Žudynių Orlande tragedija eitynių „Už lygybę“ organizatoriai, tiek jiems prijaučiantys bando išnaudoti reklamai, kad dabar tie, kurie tokiose eitynėse nedalyvaus arba jų nepalaiko – neva pritaria žudynėms, yra homofobai. Neabejoju, kad reikia gerbti bet kokio žmogaus orumą – ar tai būtų kitos tautybės, tikėjimo, politinių pažiūrų, lytinės pakraipos, odos spalvos, turtinės padėties, išsilavinimo asmenys.
Net prasižengusius reikia suprasti – nepateisinant jų blogą poelgį, be užjausti patį asmenį, kodėl jis padarė vienokį ar kitokį nusikaltimą – kokia buvo tokio žmogaus vaikystė, aplinka ir panašiai. O žudynės prasilenkia su bet kokio žmoniškumo ribomis. Ar gali normalus žmogus pateisinti tokius įvykius? Suprantama, kad ne. Užuojautą aukoms pareiškė ir žudynes pasmerkė daugybė žmonių, tarpe jų ir popiežius Pranciškus.
Tačiau šiame žudynių ir parado Vilniuje kontekste reikia matyti ir neapykantos kurstymus iš abiejų stovyklų pusių. Pavyzdžiui, visus sukišti į vieną lentyną „homofobai“ – ir žudikai, ir bukų bei piktų komentarų anoniminiai rašinėtojai, ir nepalaikantys homoseksualų eitynių, ir nepritariantys homoseksualių porų įsivaikinimo galimybei, ir popiežius Pranciškus pasisakantis už prigimtinę vyro ir moters santuoką bei šeimą – visi jie vienoje gretoje turintys psichinio sutrikimo diagnozę – homofobai.
Beje, galime pastebėti, kad šiandieninė „tolerancija“ jau juda link to, kad net šių klausimų nebebus galima nagrinėti akademiniame lygmenyje, kurie turės kiek kitokią nuomonę, tuoj pat bus apšaukti „homofobais“. Tai yra, turintys psichikos sutrikimą – kaip kitų fobijų (baimių) turėtojai: žmonių, erdvės, aukščio, vorų ir pan.
Sąmoningai vartoju žodį homoseksualai, o ne gėjai. „Gėjai“ (linksmuoliai“) yra pačios šios plačios ideologijos nukaltas terminas, homoseksualai – mokslinis terminas. Kaip ir „homofobai“ yra šios ideologijos naujadaras tinkantis bendroms etiketėms klijuoti, viešiesiems ryšiams.
Pažįstu žmonių, kurie save priskiria komoseksualiai orientacijai. Iš jų nei vieno negalėčiau apibūdinti kaip nekultūringo, peržengiančio priimtas viešo padorumo ribas. Žinau tik vieną atvejį, kad netradicinės orentacijos žmonės netinkamai priekabiavo prie žmonių viešoje erdvėje. O kiek tokių yra heteraseksualių? O šiaip šie žmonės jautrūs, kūrybingi ir neturiu nei mažiausio preteksto juos niekinti ar tuo labiau nekęsti (ar bijoti).
Tačiau tai neįpareigoja mane palaikyti homoseksualių žmonių eitynes ar gėjų (transeksualų, biseksualų, lesbiečių, homoseksualų) ideologijos, jų politinių siekių.
„Už lygybę“, „Už visų žmonių lygias teises“ eitynės nedviprasmiškai yra siekis ne sumažinti susipriešinimą, ugdyti supratimą, bet viešųjų ryšių politinė dalis pasiekti homoseksualių žmonių patrnerystės įteisinimo, kuris paskui vestų į santuokos įteisinimą. Ir galiausiai įsivaikinimo galimybę.
Šeimos ir santuokos sąvokų apibrėžtumo vengiantys ir tos pačios lyties asmenų santuokų įteisinimo siekiantys yra kaip susisiekiantys indai – viena vertus, mažinti santuokos reikšmę, kad nebūtina apibrėžta, kas yra šeima, santuoka ir, kita vertus, tos pačios lyties slinktis link oficialios partnerystės, santuokos, šeimos (su įsivaikinimu) įteisinimo. O tam nepritariu.
Beje, medicininį terminą „fobija“, tapo bendrine etikete paniekinti kitaip mąstančius. Ir šį paniekinantį terminą masiškai klijuoja ne kokie anoniminiai komentatoriai, o LGBT vadovas Vladimiras Simonko ir kiti šios ideologijos atstovai.
Beje, Seimo narys „tvarkietis“ Petras Gražulis yra geras partneris Gėjų lygai (LGBT), nes jo veikla parodo , kad štai yra problema su kitokių niekinimu ir ją reikia spręsti ir tam užsienio fondai privalo skiria didelius pinigus. P. Gražulio žodynu ir veiksmais labai lengva pagrįsti projektus, kad tų pinigų tikrai labai reikia, nes šios pakraipos žmonėms panieka neva yra labai didelė. Tačiau galima prisiminti, kad būtent vieno balso pritrūko, kai buvo prieš keturis metus bandoma dar tiksliau apibrėžti šeimos sąvoką LR Konstitucijoje. Ir tas, kuris nulėmė, kad to tikslesnio apibrėžimo nebūtų, buvo būtent P. Gražulis, kuris vaikštinėjo Seimo kolidoriuose, o balsuoti neatėjo. Tačiau jis skuba protestuoti ir kelti provokavcijas homoseksualų parade. Prie gilios tolerancijos neprisideda ir Jūliaus Pankos organizuojama marškinėlių akcija: Taip. Aš „homofobmas“. Kam tai naudinga?
O gal galima gerbti visų žmonių orumą, bet nepritarti, pavyzdžiui, „gėjų“ ideologijai? Ar tokia pozicija jau netoleruotina? Ji „homofobiška“?
Autorius neskiria homoseksualų (tokiais gimusių, kurių, kaip nustatė delfi skelbtas austrų tyrimas, gimsta tik 1 vaikinas iš milijono ir kurie neina į gėjų akcijas, nes jiems nėra ko įrodinėti – jie patys apie tai parašo internete)
nuo homoseksualistų (kitaip pederastų- http://www.tzz.lt/p/pederastas ), kurie patys prisipažįsta į tai nusiorientavę (palaidu gyvenimu), buvę kuriais, pagydyti nuo tos priklausomybės, kasmet eina buvusių gėjais eisenose, kad parodyti kaip yra iš tikrųjų.
Geriausia politika jų atžvilgiu – juos visiškai ignoruoti.
Labai protingos mintys. Pritariu.
Vienas dalykas yra tas, kad LGBT žmonėms nėra būtina įsivaikinti vaikų – jie jų gali susilaukti patys ir neretai tai pasitaiko, taip buvo ir prieškariu ir sovietmečiu, tačiau jie visuomenei pasirodydavo kaip vieniši tėvai ir panašiai, taigi tai yra maždaug nuo 5 iki 10 procentų visuomenės. Todėl jiems nėra būtina reikalauti įsivaikinti kažkieno vaikus, kitavertus – įstatymai apriboja LGBT žmonių teises auginant savo vaikus ir pačią reprodukciją valstybėje iš esmės.
Yra LGBT žmonių, kurie galbūt negali susilaukti savo vaikų ir norėtų įsivaikinti, tai jie be vargo gali padaryti daugelyje vakarų šalių – ką sėkmingai ir daro, nes Lietuvos įstatymai nurašyti iš Maskvos, naudojančios homofobiją bei kitokias fobijas ir gajus prietarus kaip įrankį propagandai, nuteikinėti visuomenę prieš vakarus, tokias teises riboja. Tie įstatymai kopijuojami ne tik Lietuvoje, bet ir visose postsovietinėse, postkomunistinėse šalyse.
Kitavertus, didžiausią traumą patiria beglobiai vaikai dėl visuomenės stereotipų, tokių pvz. kad jie yra kažkuom prastesni už standartinius vaikus, arba net jog čia yra kažkas blogai, jeigu tokius vaikus įsivaikintų LGBT.
Stereotipas, jog vaikai ir LGBT yra nesuderinami kyla iš senų bažnyčios pasakų apie pedofiliją, kuri rėmėsi pasakomis apie antikinę santvarką, kurioje lytiniai santikiai papročių buvo reglamentuojami nuo niolikos, o biseksualumas buvo papročių, religijos ir įstatymų skatinama praktika, panašiai kaip ir tam tikruose Ramiojo vandenyno salynuose.
Skirtingai nuo LGBT, kas medicinoje laikoma seksualumo variantais – pedofilija medicinoje laikoma parafilija. Pedofilijos priežastys statistiškai siejamos su perdėta “tradicine” morale, kuomet tinkamu laiku neformuojamas seksualumas, libido nenukreipiamas į objektą. Tradicinėse kultūrose libido nukreipiamas į objektą būdavo šokiais, ritualiniais veiksmais. Viduržemio jūros regione beje yra labai daug šokių, kuriuos šoka ne vien priešingų lyčių poros, bet vien vyrai ir vien moterys. Apie lietuvių tradicinius šokius iš senų laikų duomenų ir tradicijų beveik neturime.
Noras LGBT įžvelgti pedofiliją gali būti siejamas su tam tikrais visuomenės seksualumo sutrikimais apskritai, visuomenė į vieną socialinę grupę projektuoja savo pedofilinius nukrypimus. Panašiai nuo pat viduramžių iki tarpukario Europos visuomenė projektavo visas savo problemas į žydus, kol galų gale nuo žydų ir visų kitų problemų apsivalė. Kaip V. Kudirka rašė, kad tauta juodu žydų amaru užėjo.