R. Švedienė. Apie liepos mėnesio šventes, pavadinimą, medį

Vakar, liepos pirmą dieną, – buvo Liepos vardadienis ir Tarptautinė architektų diena. O kokios kitos šio mėnesio šventės ir atmintinos dienos, ką galima rasti apie šį pavadinimą pavarčius „Lietuvių kalbos žodyną”?

Darbo kodekso 162 straipsnyje nurodoma, kad liepos mėnesį yra tik viena valstybinė šventė – liepos 6-oji – Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena. Atmintinų dienų įstatymo 1 straipsnyje kaip atmintinos dienos nurodomos šios liepos dienos: 15-oji – Žalgirio mūšio diena, paskutinis mėnesio sekmadienis – Jūros diena ir Žvejų diena.

Liepos mėnesio pavadinimas – senas

Lietuviškas liepos mėnesio pavadinimas yra senas – jį randame jau K. Sirvydo žodyne (1620 m.). Senieji mėnesio pavadinimai: liepas, liepinis, liepžiedis, liepažydis, liepžydis, šienpjūvis, šienavimo mėnuo. Nors „Lietuvių kalbos žodyne“ ir nėra pavyzdžių, tačiau kituose įvairiuose šaltiniuose galima rasti, kad šis mėnuo vadintas ir plaukjaviu, plūkiu, šienpjūčiu, griežiniu, putpeliniu, meduneša, unguriniu, šaminiu, salakoniu.

Daugelio dabartinių Europos tautų vartojamas liepos mėnesio pavadinimas turi garsaus Romos karvedžio Gajaus Julijaus Cezario (lot. Gaius Julius Caesar) vardą, nes jis 46 m. pr. Kr. įvedė naują kalendorių, vėliau gavusį Julijaus vardą. Romos senatas, atsižvelgdamas į Julijaus Cezario nuopelnus, anksčiau vadinto kvintilio  mėnesiui (Quintilis arba Quinctilis mensis) davė Julijaus vardą (mensis Iulius), mat Cezaris ir gimęs buvo šį mėnesį (13 d.).

Romėniškąjį mėnesio pavadinimą jūlijs vartoja ir mūsų kaimynai latviai. Neromėniškos kilmės mėnesių pavadinimus turi palyginti nedaug tautų: baltarusiai liepą vadina lipen’, ukrainiečiai – lypen’, lenkai – lipiec, čekai – červenec.

Pavarčius „Lietuvių kalbos žodyną“

Žodis liepa yra bendras baltų ir slavų kalbų žodis. Kai kas bandė kildinti iš „tai, kas lipnu“. Tą spėjimą ignoravo didieji baltų ir slavų kalbų etimologai – Janis Endzelynas, Kazimieras Būga, Reinholdas Trautmanas, Ernstas Frenkelis. Siejimas žodžio liepa su lipti „prilipti“ turi liaudies etimologijos atspalvį.

Įsivedę šaknį liep- į elektroninį „Lietuvių kalbos žodyną“, rasime daugybę įdomių žodžių. Nors prasideda ši žodžių grupė mums gerai žinomu liepa, o baigiasi liepžiedžiu, tačiau akys krypsta į nematytus ir negirdėtus žodžius, kurių reikšmę dažnai galima suprasti tik iš pateiktų pavyzdžių, pvz.: líepakaulis – Daboju – stovi líepakaulis. Aš išsipjoviau, pasdariau iš jo lazdelę i einu pasispyrėdamas; líepalotė – dirbamos žemės plotelis miške: Šitas líepalotes bulbėm reiks užsodyt; liepeliáuti – plėšti liepos karnas, liepauti: Jis parsinešė liepeliãvęs penkius vytulius karnų; liepiõtė – liepaitė: Liepiõtės da jaunos, nežydžia. Liepynasreiškia ne tik liepomis apaugusią vietą, liepų mišką, juo vadintas ir aidas: Tenai šovė, o čia liepýnas pasigirdo.

Liepžiedžiai vadinti liepais (Liepai ir avėčios būs gerai nu slogų), liepukais (Visai būt papjovęs kosulys, jei ne liepùkų arbota). Liepukais vadinti ir liepų brazdai: Ant voties tai labai gerai liepùkai su smetona: pratraukia.

