų (tiek valstybės politikai, tiek valstybės ar savivaldybių institucijos, įstaigos ir kt. subjektai) jau šešti metai šio tikslo sau nekelia, o piliečiai bei nevyriausybinis sektorius nelabai žino, kaip  viešojo valdymo procesuose dalyvauti. Nors gausybė teisės aktų bei programų užtikrina visuomenei galimybę dalyvauti sprendimų priėmime, tačiau visuomenė negali aktyviai ja pasinaudoti dėl įvairių priežasčių: valdžios institucijų uždarumo, pilietinės atsakomybės, lyderystės kompetencijų, žinių ir informacijos stokos. Minėtoje programoje, be kita ko, konstatuojama, kad viešojo valdymo institucijos nesiima sisteminio visuomenės dalyvavimo viešojo valdymo procesuose stebėjimo ir jo veiksmingumo vertinimo. Tad kokia situacija yra dabar, praėjus 4 metams? Ar ledai pajudėjo dalyvaujamosios demokratijos link?

Pirmiausia kils klausimas, kam gi piliečiams dalyvauti viešojo valdymo procesuose? Regis, viskuo turėtų pasirūpinti išrinkti politikai bei už tai algą gaunantys valstybės tarnautojai. Dera  priminti brandžios demokratijos valstybių patirtį. Ji atskleidžia, kad visuomenės dalyvavimas valstybės ir savivaldybių institucijoms priimant sprendimus ugdo piliečių atsakomybę, sudaro galimybę kontroliuoti valdininkų sprendimus, kurie dažnai būna palankūs tik tam tikrai suinteresuotai grupei, spartina pilietinės visuomenės formavimąsi, o tai užtikrina demokratijos plėtrą. Nors jau parengta įvairių programų, akcentuojančių piliečių įtraukimo svarbą, mūsų valstybėje iki šiol manoma, kad išrinkus Seimą ar savivaldybių Tarybas, piliečių ir tautos vaidmuo jau yra atliktas. O išrinktieji darys tvarką, taip, kaip ją supranta. Deja, demokratinis pasaulis jau seniai įgyvendina iniciatyvas, įgalinančias nuo atstovaujamosios demokratijos, įgyvendinamos per rinkimus, pereiti ir prie dalyvaujamosios demokratijos.

Panagrinėkime išsamiau, kaip gi piliečiai gali dalyvauti sprendimų priėmime, ir kas tam trukdo. Žinotina, kad yra keli bendradarbiavimo būdai: pasyvus (tai piliečių teisė gauti informaciją ir valstybės institucijų prievolė konsultuotis su piliečiais bei NVO) ir aktyvus, kai įvairūs partneriai (politikai, valstybės tarnautojai, verslas, nevyriausybinis sektorius ir kt.) pagal savo kompetenciją dalyvauja, pavyzdžiui, rengiant ir tobulinant strateginį planą, dirba įvairiose darbo grupėse, tarybose, dalyvauja viešose diskusijose ir pan. Įvairūs tyrimai bei asmeninė patirtis rodo, kad piliečiams sunkiausia aktyviai įsitraukti į sprendimų priėmimo procesą. Priežastys įvairios: pilietinis pasyvumas ir nesusitelkimas, nepakankamas valdžios institucijų atvirumas ir kt. Panagrinėję savivaldybių ar ministerijų tinklapius, nedaug terasime informacijos, tarkim, apie jau veikiančias darbo grupes. Jeigu tokios informacijos savivaldybės nepateikia, tai kaip piliečiai ir/ar jų atstovai gali apie tai sužinoti? Deja, iš patirtis žinau, kad jeigu asmeniškai nesi pakviestas, į tokius svarstymus patekti neturi galimybių ir neretai sužinai tik apie jau priimtus sprendimus.

Pavyzdžiui, pernai Klaipėdos savivaldybėje Vakarų Lietuvos tėvų forumas inicijavo pilietinę iniciatyvą, žiniasklaidos pavadintą „darževoliucija“, kuri padėjo „pramušti sieną“ ir parodė, kas gali nutikti, kai visuomenė reikiamu momentu neįtraukiama į sprendimų priėmimo procesą, o paslaugos gavėjams (šiuo atveju – ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigas lankančių vaikų tėvams) sudaromos kliūtys pareikšti savo nuomonę apie teikiamos paslaugos kokybę. Šiuo atveju Klaipėdos savivaldybė sudarė darbo grupę, apie kurią nebuvo informuoti tėvų atstovai, pagrindiniai paslaugos gavėjai, nors į kitas darbo grupes jie buvo kviečiami. Apie šios grupės priimtus sprendimus sužinojome tik tuomet, kai žiniasklaida prieš pat savivaldybės Tarybos posėdį paskelbė apie naujos mokesčio už darželius tvarkos projektą, kuris tėvams pasirodė visiškai nepriimtinas ir nelogiškas. Tą pačią akimirką buvo išsiųstas laiškas savivaldybei, kuriame buvo prašoma argumentuoti kai kuriuos šio sprendimo punktus bei paaiškinti, kodėl į šį procesą nebuvo pakviesta tėvus atstovaujanti organizacija. Savivaldybė po šio kreipimosi tesugebėjo pakviesti tėvų atstovus trumpai diskusijai, kurioje bandė įrodyti, kad ši nauja tvarka yra puiki. Reikia pripažinti, kad laiko įsigilinti į priimtą sprendimą buvo labai mažai, o ekonominio jo pagrindimo, kurio paprašė tėvų atstovai, savivaldybė nepateikė.

Taigi, Klaipėdos savivaldybės Taryba balsavo už naują tvarką, o tėvams beliko laukti jos įsigaliojimo.  Po tokio sprendimo priėmimo kilo didžiulis nepasitenkinimas, ir tėvus atstovaujantis Vakarų Lietuvos tėvų forumas  surinko daugiau nei 2300 parašų, kuriuos įteikė  savivaldybei kartu su reikalavimu šią tvarką atšaukti. Taip valdininkai buvo priversti sudaryti naują darbo grupę, kuri parengtų visas puses tenkinančią tvarką. Į darbo grupę buvo pakviesti ir trys tėvų atstovai. Deja, bendro visiems tinkamo sprendimo priimti nepavyko, todėl buvo sudaryta dar viena, jau mažesnė darbo grupė, kuriai pagaliau pavyko rasti bendrą sutarimą, ir Klaipėdos miesto savivaldybės Taryba po 9 mėnesių pilietinės kovos pritarė naujajai tvarkai.

Reziumuojant galima teigti, kad jei iš karto į darbo grupę būtų buvę pakviesti tėvų atstovai, nebūtų kilęs nepasitenkinimas, nebūtų gaištamas kelių darbo grupių laikas. Svarbu, kad šios „darževoliucijos“ metu mums talkino pilietiška žiniasklaida, kuri nuolatos ir objektyviai viešino visas naujienas. Be to, matyt, pirmą kartą šios naujos tvarkos projektas buvo svarstomas ikimokyklinių įstaigų bendruomenėse, kurios teikė siūlymus, pastabas ir rekomendacijas. Ši situacija privertė savivaldybę paisyti demokratijos principų: tėvų organizacijos atstovai pradėti aktyviau kviesti į įvairias darbo grupes bei tarybas, kita vertus, ji suaktyvino ir piliečius – tėvus, pedagogus, politikus.

Reikia paminėti dar vieną pilietinę iniciatyvą, kuri taip pat sunkiai skynėsi kelią Klaipėdos savivaldybėje. Keletas nevyriausybinių organizacijų atstovų kreipėsi į merą su pasiūlymu įkurti Šeimos tarybą prie Klaipėdos savivaldybės, tačiau kreipimasis kelis mėnesius gulėjo politikų stalčiuose, kol nepradėjome aiškintis, kas vilkina šią iniciatyvą. Ledai pajudėjo tik pasitelkus žiniasklaidą ir paraginus politikus nevilkinti šio sprendimo. Vis dėlto nuo NVO kreipimosi iki pirmojo Šeimos tarybos posėdžio praėjo metai.

Dar viena nepasitenkinimo banga praūžė prieš metus,  kai ta pati savivaldybė, nepasitarusi su bendruomene, nusprendė miesto centre esantį Trinyčių tvenkinį paversti brangia vandens pramogų zona. Žmonės susirūpino, kad būsimoje aktyvaus poilsio vietoje išnyks prie Trinyčių tvenkinio perintys vandens paukščiai, o gyventojai praras pamėgtą ramybės kampelį. Vietos bendruomenė rengė protesto akcijas dėl savivaldybės ir verslininkų dešimčiai metų pasirašytos sutarties, vyko diskusijos, nerimavo ir ornitologai. Deja, viskas buvo veltui, nes savivaldybė priėmė sprendimą bendruomenei už akių, nesivargindama su ja pasitarti.

Pilietinės visuomenės institutas, 2015 metais atlikęs tyrimą apie valdžios ir NVO sektorių bendradarbiavimą, siekdamas, kad gyventojai bei NVO aktyviau įsitrauktų (būtų įtraukiami) į viešųjų reikalų svarstymą Lietuvos savivaldybėse, parengė savivaldybių politikams ir administracijų vadovams skirtas rekomendacijas:

1. Būtina efektyvinti komunikaciją su vietos bendruomene bei savivaldybės teritorijoje veikiančiomis nevyriausybinėmis organizacijomis:

a) Nuolat stebėti ir išsiaiškinti, kokie informacijos kanalai yra labiausiai gyventojams (ir atskiroms jų grupėms) prieinami bei juos išnaudoti.

b) Išnaudoti socialinių tinklų sudaromas galimybes.

c) Informaciją apie savivaldybės tarybos veiklą skelbti sistemingai bei lengvai surandamai svetainės lankytojui.

d) Gerinti komunikaciją apie savivaldybės tarybos komitetų, komisijų, darbo grupių veiklą.

e) Aiškiai informuoti gyventojus, kaip jie gali dalyvauti savivaldybės tarybos, jos komitetų, komisijų posėdžiuose, teikti pastabas sprendimų projektams.

f) Skelbti susistemintą informaciją apie tai, kokie gyventojų, nevyriausybinių organizacijų pasiūlymai yra gauti, ar ir kaip į juos (ne)atsižvelgta.

