Esu rašęs, kad Lietuva tikras stebuklų kraštas, kuris sprendžia ne savo, bet verslo grupių užsakomas problemas. Vienas iš naujesnių pavyzdžių dirbtinis spaudimas valstybės institucijoms perskaičiuoti alkoholio vartojimo statistiką, verslui tvirtinant, kad problema ne pardavimai, o neteisinga vartojimo apskaita. Pastangos nusipelnysiančios kokio nors atlygio?.
Neabejoju, kad kažko panašaus greitai sulauksim ir iš lošimų pramonės. Panašu, tabako pramonės verslo plėtros subtilybes perėmusi alkoholio pramonė nėra vienintelė greitai besimokanti. Dar vienu visuomenės skausmu tampa azartinių lošimų pramonės apetitas ir tikslai. Deja vu.
Prisimenu vieno iš Seimo komitetų posėdį, kuriame tabako pramonės gigantų samdytas advokatas aiškino, kaip reikia reorganizuoti valstybės institucijas, kontroliuojančias tabaką (tuo metu buvo siūloma naikinti Valstybės tabako ir alkoholio kontrolės tarnybą). Tai, po šia saule nieko naujo. Azartinių lošimų pramonę atstovaujančio advokato Lino Sesicko straipsnis rodo, kad taktika yra visiškai ta pati. Vos tik valstybės institucija (šiuo atveju Lošimų priežiūros tarnyba) pradeda demonstruoti stuburą ir ginti šalies piliečių interesus, iš karto gimsta iniciatyvos ją uždaryti arba reorganizuoti.
Itin „socialiai atsakingi“ ir garsiai šaukiantys esą „valstybės skriaudžiami“ lošimų verslo organizatoriai jau atidarinėja lošimų automatų salonus už vaikų darželių tvoros. Laidos Pinigų karta žurnalistų atliktas tyrimas parodė, kad kai kurie lošimų organizatoriai net nesiruošia laikytis įstatymų ir į lošimų aparatų salonus lengvai įleidžia nepilnamečius, o neseniai spaudoje aprašytas palangiškio atvejis parodė, kad lošimų organizatoriai net nesiruošia laikytis pačių patologinių lošėjų prašymų nebeįleisti jų lošti.
Pataisos, kurios įpareigotų lošimų organizatorius laikytis pačių patologinių lošėjų pasirašytų prašymų neįleisti jų į lošimų salonus, jau metų metus „marinuojamos“ tai Seime, tai Vyriausybėje. Ir būtent dabar, kai laukiama sprendimų, pasirodo lobisto L. Sesicko straipsnis, kuriame ciniškai teigiama, kad „…paskaičiavus tokios sistemos diegimo tiesioginius ir netiesioginius kaštus tapo akivaizdu, jog pasikeitusi tvarka sukurtų bereikalingas kliūtis norintiems patekti į šias pramogų vietas, o taip pat priverstų uždaryti didelę dalį šiuo metu veikiančių lošimo vietų, kuriuos dėl to, kad generuoja mažesnes pajamas, yra reikšmingai jautresnės papildomoms bereikalingos kontrolės sąnaudoms.“.
Jei ko nesupratot, tai išversiu. Jei patologiniai lošėjai patirs bereikalingas kliūtis, nebegalėdami pralošti savo ir savo šeimų pinigų, tai dalis lošimo vietų dėl to bus priverstos užsidaryti. Ar tai blogai, spręskite patys, nes reikėtų pagalvoti, kiek šeimų yra „priverstos užsidaryti“ dėl jų artimųjų ligos.
Dar daugiau, patys lošimų aparatus perkantys, patys juos programuojantys veikėjai kritikuoja valstybės siekius padaryti šitą verslą skaidresnį ir nustatyti galimybę juos sujungti į tiesioginio duomenų perdavimo sistemą, kuri rodytų kokie pinigai ir kaip cirkuliuoja šitame versle, neleidžiant apgaudinėti žaidėjų ir generuoti šešėlinių pajamų. Įdomu, kad panašių sistemų diegimui priešinasi ir tabako pramonė. Taktika ir priemonės tos pačios.
Šita pramonė, kaip ir tabako ar alkoholio pramonė taikosi į vaikus, nemato problemos juos įtraukiant į sveikatai žalingas veiklas, gyvena iš ligotų žmonių sunešamų pinigų ir yra nepatenkinta, kai mėginama apriboti jos plėtrą.
Lošimų priežiūros tarnybos duomenimis, žmonių, kurie prašo neįleisti į azartinių lošimų organizavimo vietas yra keli tūkstančiai. Pvz. Bryno R. B. (Breen R.B.), Zymermano (Zimmerman) M. Rapid Onset of Pathological Gambling in Machine Gamblers, 2002 tyrimas skelbia, kad azartinių lošimų organizatoriai gauna nuo 30 iki 50 procentų pajamų iš probleminių ir patologinių lošėjų (tai yra iš psichikos sutrikimą turinčių asmenų). 10 proc. lošėjų generuoja 80 proc. lošimo organizatorių pajamų, o lošėjams sukuria daugybę problemų: jie vagia, praranda darbus, meta mokslus, piktnaudžiauja alkoholiu ir narkotikais, smurtauja, žudosi, skiriasi šeimos ir t.t.
Lošimų priežiūros tarnybos uždarymas leistų likviduoti vieną iš nedaugelio kliūčių šio verslo plėtros plane.
Autorius yra profesorius, gydytojas psichiatras.
