Šiemet Lietuva laukia net 50 proc. didesnio žirnių ir pupų derliaus – tai sudarytų dešimtadalį viso šalies grūdų derliaus. Susižavėję lietuviškų žirnių kokybe, mūsų šalimi netikėtai susidomėjo ir milžiniška Indijos kompanija, prekiaujanti žemės ūkio produkcija visame Azijos regione.
Žirnių pasėlių plotų statistika rodo, kad 2014 m. Lietuvoje buvo deklaruota 41 tūkst. ha, 2015 m. – 79 tūkst. ha, 2016 m. – net 154 tūkst. ha žirnių. Daugiausia šių baltyminių kultūrų deklaruota tradiciniuose grūdų auginimo rajonuose: Raseinių, Biržų, Panevėžio, Radviliškio rajonų savivaldybėse. Pavyzdžiui, Raseinių rajono savivaldybėje prieš dvejus metus buvo auginama tik 3,1 tūkst. ha, o šiemet deklaruota net 8,2 tūkst. ha žirnių.
Pasak Žemės ūkio ministerijos Augalininkystės skyriaus vedėjo Vidmanto Ašmono, neabejotinai tokį žirnių auginimo „bumą“ lėmė ir paklausa, ir pasikeitusi ES Bendroji žemės ūkio politika. Norėdami gauti pilną tiesioginę išmoką, augintojai privalo vykdyti „žalinimo“ (t. y. vykdyti klimatui ir aplinkai naudingą žemės ūkio veiklą) reikalavimus, o žirnių auginimas tam kuo puikiausiai tinka. Už tai žirnių augintojams yra mokama 48 eurų už hektarą dydžio išmoka. Be to, papildomai, yra numatyta atskira parama baltyminiams augalams – 88 eurai už hektarą.
Pasak ŽŪM specialisto, brangstant trąšoms, ūkininkai siekia išnaudoti ankštinių augalų privalumus. Auginti žirnius naudinga ne tik dėl to, kad jų grūduose yra daug baltymų, angliavandenių, mineralinių druskų, aminorūgščių ir vitaminų, reikalingų gyvuliams, bet ir dėl to, kad jie praturtina dirvožemį natūraliu azotu ir dirvoje palieka daug organinių medžiagų. „Viena iš priežasčių, trukdančių didinti žirnių plotus, – sunku nuimti jų derlių nepalankiomis oro sąlygomis. Todėl suprantama daugelio augintojų baimė rizikuoti“, – sako V. Ašmonas.
Žirnius Lietuvoje superka kelios grūdų supirkimo įmonės. 2014 m. jų kainos svyravo nuo iki 730 Lt už toną, o jau 2016 m. – apie 250 eurų..
Neseniai Žemės ūkio ministerijoje lankėsi stambios Indijos kompanijos, prekiaujančios žemės ūkio produkcija visame Azijos regione, atstovai. Susidomėję lietuviškais žirniais, jie apvažiavo visą Lietuvą, viešėjo juos auginančiuose ūkiuose ir liko sužavėti šalies derliaus nuėmimo, saugojimo ir gabenimo infrastruktūra. „Problema tik ta, kad Indijos metinis poreikis – 20 mln. tonų žirnių per metus, o mūsų nedidelė šalis kol kas negali pasiūlyti tokių milžiniškų kiekių“, – situaciją apibūdino V. Ašmonas.
