Baltų ir vedų tradicijos susitiko šventėje ,,Goloka Rasos” (nuotraukos) (1)

Baltų ir vedų tradicijos susijungė šventėje ,,Goloka Rasos” | V. Maksimkino nuotr.

Visus norinčius švęsti Rasas apjungiant baltų ir vediškas tradicijas šiemet kvietė ir Lietuvos vaišnavai, birželio 23-26 dienomis trečią kartą surengdami tradicija tampančią šventinę stovyklą po atviru dangumi – „Goloka Rasos“.

Vienas šios šventės rengėjų – užsidegęs vedinės kultūros ir religijos skleidėjas Simas Grabauskas – siekia šią tradicinę lietuvišką šventę apjungti su vedų kultūros išmintimi. Todėl, jo teigimu „festivalyje siekiama panirti į vedų, baltiškosios ir šių laikų racionaliosios kultūrų sintezę, aptikti ir įsisavinti joms bendras amžinąsias vertybes bei išlaisvinti savo širdį nuo negatyvių nuostatų. Šioje šventėje mes neprimetame savo požiūrio į gyvenimą, bet skatiname kultūrų dialogą“.

Sodyboje Kražių apylinkėse svečius pasitiko tradiciniais lietuvių tautodailės motyvais papuošta erdvė: ornamentinių stulpų instaliacijos, erdvinės mandalos iš šieno. Pirmąjį Rasos (Joninių) vakarą šalia laužų buvo dainuojamos sutartinės ir sanskrito giesmės, skambant kanklėms šokami apeiginiai šokiai. Nusileidus saulei buvo pinami ir leidžiami į tvenkinį žolynų vainikėliai ir plukdomos ugnelės. Neapsieita ir be simbolinio paparčio žiedo instaliacijos, kurią suformavo visi renginio dalyviai, sustoję į keturis „žiedlapių“ ratus.

Renginio dalyviai klausėsi ansamblio „Skaidrumos“, apeiginės Romuvos folkloro grupės „Kulgrinda” bei žinomų atlikėjų – Edgaro Lubio, Ievos Zasimauskaitės Kiltinavičienės, Ievos Gudmonaitės dainų ir grojimo. Kūrybinėse dirbtuvėse buvo mokoma ir sutartinių dainavimo. Būta ir daugybės paskaitų. Antai baltų kultūros filosofines dorovines vertybines gelmes itin patraukliai aiškino Aleksandras Žarskus, o baltų ir indų tradicijų vizualinių simbolių panašumus nagrinėjo Vytautas Tumėnas.

Kulminacija įvyko birželio 25 d. ant šalimais iškilusio kalno, nuo kurio atsiveria platus Žemaitijos kraštovaizdis. Pirmą kartą Europoje buvo surengta unikali didinga grūdų aukojimo ugniai 64-iuose aukuruose apeiga išsaugota vedų tradicijoje nuo neatmenamų laikų. Pagal senas tradicijas ją atliko hinduizmo žynys-brahminas Vaikunthanatha ir svamis Bhakti Svarupa Čaitanja Maharadžas. Ja buvo siekiama apsivalymo, gerovės, taikos ir Viešpaties malonės Lietuvai ir visam pasauliui. Tai priminė ir senovės baltų tradicijas, kai buvo puoselėjama amžinoji ugnis.

Nekomerciniame renginyje galiojo kelios svarbios taisyklės: nevartoti alkoholio ir mėsos, nerūkyti, o taip pat, pasak rengėjų, buvo skatinamas sąmoningumas ir skaidrus pasaulio matymas. Kiekviena šventės diena dalyvius pasitiko nepakartojama programa: joga, meditacija, vaišnavų vienuolių giedamos religinės giesmės, gongai, ajurveda, paskaitos, pažinčių klubas, baltiškosios tradicijos, vaikų šalis su batutu, laikinosios chna tatuiruotės, masažai, vegetarinis maistas, kūrybinės dirbtuvės, socialiniai žaidimai, indų šokių koncertai, smagi svaidimosi dažais šventė pagal indų Holi šventės tradicijas.

Šventinėje stovyklavietėje dalyvavo per 850 dalyvių bei 20 savanorių. Draugiška, šilta šventės atmosfera užliejo dalyvius pakilia nuotaika, kurią jie išsivežę dalinsis su kitais. Šį tradicinį renginį, jo rengėjai tvirtai pasiryžę plėtoti ir ateityje.