M. Kundrotas. Trys inteligentijos veidai (47)

Marius Kundrotas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Marius Kundrotas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Įsiplieskus diskusijai apie lietuvių inteligentus, jų vaidmenį sovietų okupacijos metais ir šiandien, atmintyje iškyla ekranizuotas Michailo Bulgakovo apsakymas „Šuns širdis“. Pagrindiniai jo veikėjai – buržuazinės kilmės profesorius Filipas Preobraženskis ir sovietinės liaudies iliustracija – iš šuns į žmogų perdirbtas Poligrafas Šarikovas.

Klasika virto jų diskusija apie Frydricho Engelso ir Karlo Kautskio – dviejų socializmo ideologų – susirašinėjimą. Į gausybę teorinių svarstymų socialinių santykių modelio klausimu P. Šarikovas atsakė paprastai ir liaudiškai: Nesutinku aš. F. Preobraženskiui pasiteiravus – su kuriuo gi, P. Šarikovas atsakė: su abiem. Rašo, rašo, kongresas, kažkokie vokiečiai – galva tinsta. Reikia paprastai: imti viską ir padalinti.

Paprasti sprendimai – dėsninga liaudies mąstymo ypatybė. F. Preobraženskio ir P. Šarikovo santykiai taip užburia įtaigiomis inteligento ir liaudies atstovo santykių iliustracijomis, kad užgožia taip pat įdomius veikėjus – namų komiteto vadovą Švonderį ir šio komiteto kultūros padalinio vedėją Viazemskają. O juk tai – irgi inteligentai, bet visai kitokie, nei F. Preobraženskis.

F. Preobraženskis – aiški senojo režimo liekana. Jis prisitaikė gyventi sovietų sistemoje, tačiau daugeliu klausimų turi savo nuomonę ir drąsiai ją reiškia. Švonderis su Viazemskaja – sovietiniai, proletarinės kilmės ir tuo besididžiuojantys inteligentai, visiškai suaugę su sovietų sistema, jei apskritai galima taip sakyti – juk būtent ši sistema juos iš esmės ir sukūrė. Jie kartoja sovietų ideologijos klišes ir jomis jų mąstymas apsiriboja.

Ko galima pasigesti M. Bulgakovo apsakyme, tai trečiosios inteligentų kategorijos. Inteligento rezistento. Atvirai stojusio prieš valdantįjį režimą. Pats M. Bulgakovas buvo rusų šovinistas, imperialistas ir monarchistas, smerkęs tiek sovietinį komunizmą, tiek ukrainiečių nacionalizmą Simono Petliūros ir jo bendražygių asmenyse. Ir vis dėlto prisitaikęs prie sovietų sistemos. Jo kritika šios sistemos atžvilgiu buvo pateisinama, kaip „vis dar pasitaikančių trūkumų“ kritika, iš esmės leista režimo. Ją galima rasti ir „Dvylikoje kėdžių“, ir „Kaukazo belaisvėje“. M. Bulgakovas aprašė tai, kas buvo leista ir kuo jis pats galėjo pateisinti savus pasirinkimus.

Lietuvoje inteligentą rezistentą iliustravo pedagogas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, kunigas Justinas Lelešius-Grafas ir ypač – išskirtinis mąstytojas, poetas ir prozininkas Bronius Krivickas. Visi jie – partizanų vadai ir visi jie – intelektualai. Galima pridurti, kad lietuvių rezistencinį judėjimą įkvėpė inteligentai ir tik jų vedami įsijungė liaudies atstovai.

Kiekvienas reikšmingesnis judėjimas įkvepiamas inteligentų. Nes tik jie gali kurti, artikuliuoti, argumentuoti ir įtaigiai pateikti konceptualias vizijas. Liaudis gali sukelti maištą, bet konceptuali revoliucija visada būna inteligentų kūrinys. Ar ji būtų tautinė, ar liberali, ar socialistinė.

