Obuolys – obelies vaisius. Obuoliai gali būti rūgštiniai, saldiniai, miltingi, sunokę. Juos skina, raško. Šakos lūžta obuoliais. Veideliai gali būti kaip obuolėliai – raudoni, gražūs. Tai sakinukai, sudaryti remiantis „Dabartinės kalbos žodynu“. Jame rašoma, kad žodžio „obuolys“ antra reikšmė – „šio vaisiaus pavidalo daiktas, dėmė“: obuoliais muštas arklys. Sudėtiniai terminai: Adomo obuolys (anat. gerklų iškyšulys; prominentia laryngea), akies obuolys (anat. bulbus oculi).
Jei atsiversime didįjį „Lietuvių kalbos žodyną“ – svarbiausią lietuvių kalbotyros veikalą, pamatinį lietuvių kultūros tekstą, kurį surašė mūsų tauta, sužinosime gerokai daugiau, nes čia kaupiami ir senieji, ir tarminiai žodžiai, įvairios jų reikšmės, sudėta pavyzdžių iš senosios lietuvių raštijos, klasikos, iš naujosios literatūros. Įdomu po šį žodyną pasivaikščioti.
Čia rasime įvairiose šalies vietovėse užrašytos žmonių šnektos: Aš užmigdyčiau savo mergužę su aukso obuolužiu, su raudona skripkuže; Tu, mano širdele, aukso obuolėlis; štai tokių gražių sakinių: Medžiai, kad ateit metas žiemos, obuolimis bodis ir lakštus numeta; Medžiai… žiedais apkraujas ir lakštais apdengias, o paskui to tankius obuolis gimdžiau, surašytų mūsų kraštiečio M. Daukšos „Postilėje“ (Postilla Catholicka. Tai est: Ižguldimas Ewangeliu kiekwienos Nedelos ir szwętes per wissus metus. Per Kunigą Mikaloiv Davkszą Kanoniką Mednikų, iž łękiszko perguldita. Su wala ir dałaidimu wireusiuių. Wilniui, Drukarnioi Akademios Societatis Iesv, A. D. 1599).
Sužinosime, kad obuoliai gali būti ir akmeniniai, ir saldūninai, ir lėktiniai (patys nukritę). Rasime smulkiosios tautosakos, vaizdingų posakių: Raudonas kaip obuolys; Galėjo būt gyvenimas kaip obuolys (gražus, laimingas); Arklys kai obuolys – gražus; Buvo sumuštas (sudaužytas) kaip obuolys; Tavo veideliai kaip obuolėliai, tavo akelės kaip vosilkėlės; Obuolys nuo obelies netoli ritasi; Kokia obelis, tokie ir obuoliai; Obuoliai obels neseka; Obuoliai nekrinta nuo alksnių; Geras obuolys ant geros obelies noksta; Nė supuvusio obuolio nevertas; Geras obuolys supuvusio nepataiso, supuvęs gerą pagadina; Nuo obuoliuko prie kumeliuko; Auksinis obuoliukas po žemę ritinėja.
Didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“ pateikiama daugiau (palyginti su „Dabartinės kalbos žodynu“) žodžio „obuolys“ reikšmių. Tai „apskritas, obuolio pavidalo vaisius“: Pamidorus reik nugycuot, tai jie tada į obuolius eina; Obuolys auksinas (apelsinas); Obuolys pūkuotas (svarainio vaisius). Be „rutulio formos drabužių papuošalas“, „apvali dėmė“ reikšmių čia yra užrašyta keletas įdomių frazeologizmų: arklio obuoliai – „arklių mėšlas“: Deda kašikan arklio obuolius; obuoliais muštas (rašytas) – „obuolmušas“: Obuoliais muštas arklys; Žirgelis obuolėliais rašytas; vaidų̃, ginčo, nesutìkimų, nesantaikos obuolys – „kas sukelia ginčą, nesantaiką, vaidų priežastis“ (pagal senovės graikų mitą apie obuolį su užrašu „Gražiausiajai“, kurį metė nesantaikos deivė Iridė, norėdama supykdyti kitas deives).
Obelimi vadinamas ne tik vaisinis medis (malus), bet ir paprastasis svarainis (cydonia vulgaris). Įvairiuose mūsų Lietuvos kraštuose galima išgirsti ne tik žodį „obelis“, bet ir „obelas“, „obelė“, „obeliotė“ ir kt.
Apie obuolius – mituose
Obuolys turi įvairiausių simbolinių reikšmių. Antikos mite obuolio kūrėjas buvo vyno dievas Dionisas, jį padovanojęs meilės deivei Afroditei. Žemės deivė Gaja jungtuvių su Dzeusu proga įteikė Herai obuolį kaip vaisingumo simbolį. Keltų mituose jis buvo perteikiamų žinių simbolis.
O kas nežino rojaus obuolio, t. y. vaisiaus nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio – gundymo ir pirmapradės nuodėmės simbolio. Baroko meno kūriniuose neretai mirtis vaizduojama kaip skeletas, laikantis obuolį: pirmapradės nuodėmės kaina yra mirtis. Paveiksluose karaliai neretai laiko rankose ne tik skeptrą, bet ir imperijos obuolį – obuolys dėl savo beveik tobulos apvalios formos simbolizuoja kosmosą ir, žinoma, valdžią. Salų keltų sagose pasakojama apie Avaloną, obuolių kraštą, nežemiškos laimės simbolį. Obuolys – meilės džiaugsmų simbolis.
Lietuvių liaudies pasakos karalaitė meta obuolį į šaunių bajoraičių būrį: kuris sugaus, už to ji tekės (šis siužetas plačiai žinomas ir Kaukazo, Balkanų tautose). Dainų mergelė vaikšto po rūtų darželį, o bernelis – po obuolių sodą.
Lietuvių tautiniuose raštuose mėgstami dantyti rombai. Dzūkai jį vadina obuoliuku. Dantytas rombas galėjo būti ne tik obuolio – saulės ir meilės, bet ir obels – gyvybės medžio simbolis. Lietuvių mįslėse obuolys paprastai reiškia saulę. Liaudies dainose bernelis savo mergelę vadina aukso obuolėliu. Mažojoje Lietuvoje, kai jaunikaitis mergindavosi, sakydavo: obuoliauja. Iš čia ir posakis apie išdidžią panelę: „Su ta tai nepaobuoliausi.“
Pirmasis studiją apie obuolio simbolinę prasmę parašė Jonas Basanavičius 1923 m.
Ji vadinosi „Apie obuolį lietuvių liaudies dainose bei pasakose ir vestuvių apeigose“ ir buvo išspausdinta mokslo draugijos leidinyje „Lietuvių tauta“.
Lietuvoje seniausi apanglėję obuoliai rasti Kuršių nerijoje, pirmykščių žmonių gyvenvietėje, įkurtoje prieš 4 000 metų. Pirmajame Lietuvos Statute minimos baudos už skiepyto vaismedžio nukirtimą ar kitokį sunaikinimą.
Dabar ruduo – obuolių derliaus metas. Šie gardūs vaisiai dabar jau baigiami raškyti. O kitados tikėta, kad obuolių negalima skinti po saulės laidos, nes likusieji ant šakų labai kirmys. Ir neleisdavo moteriškei lipti į medį obuolių raškyti – obelis nustos vesti vaisius arba apskritai nudžius. O jau tėvų ar senelių sodintą obelį nukirsti – didelis prasikaltimas. Jeigu jau būtinai reikia sodą naikinti, tegu kas svetimas tai padaro, nes nelaimę šeimai galima prisišaukti. Gal todėl kalboje ir dainoje obelėlė yra lyg senoji motinėlė: Linksta sode obelėlė, verkia manęs motinėlė; Aš palikau mamužę kaip sode obelužę; Žila kaip obelėlė.
(naudotasi „Dabartinės lietuvių kalbos žodynu“ (http://www.lki.lt/dlkz/), „Lietuvių kalbos žodynu“ (http://www.lkz.lt/startas.htm), H. Biedermanno knyga „Naujasis simbolių žodynas“, 2002; L. Klimkos knyga „Tautos metai“, 2008).
