M. Kundrotas. Lietuvos politinė reforma: ką siūlo tautininkai? (45)

Marius Kundrotas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Marius Kundrotas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Jau kuris laikas Lietuvoje aštrėja ginčai – naikinti ar palikti rinkimų sąrašus? Pirmiausiai kalbama apie Seimo rinkimų sistemą, nors naikinant sąrašų principą tai nuosekliai turėtų atsiliepti ir savivaldybėms. Kova prieš sąrašinį rinkimų principą atspindi bendrą nusiteikimą prieš partijas – dažniausiai jos formuoja sąrašus, iš kurių renkami deputatai.

Pradžiai – šiek tiek empirikos. Prancūzija dar 1986-aisiais turėjo proporcinę – sąrašinę – rinkimų sistemą. Nelauktai sisteminėms partijoms – liberalams ir socialistams – į parlamentą prasiveržė antisisteminė jėga – Nacionalinis frontas, laimėjęs 9,8% ir išsikovojęs 35-is mandatus. Po to rinkimų sistema buvo skubiai pakeista į mažoritarinę – vienmandatę. Nacionalinis frontas eliminuotas. Ne vienas politologas spėja, kad rinkimų sistema pakeista siekiant išstumti konkurentus – kas galėtų paneigti?

Nacionalinį frontą galima vertinti įvairiai, pradedant jo siekiais sugriauti Europos Sąjungą, baigiant vis ryškėjančiomis simpatijomis Vladimiro Putino valdomai Rusijai. Bet šįsyk atsiribokime nuo partijos vertinimų ir panagrinėkime rinkimų sistemą grynai demokratijos požiūriu.

2014-ųjų Europos Parlamento rinkimų duomenimis ir 2015-ųjų regionų tarybų rinkimų duomenimis Nacionalinis frontas renka beveik trečdalio rinkėjų balsus. Tuo tarpu valstybės parlamente nuo 1988-ųjų iki 2012-ųjų šios jėgos gautų mandatų skaičius svyruoja nuo 0 iki 2-jų. Teisybės dėlei reikia pasakyti, jog čia ir gautų procentų skaičiai – gerokai kuklesni, nei Europos Parlamento ar regionų tarybų: tarp 9-ių ir 15-os. Tai galima aiškinti rinkėjų nuojauta, kad nacionalinio parlamento rinkimuose šiai partijai vis tiek bus užkirstas kelias, dėl ko vengiama išmesti balsą – tai taip pažįstama Lietuvai.

O kelias užkertamas šitaip. Trečdalio rinkėjų paramą turinti politinė jėga – tai rodo ir naujausios apklausos – tokį skaičių renka visos valstybės mastu. Imant atskirai kiekvieną vienmandatę apygardą, joje šis trečdalis gali sudaryti mažumą. Ir tada laimi sistemininkai – liberalai arba socialistai. Maža to – jeigu vyksta antrasis rinkimų turas, kuriame dalyvauja sistemininkas ir antisistemininkas, sistema susivienija: liberalų rinkėjai balsuoja už socialistą ir atvirkščiai.

Dabar atsakykime sau: ar tai – demokratija, kai trečdalis, tegul net ketvirtis rinkėjų lieka be atstovų? Lietuvoje sąrašinių rinkimų naikinimu suinteresuotos tik sisteminės jėgos – liberalai, socialdemokratai, konservatoriai, darbiečiai, prisirinkę pinigų iš privačių rėmėjų, o vėliau – iš valstybės biudžeto, užsiauginę didžiules struktūras ir galintys laimėti daugumoje vienmandačių apygardų. Gal dar atskiri, individualūs oligarchai – Visvaldas Matijošaitis, Viktoras Uspaskichas, Bronius Bradauskas, Artūras Zuokas. Kai sakoma – rinkime asmenybes! – verta pagalvoti: ar tokių asmenybių reikia Lietuvai?