2. Aktyviau konsultuotis su vietos bendruomene bei NVO dėl viešųjų sprendimų priėmimo:

a) Inicijuojant naujus teisės aktus (ar jų keitimą), administracinius sprendimus – bendradarbiauti ir konsultuotis su toje srityje veikiančiomis vietos NVO.

b) Organizuojant viešąsias konsultacijas su vietos bendruomene bei NVO, atkreipti dėmesį į pastarųjų galimybes.

3. Raginti gyventojus aktyviau išnaudoti esamus įsitraukimo į sprendimų priėmimą įrankius ir mechanizmus:

a) Savivaldybių interneto svetainėse aiškiai ir suprantamai paskelbti informaciją apie tai, kaip gyventojai ir NVO gali įsitraukti į sprendimų priėmimą tiek savivaldos, tiek nacionaliniu lygmeniu.

b) Skirti dėmesio savivaldybės turimų e-demokratijos priemonių populiarinimui.

c) Stiprinti savivaldybės darbuotojų kompetencijas bei nuostatas dėl bendradarbiavimo su nevyriausybiniu sektoriumi svarbos.

d) Stiprinti vietos gyventojų bei NVO kompetencijas, kaip bendradarbiauti su valstybės ir savivaldos institucijomis.

e) Užtikrinti grįžtamojo ryšio gyventojų ir NVO pasiūlymams gavimą bei viešinti sėkmingo bendradarbiavimo pavyzdžius.

f) Labiau išnaudoti vietos gyventojų apklausas kaip gyventojų įsitraukimo į sprendimų priėmimo procesą galimybę.

4. Suteikti gyventojams ir vietos nevyriausybinėms organizacijoms daugiau įsitraukimo į sprendimo priėmimo procesus įrankių:

a) Sudaryti galimybę gyventojams inicijuoti klausimų svarstymą savivaldybės tarybai.

b) Sudaryti galimybes gyventojams dalyvauti komitetų posėdžiuose.

5. Savivaldybės interneto svetainėje skelbti aktualią ir susistemintą, su savivaldybės teritorijoje veikiančiomis NVO, bendruomenėmis susijusią informaciją.
6. Analizuoti, kaip gyventojai ir nevyriausybinės organizacijos įsitraukia į sprendimų priėmimą savivaldybėje, kokie įsitraukimo instrumentai ir priemonės yra labiausiai išnaudojami:

a) Atskirai rinkti informaciją apie gyventojų (ar nevyriausybinių organizacijų) teiktus prašymus, skundus, pasiūlymus, kai jie susiję ne su asmeninio ar siauros grupės intereso tenkinimu, bet viešaisiais sprendimais.

b) Vertinant savivaldybės metų veiklą – įvertinti, kiek ir kokiomis priemonėmis, kanalais ir įrankiais gyventojai daugiausia naudojasi siekdami daryti įtaką priimant sprendimus, arba patys inicijuoja klausimų sprendimą.

Svarbu, kad įvairios programos neliktų tik programomis, o pradėtų realiai veikti. Šiam tikslui būtina užtikrinti, kad paslaugos gavėjus atstovaujančios visuomeninės organizacijos turėtų galimybes dalyvauti visame sprendimų priėmimo procese tiek administraciniu, tiek ir politiniu lygmenimis (teisinis reglamentavimas, priemonių įvairovė, konsultacijų proceso ir rezultatų viešinimas ir pan.) ir, žinoma, galėtų laiku išreikšti savo nuomonę.

Paslaugos gavėjų atstovavimo skatinimas padėtų stiprinti atstovų lyderystės kompetencijas ir iniciatyvumą. Savivaldybės administracijos darbuotojai ir politikai turėtų būti suinteresuoti išgirsti visuomenės nuomonę, ne tik ją išklausyti.

Nepamirškime, kad valdžios institucijos tarnauja žmonėms, todėl jos privalo periodiškai klausti piliečių apie teikiamų paslaugų kokybę. O kad valdžios institucijos taptų išties atviros, padirbėti turi ir piliečiai: aktyviai reikalauti iš valdžios informacijos apie galimybes dalyvauti sprendimų priėmime.

Autorė yra Vakarų Lietuvos tėvų forumo pirmininkė