Inteligentas rezistentas – tai pirmas inteligentijos veidas. Antrasis – panašus į F. Preobraženskio. Lietuvoje šį veidą sovietų laikais reprezentavo Justinas Marcinkevičius, Juozas Grušas, Vytautas Klova ir daugybė kitų, prisitaikiusių gyventi okupacinio ir represyvaus režimo sąlygomis, bet tomis pačiomis sąlygomis gebėjusių ir siekusių išlaikyti lietuvybę, subrandinusių Lietuvą tautiniam atgimimui ir valstybės atkūrimui. Trečiasis veidas – Švonderio ir Viazemskajos. Sistemos kūrinių, doktrinierių, aklai vykdančių režimo direktyvas, koks tas režimas bebūtų.

J. Marcinkevičiaus tipo inteligentai įkvėpė, subūrė ir išplėtojo Sąjūdį, galiausiai atkūrusį Lietuvos valstybę. Šiandien juos puola švonderiai ir viazemskajos. Tik jau kitos – liberaliai kosmopolitinės sistemos. Nerijos putinaitės, vytautai ališauskai, pauliai subačiai, rimvydai valatkos. Kai kurie jų, pasak šaltinių, sėkmingai darbavosi sovietinėse struktūrose, kaip komjaunimas, ir net skųsdavę rezistentus tuometinei sistemai. Kiti dar buvę tam per jauni. Treti kartais šmėsteldavo kokioje nors rezistencinėje iniciatyvoje – kaip Laisvės Lygos mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo, bet greitai suprato, iš kur vėjas pučia ir kaip lengviau susikurti patogų gyvenimėlį.

Tai – publika, kuri, valdant komunistams, gali būti komunistinė, valdant įvairias etiketes užsiklijavusiems liberalams – liberali. Ji gali būti ir tautinė, ir krikščioniška, užimdama įvairias nišas, priklausomai nuo susiklosčiusios konjunktūros, o jau rytoj – pakeisti pozicijas 180-ies laipsnių kampu. Nes pagrindinis motyvas – prisitaikymas prie sistemos, užtikrinantis įtaką ir pragyvenimą.

Ar šie žmonės turi teisę teisti J. Marcinkevičiaus tipo inteligentus? Galbūt juos galėtų teisti Antanas Terleckas ar Nijolė Sadūnaitė – žmonės, kurie kovojo ir dėl to kentėjo. Bet įdomiausia, kad būtent šie žmonės laikosi nuosaikiai arba net pagarbiai. Smerkia sisteminiai. Tie, kurie buvo tokiais anais laikais ir liko dabar. Pragmatikai, virtę doktrinieriais. Liberaliais kosmopolitiniais doktrinieriais. Kuriuos erzina faktas, jog lietuviška Lietuva apskritai egzistuoja. Prisidengę kritika sovietinei Lietuvos atkūrėjų patirčiai jie iš tiesų neigia pačią Lietuvą, kaip tokią.

Šiandien patriotiški Lietuvos inteligentai vėl įžvelgia pavojų. Kraštutinio liberalizmo, globalizmo ir kosmopolitizmo pavojų. Kai griaunama tauta ir valstybė, šeima ir dora, naikinamas žmogus žmoguje. Dalis šių inteligentų – sovietų laikų Preobraženskiai, dalis – M. Bulgakovo nutylėti rezistentai, dalis – tų arba kitų auklėtiniai. Už tai juos vėl puola. švonderiai ir viazemskajos. Tie, kurie mielai pardavinėjo Lietuvą sovietams, o šiandien pardavinėja liberalams ir globalistams.

Kova tęsiasi. Iš esmės – amžinai.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

47 komentarai

  1. Andriucha:

    Autorius paašus į Lianzbergą jaunystėje…

  2. Tik jau nereikia švonderių priskirti inteligentijai, nes tai – psichai samoučkos, kurių pilna buvo Lietuvoje po 1990 – ųjų ir kurie įstūmė Lietuvą į pelkę.

  3. Puikus atsakas lietuviškiems švonderiams ir viazemskajoms. Dėkui autoriui.

  4. Perkūno Paukštis:

    Įžvagaus straipsnioko žvalgybinį autorių reikia papildyti, kad minėtieji krikščionys yra žydai širdyje.

  5. Taip:

    ,,Trys inteligentijos veidai”- vienas iš geriausių įžvalginių Mariaus straipsnių.Tad,ačiū.

  6. Kemblys:

    Marius Kundrotas:
    ,,Inteligentas rezistentas – tai pirmas inteligentijos veidas.”

    Marius Kundrotas pasimetė tarp nesuskaičiuojamų svetimžodžių. Patarčiau, vartoti ‘impotentas’ vietoj ‘inteligentas’ ir būtų aišku kas yra ‘rezistentas’.

    • Dalia Marija:

      Marius Kundrota teisus:,,Inteligentas rezistentas – tai pirmas inteligentijos veidas.” Dar sakoma, kas itin tinka pono Kemblio ciniškam komentarui – lietuvių kultūra pradingo miško samanose su paskutiniais partizanų kraujo lašais,,,

  7. Pranas:

    Tikri intelegentai turi atitikti kelis kriterijus: 1. Nedirbti kad ir kas nutiktų. 2. Gyventi iš svetimos (blogiausiu atveju tėvų, žmonos) kišenės. 3. Būti filosofu, mąstytoju ir visokiu kitokiu nieko nedarytoju. 4. Jaustis tikru inteligentu ir kovotoju su pasaulio blogybėmis.

    • Perkūno Paukštis:

      Praniuk,
      visa tai nėra svarbu, jei nesate provatikaninės kapitalistinės santvarkos auka (gimk, dirbk, mirk).
      ———————————————
      Ir aplamai, dabar teisuolių pasaulyje neturėtų būti taip svarbu, kas teisus ar neteisus. Svarbiau yra kas teisesnis ar neteisesnis.

  8. faktas:

    Tikras patriotas dirba tik už pinigus, mąsto sąvokomis valgyti-miegoti ir anonimiškai trolina internete 🙂 Dar sėdi aludėse ir garsiai rėkauja prieš žydus, negrus ir babajus.

  9. Juozas:

    Nudienos tie trys veidai – tai Algis Greitai, Užkalnis ir ?

  10. Dabartinio inteligentinio darbavimosi Lietuvoje tapatinimas su M.Bulgakovo apsakyme pavaizduotais veidais atrodo labai jau dirbtinai. Čia daug yra kai kurių kaimynų istorinio pavydo, nepasitenkinimo interesų reiškimosi atkurtai valstybei, laisvę atgavusiai Tautai, tuščio tarpusavio mandravojimo, pasipūtimo, tautinio dvasinio skurdumo ir t.t. ir pan.. Švonderizmas visų pirma čia reiškiasi Tautos niekinimo, visko kuo ji yra tapusi savimi menkinimo plačiu inteligentinio darbavimosi frontu. Mano supratimu šiame bare darbuojamasi bumblinių, valatkinių, putinaitinių, o iš kiek “atokiau” yra bažnytiškai pyškinama ir pro patrijinių su atitinkamais kitais… Taigi metodologiškai žvelgiant inteligentijos švonderizmas laisvoje šalyje iš esmės yra kitoks, ne tik daug margesnio veido, bet ir turinio…

  11. Neabejingas:

    O, koks stiprus straipsnis ir analogijos su Bulgakovo “Šuns širdis” gražiai palygintos. Liūdna tik,kad tikrieji švonderiai savęs jiems neprisiskirs.

  12. ......:

    Kaip savo kalboje sakė partizanas Stumbras,jog gaila,kad mes tik ginamės.Reikia pulti,be gailesčio pulti.Pulti sakant savo nuomonę,savo Tiesą,o jau gyvenimas paskui atrinks.Reiktų siekti,primygtinai siekti,kad į Lietuvos gyvenimą grįžtų 10 Dievo įsakymų.Kad jie tiesiog badytų akis.Kaip atraminis stulpas,kelrodė žvaigždė,kaip gyvenimo pamatas,nes dabar sparčiai primityvėjame ir agresijos,-psichologinės,o ir realios vis daugėja.Kažkuris portalas,o gal net kiek įmanoma jų daugiau turėtų šiuos Įsakymus laikyti tituliniame lauke pastoviai .

    • Kemblys:

      Manau, kad Mariaus Kundroto protas pranoksta lietuvių kalbos galimybes.
      Straipsnis persūdytas svetimžodžiais. Pvz., ,,inteligentą rezistentą iliustravo pedagogas” – net keturi svetimžodžiai iš eilės…

  13. VU lektorius:

    Marius rašė įdomiai. Tačiau pabaigoje “pirstelėjo” apie “liberalus ir globalistus”.
    Negi, mariau, taup būtina pritempti viską prie taip tavo nekenčiamų liberalų?

    Nesu partinis ir nelabai politiškas. Tačiau tik liberalizmas yra pažangi ideologija. Nebutinai jis yra susijęs su globalizmu. tačiau man nesvetimos ir Vakarų civilizacijos išlikimą garantuojanti globalizmo ideologija.

    Ta, Mariau, baik ta keistą madą šaukštu deguto medaus statinę gadinti.

  14. Puikiai:

    Marius subrendo, smagu skaityti, tiesiai, aiškiai ir logiškai įvardijo mūsų dienų šarikovus.
    Keista, kad jie vis dar sukiojasi, landžioja visokiose komisijose, tarybose, fonduose, net garbingoje Katalikų akademijoje.
    Ką ir kam jie atstovauja?

  15. Pikasas:

    Esu įsitikinęs, kad autorius neviską žino apie Antano Terlecko karjerą.
    KELETAS FAKTŲ APIE A. TERLECKO KARJEROS PRADŽIĄ
    1. 1949 metais A.Terleckas būdamas 21m, amžiaus įstojo į VLKJS komjaunimo organizaciją.
    2. Čekistas, kaip aktyviam komjaunuoliui, A.Terlecko teigimu “partijos valia” tapusiam komjaunimo sekretoriumi, (cituoju) “pavedė sekti studentų nuotaikas ir apie jas pranešinėti jam telefonu” bei sekti kažkokį Buliką.
    3 A.Terleckas (kaip teigia, cituoju)“Buvau iškviestas į komjaunimo komitetą. Ten tapau komiteto aktyvistų auklėtiniu. Tai buvo ‘užsigrūdinusių kovotojų už komunizmą” būrelis.
    4.1950 metų žiemą gavo įpareigojimą važiuoti į provinciją skaityti paskaitų, pagrįstų sovietinės ideologijos štampais ir gavo už tai piniginį atlygį.
    5. 1950 metų pavasarį A.Terleckas įsidarbina Politinių ir mokslinių žinių skleidimo bilietų platintoju, pristatinėjo lektorius ir t.t.
    6. 1952 metais A.Terleckas įsidarbino spaudos cenzūros GLAVLIT’o institucijoje, kur dirbo ir J.Kuolelis.
    7. 1953M. A,Terleckas paskiriamas geležinkelininkų mokyklos direktoriaus pavaduotoju auklėjamajam darbui. Universiteto komjaunimo konferencijai pasiruošia kalbą ir ją perskaito. Išrenkamas sienlaikraščio redaktoriaus pavaduotoju.
    8. A.Terleckas apie save paaiškina (cituoju) “Esu griežtas komunizmo, kaip politinės santvarkos, priešas, tačiau visada džiaugiuosi susitikęs komunistą, kuriame plaka lietuvio širdis”
    9. 1954- 1957 metais A.Terleckas karjerą sistemoje tęsė SSRS valstybinio banko Lietuvos skyriuje kredito inspektoriumi, Vilniaus miesto valdybos viršininko pavaduotoju.
    10.Sovietinio režimo rinkimų agitatoriumi 1956m. – 1957m. žiemą A.Terlecką paskyrė ir SSRS Valstybinis bankas ir Ekonomikos institutas.

  16. Pikasas:

    ESU PRIVERSTAS PAAIŠKINTI KAI KURIAS SU ANTANO .TERLECKO VEIKLA SUSIJUSIAS APLINKYBES.
    Esmė yra tame, kad komentarus pateikiau tik dėl visuomenės viešo intereso sužinoti kai kuriuos A.Terlecko veiklos fragmentus, kurie net nesietini su privačiame „Skunde“ paminėtus ir sau bei Lietuvos laisvės lygai pritaikytus epitetus. Tad už ką buvau teisiamas, išteisintas ir vėl pasmerktas tapti nusikaltėliu bei sumokėti didžiulę moralinę kompensaciją, baudą ir visas teismo išlaidas? Esu įsitikinęs, kad ši byla yra visiškas teisinis ir netgi politinis nesusipratimas, rodantis tik visai nepagrįstas Antano Terlecko ambicijas. Tenka tik apgailestauti, kad anksčiau nebuvo laiku išsiaiškintos visos A. Terlecko veiklos aplinkybės. Ir tik visuomeninės organizacijos, LLL nariai bei mitinguotojai raiškiau suvokė situaciją ir savo nuomonę išsakė viešai pašalinant iš narių ar atsiribojant nuo A.Terlecko, kai kada netgi jį viešai apstumdant. A.Terleckas aiškino, kad taip okupuotoje ar netgi išsilaisvintoje Lietuvoje elgėsi „žmonos ir meilužės“. Yra daug faktų verčiančių tokia versija nepatikėti. Kaip ir jo teiginiais apie „bulkučių bylą“, „puikią“ rezistencinės veiklos konspiraciją ar „prasmingą“ jo kovą prieš Lietuvos Sąjūdį. Visas pluoštas tokių ir kitų paskleistų labai abejotinų legendų nuolat tiražuojamos žiniasklaidoje, talpinamos rezistencinių kovų istorijos aprašuose net nepabandant įsigilinti į pačią tos veiklos esmę. Manau, kad tokią miglotą situaciją būtina taisyti žengiant tiesos ir teisingumo link. Visuomenė turi teisę žinoti visas su Antano Terlecko veikla sietinas aplinkybes, kad ateityje tokių keistų kaltinimų, kaip man, nebūtų pateikinėjama. Jaučiu atsakomybę ir už tuos rezistentus, kurie galimai nukentėjo dėl Antano Terlecko pateikinėjamos įvairios ir gausios informacijos apie juos sovietiniam saugumui. Gal daugelis jų, daugeliui metų prabėgus, jau nebegali pareikalauti bent jau moralinės A.Terlecko atsakomybės. Tačiau vieši paties Antano Terlecko prisipažinimai, net ir įvertinus juos kaip pozityvą, negali situacijos pakeisti iš esmės.

  17. Pikasas:

    A.Terleckas primena, kad jis 1964m. davė sovietiniam saugumui (cituoju) “…apie 30 buvusių ir esamų lagerininkų charakteristikas. Daug klausinėta apie Endriukaitį, A.Stasiškį, Bičiūną,J.Semėną. Filipavičiumi nelabai domėjosi” “Pykau ant savęs, kad pasidaviau baimės jausmui. Į pokalbio” pabaigą tas jausmas dingo”. “Išpasakojau viską ką rašiau laiškuose (politiniams kaliniams) A.Terleckas paaiškina: “cituoju) Susidariau išvadą, kad jie (saugumiečiai) laikė mane kažkuo panašiu į “centrą”. A.Terleckas: (cituoju) “Grįžęs iš saugumo į darbą turėjau mažai laiko pranešimui politvalandėlei. Sąmoningai atsiprašiau, kad skaitysiu rusiškai”. (citatos iš knygos “25-ieji Lietuvos okupacijos metai” pateiktos 200 – ame puslapyje.) O juk tai tik vienas epizodas tarp daugelio. Kaip jį vertinti? – tegul sprendžia skaitytojai.