Priešingai, antisisteminių partijų viltis – būtent sąrašiniai rinkimai. Būtent taip į Seimą pateko „Drąsos kelias“. Jį taip pat galima vertinti įvairiai, bet faktas lieka faktu – jis ten pateko tik per sąrašą.

Nuo empirikos pereikime prie teorijos. Politinės partijos – modernios demokratijos vainikas. Ligtol politinės kovos vykdavo grynai galios ir interesų pagrindais, partijos atnešė į politiką ideologijas. Kitaip tariant – konkrečias politines vizijas ir strategijas. Taip, tenka sutikti, jog daugelis Lietuvos partijų prarado ideologinius veidus – pradedant konservatoriais, baigiant socialdemokratais, Darbo partija apskritai apsieina be to, o „Tvarka ir teisingumas“ savo ideologinio veido vis dar tebeieško. Bet šią padėtį reikia taisyti, užuot griovus visą politinę sistemą.

Tautininkai siūlo politinę sistemą gerinti, visų pirma, demokratizuojant partijų finansavimą. Kiekviena rinkimuose dalyvaujanti partija turi gauti minimalų valstybinį finansavimą. Taip, tai kainuos, bet tikrai pigiau už prastos kvalifikacijos valstybės valdymą. Nepopuliaru, užtai – dalykiška. Tai užtikrintų didesnį partijų savarankiškumą, nei kai kurių siūlomas grįžimas prie privataus finansavimo, nors tai irgi svarstytina. Gal tikrai geriau viešas privatus finansavimas, nei juodosios kasos ir viešai slapta korupcija.

Antra – visos politinės srovės turi gauti vienodą eterį visuomeninėje žiniasklaidoje, kurią išlaiko piliečiai per valstybės biudžetą. Netoleruotina padėtis, kai už mūsų pačių pinigus mums plauna smegenis, agituojant tik už sistemines jėgas. Dr. Algimantas Matulevičius iškėlė dar radikalesnę ir svarstytiną idėją – išvis uždrausti rinkiminėse kampanijose dalyvauti privačiai, komercinei žiniasklaidai.

Trečia – svarstytinas perėjimas prie dvejų rūmų parlamento sistemos. Aukštesniųjų rūmų deputatams turėtų būti taikomi aukštesni kvalifikacijos reikalavimai. Pavyzdžiui – visuomeninių mokslų diplomai ar bent tam tikri testai, formos – diskutuotinos. Politologija, sociologija, istorija, teisė, ekonomika – tai mokslai, kurių pagrindų išmanymas, mažų mažiausiai – vieno iš jų, turėtų būti privalomas, siekiant užtikrinti aukštesnę politikos ir teisėkūros kokybę.

Ketvirta – būtina išplėsti referendumų teisę ir jų galiojimo principus. Dabar reikalaujamas piliečių parašų skaičius, reikalingas referendumo iniciatyvai, turi būti sumažintas bent dvigubai – iki 150 000. Referendumas laikytinas galiojančiu, jame dalyvavus bent tiek piliečių, kiek praeituose rinkimuose, išlaikant „grindis“ iki 1/4 rinkimų teisę turinčių piliečių ir „lubas“ – iki 1/2. Išimtys – kai referendumu siekiama siaurinti valstybės suverenitetą ar kitus gyvybiškai svarbius principus – teritorinį vientisumą, valstybinės kalbos vartojimą. Tam reiktų 3/4 visų rinkimų teisę turinčių piliečių pritarimo.

Penkta – savivaldos sistemoje turi būti grąžinta renkama seniūnijų valdžia, drauge užtikrinant savarankiškus seniūnijų biudžetus. Šešta – teismų sistema turi būti demokratizuota, įvedant prisiekusiųjų teismų ir teismo tarėjų institucijas.

Šios reformos išties demokratizuotų Lietuvos politinę sistemą, priartintų ją prie žmogaus, užtikrintų platesnį, informuotesnį ir objektyvesnį politinį pasirinkimą. O populizmui turime pasakyti griežtą NE.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *