Mokslininkai ne vienerius metus tyrinėja paslaptingas terasas, kurias prieš šimtus metų pastatė inkų civilizacija. Jų sumanumas ir organizuotumas, regis, pranoktų net šių laikų mokslininkus.
Inkų civilizacija Peru aukštumose klestėjo maždaug XIII amžiuje. Paskutinė jų tvirtovė ispanų buvo užkariauta 1572 metais.
Šios civilizacijos palikimas – terasos stūkso Morėjaus mieste, maždaug 50 km į šiaurės vakarus nuo Kusko. Jų forma primena milžiniškus dubenis, kurių vidinė dalis yra suskirstyta į laiptus primenančias terasas.
Pats įspūdingiausias šios konstrukcijos bruožas yra tai, kad, nepaisant net itin smarkių liūčių, terasos apačioje niekada nesusikaupia vandens perteklius. Mokslininkai mano, kad taip yra dėl akytų uolienų ar požeminių kanalų po terasomis.
Kita intriguojanti struktūros ypatybė – nevienoda temperatūra tarp terasų lygių. Lipant nuo aukščiausio iki žemiausio laipto susidaro apie 15°C skirtumas.
Tad kam šios terasos buvo naudojamos? Deja, mokslininkai taip ir nepriėjo prie vieningos išvados, tačiau realiausia versija yra žemės ūkis, nes po konstrukcija yra kanalų liekanų, kurie greičiausiai buvo skirti terasos drėkinti. Be to, žodis „Morėjus“ yra siejamas su junginiu – „džiovintos bulvės“.
Dauguma tyrėjų mano, kad šis statinys buvo naudojamas agrarinių tyrimų srityje – galbūt inkų vadai bei mokslininkai bandė išsiaiškinti, kokiomis sąlygomis geriausiai vystosi augalai. Nustatę geriausius aukščius ir temperatūrą kiekvienam pasėliui, mokslininkai savo žiniomis greičiausiai pasidalino su visos imperijos ūkininkais ir skatino kurti panašias terasas.
Žmonės svarsto, kad tai galėjo veikti kaip aklimatizacijos priemonė: kai inkai užkariaudavo įvairias šalis, į savo gan vėsų kalnų regioną jie parsiveždavo įvairių vaisių bei daržovių, kurie augo skirtingose klimato zonose. Tie augalai, kurie lėtai prisitaikydavo prie vietos sąlygų, buvo sodinami į centrą – žemiausią ir šilčiausią lygį. Vėliau pamažu jie būdavo perkeliami į aukštesnį lygį, kol visiškai prisitaikydavo prie naujos aplinkos.
Tai labai realu, nes beveik 60 proc. pasaulio maistinių kultūrų yra kilusios būtent iš Andų, įskaitant visas žinomas bulvių rūšis, kukurūzus ir pupeles (kuskusą), kurios buvo pavadintos Kusko miesto garbei.
Vienas iš labiausiai intriguojančių aspektų yra tai, kad tokio senumo architektūros kūriniai yra stebėtinai gerai išsilaikę. Tai dar kartą įrodo, kad tuo metu inkai buvo tikri genijai inžinerijos ir architektūros srityje.
Net ir šiandien nuostabą kelia šios Pietų Amerikos tautos sugebėjimas išnaudoti kiekvieną žemės hektarą, kad savo žmonėms užtikrintų pakankamas maisto atsargas. Tam jie pasitelkdavo savo fantaziją, gerai išvystytus organizacinius gebėjimus ir žinias apie gamtą.