  18. Pikasas:

    A.Terleckas patenkintas sovietine santvarka ir savo dienoraštyje aiškina taip:(cituoju) „Mūsų santvarkoje matau daugiau gero, negu blogo. Taip! Šioji santvarka tiek man, tiek ir mano brangiajai Lietuvai davė labai daug. Kuo būčiau, jei ne Rusija? Sekiočiau paskui plūgą užbaigęs tik pradžios mokyklą. O šiandien esu baigęs aukštąjį mokslą. Rusija grąžino Lietuvai Vilnių, atkovojo Klaipėdą ir išgelbėjo nuo visiško mūsų tautos išnaikinimo.” ( lit. “28-ieji Lietuvos okupacijos metai”, 82psl.)A.Terleckas „Puntuko“ kolektyvui 1966m. iš tribūnos „draugiško teismo“ metu aiškina: „Aš anksčiau gerai nesuprasdavau partijos politikos – peikdavau kolchozus. Dabar įsitikinau, jog tai geras tarybų valdžios kūrinys ir žmonės juose gyvena neblogai. Apie tai rašydavau savo draugams į lagerius. Vienas jų kartą atsakė, kad valdžia uždėjo man ružavus akinius, o antras į vieną iš tokių laiškų išvis neatsakė.

    KGB kapitonas J.Česnavičius: „Dėl (Spalio švenčių) demonstracijos galite elgtis kaip norįs.“ A.Terleckas: „O kaip būtų geriau, kad teisingiau suprastų mane kolektyvas?“J.Česnavičius: „Jeigu jūs norite eiti su mumis, jeigu gerbiate mūsų laimėjimus, tada turite eiti. O į kitų nuomones nekreipkite dėmesio. Tikri tarybiniai žmonės supras jus.“(lit. “25-ieji Lietuvos okupacijos metai”) A.Terleckas: (cituoju)„Šeštadienio ryte su Kaziu išėjom į demonstraciją. (…) Sveikinau lagerininkus pabrėždamas „Su šventėmis“. Jie atsakinėjo rimtai, bet nežiūrėdami man į akis. Visų lagerininkų akyse įskaičiau vergišką paklusnumą. Cicėnas nešiojo vėliavas. Pats pasisiūliau paimti trispalvę“(LSSR vėliavą).Jo(A.Terlecko) eilė turėjo nešti raudonas vėliavas, tad teko A.Terleckui tokią ir nešti su ant rūbų užsegta raudona rože, pagaminta iš audeklo. A.Terleckas: (cituoju) „Stebėjausi, kad nesijaučiau išprievartautas. Tik pernai žiūrėjau į lietuvius, einančius į demonstraciją, kaip į paniekintus vergus. Šįmet pats ėjau pro tribūną ir nesijaučiau pažemintas. Nei kiek nesišlykštėjau vėliava. Pasirodo, kad prie visko galima priprasti.“(…) „Po demonstracijos nenusegiau rožės. Parėjau namo su raudona rože ant krūtinės… Alė (A.Terlecko žmona Elena) buvo nepatenkinta.

  19. Pikasas:

    Antanas Terleckas daugelį savo viešų kalbų pradeda nuo 1987m. rugpjūčio 23 d. mitingo paminėjimo. Tos kalbos labai panašios, tačiau manau, kad verta ir dar kai ką prisiminti. A.Terleckas: (cituoju) „Mes Nijolės nebuvome įspėję, kad nereikia sakyti organizatorių pavardžių. O juk žinome, kad A.Klimaitis dirbo.“ (cituoju)„Nijolei Sadūnaitei prieš tai paskambino Algis Klimaitis.“ N.Sadūnaitė teigė: (cituoju) „Įdomu, kad prieš mitingą KGB išjungė mano telefoną, bet kai iš Miuncheno paskambino A.Klimaitis, tą akimirką telefonas veikė. A.Terleckas mitingo išvakarėse guodžiasi V.Bogušiui: „Aš turįs daug priešų tarp davatkų. Jos šmeižiančios mane, kad „pasidaviau“.