Dar keletas įdomių žodžių, kad ir ne su liepa susijusių, bet vis tiek su šaknimi liep- .

Pasirodo, kažkada liepiamoji nuosaka vadinta liepiantiniu (-e), lieptaikiu. Štai S. Daukanto raštų sakinys: Dėsmė liepiantinė (modus imperativus) reiška įsakymą, o A. Baranausko šis: Sakymbūdžių yra šeši: … lieptinis (lieptaikis), geistinis (geistaikis).

Sakinio Paliepa liepas apei visą pirštą pagrindinius žodžius turbūt reikėtų išversti. Paliepa – tokia piršto nago liga, kitaip darliepgilė̃, liepėlė̃ (Liepėlė̃ susimilžo (pritvinko) ir pratrūko), o liepti – plėstis. Priliepti reikšmė – pridėti, pridurti, taigi galima būtų „patobulinti“ vieną žodyno sakinį ir baigiant šią temą parašyti taip: Trumpumas rašto neleida mun tos dainės (t. y. daugiau gražių pavyzdžių iš žodyno) čia priliepti.

Liepa – moteriškumo simbolis

Yra toks posakis: „Sodink medį, nors nežinai, kas jo pavėsyje ilsėsis.“ Lietuviai nuo seno liepas sodindavo prie savo sodybų, dvarų. Dažniausiai išnykusią dvarvietę galima rasti pagal šimtamečių liepų eiles. Prof. Libertas Klimka straipsnyje „Medis lietuvių pasaulėjautoje“ rašo, kad XVI a. lietuviai prie liepų rinkdavosi melstis deivei Laimai. (Germanų mituose liepa buvo skirta deivei Frėjai ir laikyta medžiu, apsaugančiu nuo žaibo.) Lietuviški papročiai, tradicijos susijusios su gamta, jos ciklais, tad nenuostabu liaudies dainose, pasakose, padavimuose aptikti liepos medžio konotacijų bei mitologizavimo pėdsakų. Liepa – moteriškumo simbolis. Po liepa mergelė vainiką pina, žodelį kalba, galvelę šukuoja. Šie paprasti veiksmai turi ritualinę potekstę, išreiškia apsisprendimą, pasirinkimą, likimo posūkį. Dainose apie liepą yra net kosmogoninių pasaulio sukūrimo motyvų.

Anot etnologo prof. L. Klimkos, liepa tautosakoje – pasaulio medis, dangų remiantis, išreiškiantis kosminio laiko ritmą. „Apskritai liaudies daina – tai ne vien išmoningos meninės priemonės, skirtos jausmams pažadinti, sukelti emocinį išgyvenimą. Jos tekstuose slypi praeities kartų pasaulėjauta, artima ir šiuolaikiniam žmogui“ („Kultūros aktualijos“ / 2005, 4 (45).

Liepa – atostogų metas

Liepos mėnuo – įdienojusi vasara. Gamta dar nepavargusi nuo saulės, diena gana ilga, o naktys šviesios, tad pasidžiaukim liepos mėnesio teikiamais malonumais. Liepa – geras mėnuo atostogoms. Jeigu tektų keliauti po Lietuvą, verta aplankyti Papilės miestelį Žemaitijoje ir parke susirasti šešiolikakamienę šimtametę liepą.

Tiems, kas nori pasigrožėti mūsų krašto gražiausiomis liepomis, pasiskinti liepžiedžių, patartina nuvažiuoti prie Stasinės dvaro, – ten labai gražus liepkelis, vedantis į Lančiūnavą. Gražu Ąžuoloto girininkijoje – Smilgos upelio visas šlaitas vien liepų. Jei norime pamatyti pačią seniausią ir storiausią Lietuvos liepą – Liepą motinėlę, reikia važiuoti į Braziūkų kaimą Kauno rajone. Ši liepa – valstybės saugomas gamtos paveldo objektas.

Nors mūsų krašte liepos jau beveik baigia žydėti, tačiau pajūryje jos žydės tik mėnesio antroje pusėje. Dar spėsime prisirinkti liepžiedžių, kurie ne tik gydo peršalus, bet ir pasižymi jauninamosiomis savybėmis, sugrąžina norą gyventi, teikia švarios, gaivios energijos.

Autorė yra Kėdainių rajono savivaldybės kalbos tvarkytoja