    Pas A.Terlecką KGB generolų palieptas netgi namuose pats asmeniškai mitingo išvakarėse apsilankė KGB pulkininkas Julius Česnavičius. Pokalbio pabaigoje į J.Česnavičiaus klausimą A.Terleckui: (cituoju)„Ar kalbėsite prie paminklo? A.Terleckas atsakė: – „Ne!“ Kitas klausimas: „O Bogušis?“ – „Ne!“ Dar vienas klausimas: „Ar bus demonstracijoje plakatų? – atsakyta: -„Nebus!“.(lit. „Žodis ir plunksna už tiesą ir laisve“ 55, 56 psl. ir „LLL nuo „Laisvės šauklio iki nepriklausomybės 58, 97psl.)
    Antanas Terleckas(jau po susitarimo išvakarėse su KGB pulkininku), Nijolei Sadūnaitei prieš pat mitingą pasakė: „Mes nekalbėsime, tik tylos minute pagerbsime Stalino ir Hitlerio aukas“.
    Mitingo dalyvis Robertas Grigas: (cituoju) „Pradėjau nerimauti, kad mitingą norima sukompromituoti. Akimirką tvyrojo sąmyšis, nes susibūrus nieko nevyko, niekas nekalbėjo susirinkusiesiems.“ Tikriausiai, taip ir būtų atsitikę, jei būtų paklusta A.Terlecko siūlymui patylėti. Mitingo organizatorė Nijolė Sadūnaitė suprato įtampą ir renginio svarbą, manė kitaip negu A.Terleckas nurodęs „mes nekalbėsim“. Būtent ta ryžtinga ir drąsi N.Sadūnaitės (jos teigimu) apie 8 minutes trukusi (trijų pasisakymų) kalba galėjo tapti svarbiu mitingo posūkio tašku, lemiančiu tolimesnio pasipriešinimo kilimo bangą Lietuvoje.
    N.Sadūnaitė: (cituoju)„Mes protestuojame prieš dviejų tironų gėdingą sutartį ir reikalaujame grąžinti Nepriklausomybę trims laisvoms Pabaltijo tautoms“. Čia jos kalbą nutraukė plojimai. Tūkstantinė minia pradėjo skanduoti „Laisvę, Laisvę, Laisvę“ N.Sadūnaitė prisimena: (cituoju) „padėkojau broliams kagėbistams, kuriuos čia gausiai matau, kad per žiniasklaidą apie mūsų mitingą paskelbė. Antanas Terleckas pats pripažįsta:(cituoju) „Nijolė išgelbėjo mitingą. Aš nebuvau pasiruošęs kalbėti.“Robertas Grigas vertina taip:(cituoju) Be Nijolės Sadūnaitės kalbos mitingas būtų buvęs sukompromituotas“.(lit. „Kai neviltį keičia viltis“ A.Medalinskas 20121.08.23d.)Vienas tais laikais aukštas KGB karininkas, „Lietuvos ryto“ kalbintas apie anuos įvykius, ironizavo: (cituoju) „Ontė (A.Terleckas) tylėjo kaip vandens į burną prisisėmęs“.

  20. Pikasas:

    Vien tas faktas, kad vėliau didžiausią kritiką įvairiomis prasmėmis A.Terleckas LLL vardu nukreipė prieš Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį daug ką pasako apie jo keistą, gerokai pasikeitusi resistencinį radikalumą, mano supratimu, nukreiptą priešingai Lietuvos visuomenės daugumos siekiams. Apie Steigiamąjį Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) suvažiavimą A.Terleckas aiškina taip: (cituoju) „Tai buvo pirmas Lietuvos istorijoje spektaklis, vykęs vos ne dvi paras be pertraukos. Spektaklis kurį partija transliavo miego poreikį praradusiai lietuvių tautai. „Sąjūdžio suvažiavimą laikau homo sovieticus sąlėkiu…“(lit. „Žodis ir plunksna už tiesą ir laisvę“ I-II t. 111psl.)

    Nekelia abejonių, kad KGB bandė nuolat kiršinti Lietuvos Sąjūdį su Lietuvos Laisvės lyga. Tikėtina, kad prie tokių tikslų savo politine raiška savaip prisidėjo ir A.Terleckas, kuris teigė, kad: (cituoju)
    1. „Lietuvos Sąjūdį sukūrė KGB.“
    2. „KGB nusprendė sukurti tokį politinį judėjimą, kuris, apsiginklavęs patriotiniais šūkiais, stabdytų tą kovą, vestų tautą nežymių reformų keliu“.
    3. „Be jokios abejonės (LPS) Iniciatyvinės grupės nariai čekistai patekdavo CK „svarstyti“ jau aprobuotus Lubiankoje. LPS neturėjo teisės koreguoti KGB strategijos Lietuvoje.“
    4. “LPS steigiamasis suvažiavimas parodė visišką LKP ir LPS vadų abejingumą gyvybiniams lietuvių tautos interesams (…) ir žengė didžiulį žingsnį Lietuvos okupacijos ir aneksijos įteisinimui.“
    A.Brazauską A.Terleckas kaltina dėl jo (cituoju)“susitarimo su M.Gorbačiovu dėl politinio spektaklio „LKP atsiskyrimas nuo KPSS suvaidinimo Vilniaus operos ir baleto teatre 1989 12 19.“(lit. „Didysis sąmokslas prieš Lietuvą“ 1996m. 66-69,72,73 psl)

    Nemažą reikšmę Lietuvos laisvėjimo keliui turėjo tai, kad 1989 m. gruodžio 24 d. SSRS liaudies deputatų suvažiavimas – aukščiausiojo lygio tuometinė Sovietų Sąjungos institucija – priėmė sprendimą, kuriame ne tik pripažino Stalino-Hitlerio (Molotovo-Ribentropo) paktą, jo slaptuosius protokolus, bet ir paskelbė juos teisiškai niekiniais ir negaliojančiais nuo jų pasirašymo dienos.

    A.Terlecko kova prieš Lietuvos simbolių susigrąžinimą taipogi patyrė nesėkmę. Kai Lietuvos trispalvė vėliava, Vytis, Gedimino stulpai, Tautos himnas buvo paskelbti valstybiniais simboliais, A.Terleckas tai pavadino LKP CK ir KGB lietuviškojo filialo savivale. Kauno tremtinių klube A.Terleckas savo kalbos pabaigoje sako: (cituoju) „Kreipiuosi į visus, kurie dalyvausite demonstracijose. Jokiu būdu nesineškite ten Trispalvės vėliavos“.

    Apie Lietuvos herbą – Vytį A.Terlecko buvo teigta taip: (cituoju) „Rusiją vieną kartą jau buvo pagrobusi mūsų Vytį. Tąsyk jis buvo pakliuvęs į baisaus dvigalvio erelio nagus. Neatiduokime dabar į raudonojo šėtono nasrus. Mes kreipiamės į Jus, Lietuvos deputatai, į Jus, Lietuvos inteligentai. Jūsų pareiga – apginti Vytį nuo kruvinų bolševikų rankų.( lit. „LLL nuo „Laisvės šauklio“ iki nepriklausomybės“ I-as t. 71, 318 psl.)
    Štai ką teigia A.Terleckas apie Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį:(cituoju)„Į 35 narių LPS Iniciatyvinę grupę KGB pasiuntė maždaug 27-28 savo agentus. Pasiuntė ir keletą inteligentų, kurie formaliai nedirbo KGB, tačiau savuoju politiniu neišprusimu objektyviai tarnavo Rusijai“.

    Kritika Lietuvos Sąjūdžiui, kad jis pasirinko parlamentinės kovos kelią ir kiti įvairūs bandymai trukdyti naujos LR Aukščiausios Tarybos rinkimams, atsisakant net savo Lietuvos Laisvės Lygos kandidatų, parodo, kad Antano Terlecko tuomet pasirinktas rezidentinis kelias buvo nukreiptas jau prieš Lietuvos visuomenės laisvėjimo siekius. Po rinkimų A.Terleckas aiškina: „Mes didžiuojamės, jog dalį rinkėjų sulaikėme, kad Lietuvoje dalyvavo ganėtinai mažai rinkėjų.“
    A.Terlecko ir Lietuvos laisvės lygos požiūrį į Kovo 11-osios aktą, manau, tiksliai paaiškina LLL Tarybos narys Jurijus Radovičius. (Cituoju): „Kovo 11 Deklaracija reiškia visišką LLL veiklos krachą: pasiteisino būtent tas parlamentinis kelias, kurį A.Terleckas net nuo 1988 metų visomis jėgomis bandė sutrukdyti.“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: