V. Sinica. „Autoritarinės“ Lenkijos istorijos politikos pamokos (6)

Vytautas Sinica | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Vytautas Sinica | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Armijos Krajovos (AK) įvykdytos Dubingių gyventojų žudynės 1944 metų birželio 23 dieną buvo vienas tamsesnių Lietuvos istorijos puslapių. Jas pamiršti menkai tepadėjo Vietinės rinktinės ir Armijos Krajovos veteranų susitaikymas pro sukąstus dantis. Juo labiau nepadeda pasirodančios žinios apie Lenkijos valdžios reguliariai atiduodamą pagarbą AK kovotojams. Pastarąjį kartą pagerbtas ne bet kas, o būtent Dubingių žudynių vadas Zygmuntas Šendzielazas-Lupaška. Lenkijos prezidentas A. Duda pareiškė, kad „naujoji karta turi būti auklėjama Lupaškos pavyzdžiu“.

Lietuvoje naujiena apie pagarbą šiam kovotojui buvo persmelkta pasipiktinimo Lenkijos nacionalistine laikysena. Baisėdamiesi kaimynais, praleidžiame progą pastebėti savo pačių daromas istorijos politikos klaidas ir apie kaimynus bei istorijos politiką skleidžiamus mitus, kuriais noriai tikime.

Mitas „autoritarinė Lenkija“

Po krikdemiškos „Teisės ir teisingumo“ (PiS) partijos pergalės Lenkijos Seimo ir Prezidento rinkimuose, Lietuvoje tapo itin populiaru keikti ir demonizuoti visas reformas, kurių tik imasi ši visas valdžios gijas į savo rankas perėmusi partija. Kartais atrodo, kad ištikimojo valdžios netekusių liberalų ruporo „Gazeta Wyborcza“ transliuojama pozicija Lietuvoje priimama kaip faktinė tiesa. Konstruojamas mitas apie autoritarinę Lenkiją, iš kurios tuoj pabėgs verslas, nėščiosios ir visi laisvę ir demokratiją mylintys piliečiai. Ne išimtimi tapo ir PiS istorijos politika.

Tiek Vilniaus krašte siautėjusio Z. Lupaškos pagerbimas, tiek PiS iniciatyva keičiama Gdanske kuriamo įspūdingo II pasaulinio karo istorijos muziejaus vadovybė pateikiama kaip iš esmės nauja, autoritarinė istorijos politika, kokios Lenkija esą dar nemačiusi. Vaizduojama, kad valdant Tusko platformininkams Lenkija istorijos politikos nevykdė, vieno valstybinio istorinio pasakojimo neprimetinėjo, itin jautriai žiūrėjo į kitokį istorijos vertinimą turinčių tautinių mažumų jausmus. Lenkijoje esą egzistavo Lietuvos istorikų taip mylimas istorinių atminčių pliuralizmas.

Visa tai mitas. Lenkija tokią pačią istorijos politiką savo žudikų atžvilgiu vykdė ir vadovaujant Tuskui su Komorovskiu, valstybingumui ir tautinei savimonei stiprinti reikalingas istorinis pasakojimas buvo formuojamas, o tautinių mažumų arba kaimynų istoriniai jausmai niekam nerūpėjo. Pavyzdžių nereikia ieškoti toli, nes dėmesio užteko ir Lietuvai. 2012 metais B. Komorovskis apdovanojo Vilniaus ir Naugarduko kraštuose kovojusius AK narius, tarp jų ir Vilniaus apygardos generolą Aleksandrą Kšyžanovskį-Vilką. 2013 metais Dubičių kapinėse už Lenkijos draugijos surinktus pinigus atnaujinti kryžiai vietos AK kovotojams. Jokia Lenkijos valdžia neabejoja būtina pagarba Vilniaus krašto akovcams, veikusiems Lenkijos okupuotoje ir jų reokupuoti mėgintoje teritorijoje. Tokia pagarba nuosekli ir logiška, turint galvoje, kad Lenkija a) Vilniaus okupacijos niekada nepripažino, tad laikė šias teritorijas teisėtomis savo žemėmis; b) nuopelnus valstybingumo stiprinimui kelia aukščiau ir vertina labiau nei atskiriems asmenims karo sąlygomis padarytus nusikaltimus.

Stiprindama savąjį istorinį pasakojimą ankstesnioji, „demokratiška, nes liberali“ Lenkijos valdžia palankiai žiūrėjo, kai 2012 metais lietuvių etninėse žemėse esančio Berznyko kaimo kapinėse pastatytas kryžius su užrašu „Įamžiname Lietuvos karių, kurie 1920 metais kartu su Raudonąja armija įsiveržė į Lenkijos teritoriją, poilsio vietą. Klebonas“. Dar po metų ten pat išdygo akmeninės lentos su užrašu „negalėdami įamžinti 1920 m. Lenkijos karių žygdarbio Baltarusijoje ir Lietuvoje, čia supilama žemė iš Druskininkų, Gardino, Lydos, Vosyliškių, Volkovysko, Slonimo, Baranovičių kovos laukų“. Šie lietuvių gyvenamuose kaimuose įamžinti žygdarbiai – kovos prieš bolševikus ir lietuvius. Neva Lietuvoje draudžiama statyti paminklus. Visa tai suręsta greta jau seniau stovinčio granito obelisko su įrašu: „Tūkstančiams lenkų, nužudytų 1941-1944 metais Paneriuose netoli Vilniaus, atminti. (…) Egzekucijos vykdytojas buvo lietuvių specialusis savanorių būrys – „Panerių šauliai“. Berznyko kapinėse nėra palaidota jokia Panerių žudynių auka, bet jos virto tikru lenkiškosios istorijos politikos mūšio lauku. Lenkija netiki pasaka, jog įmanomas vienas objektyvus, visoms tautoms priimtinas jų bendros istorijos pasakojimas. Ji žino savąjį ir jį gina geromis ir negeromis priemonėmis. Imperialistinei valstybei svarbu priminti lietuviams jų vietą ir lenkams jų skriaudą.

Mitas „istorijos politika nedera demokratijai“

Taigi griežta ir neskrupulinga istorijos politika Lenkijoje vykdyta ir valdant Tusko platformai. Kam reikalingas mitas apie „autoritarinę Lenkija“? Galima tik spėti, bet labiausiai – mito „istorijos politika nedera demokratijai“ autoriams. Abu mitai puikiai dera tarpusavyje. Pirmasis, apie dabartinę esą nedemokratinę Lenkijos valdžią, leidžia visas nepatogias oponentams ir Briuseliui jos reformas verti ant Kremliaus kurpaliaus. Suprask, taip kaip Kačinskis elgiasi tik Putinas Rusijoje ir rimtai vertinti jo nereikėtų. Palyginimas su Kremliumi leidžia lengva ranka nubraukti bet kokią reformą.

Tarp jų ir istorijos politikos vykdymą. Lietuvoje populiaru sakyti, kad istorijos politiką – valstybinio istorijos pasakojimo formavimą – vykdo tik autoritarinės šalys. Dar pernai sakydavome, kad tik tokios kaip Rusija. Dabar, be teismo nuteisę demokratiją Lenkijoje, galime sakyti, kad „tik tokios kaip Lenkija“. Ta pati Lenkijos istorijos politika 2012 metais buvo demokratinė ir apie ją nekalbėjo jokia Lietuvos žiniasklaida, nes buvo nepatogu. Faktai nepasidavė aiškinimui. Ta pati Lenkijos istorijos politika 2016 metais jau yra autoritarinė ir apie ją kalbama vis daugiau. Tai labai patogu – galima pateikti kaip Lenkijos autoritarizmo įrodymą arba, priešingai, kaip įrodymą, kad tokios politikos imasi tik autoritarinės šalys.

Ko nematome?

Narpliojant mitus atsisakoma matyti pavyzdinę Lenkijos istorijos politikos pusę. Pirma, ji egzistuoja ir yra iš tiesų nuosekliai vykdoma. Ne chaotiškai, ne kasmet pagal naujas užgaidas, o nuosekliai stiprinant valstybingumą, ugdant jaunimo valstybinę ir tautinę sąmonė. Susiraskite internete ir pažiūrėkite pernykštį lenkų kino filmą apie Varšuvos sukilimą. Žinant, kad Lietuvoje kuriamas daugiausia savinieka ir patyčias iš lietuvių gyvenimo ydų siūlantis kinas, patriotinio užtaiso lenkams galima tik pavydėti.

Antra, ji rodo dėmesį šalies laisvės kovų istorijai ir jos dalyvių įamžinimui. Net Vilniuje lenkų karių kapai visada papuošti vėliavos spalvų juostelėmis, nupirktomis už Lenkijoje surinktus pinigus. Lenkai lanko šias kapines ir pagerbia saviškius, ką jau kalbėti apie Pilsudskio kapą. Antakalnyje guli ir lietuvių 1920 m. karių savanorių palaikai. Tačiau jie ne tik nepagerbti, bet net ir kapai neišsaugoti. Pritrūkta dėmesio. Tai puikiai dera su bendra Lietuvos vyriausybių laikysena akcentuoti tik laisvės kovų su SSRS puslapius, kovas su Lenkija tuo tarpu kiek įmanoma užglaistant tiek viešosios atminties vietose, tiek istorijos vadovėliuose.

Trečia, Lenkijos istorijos politika aiškiai remiasi principu, kad vertinant istorijos įvykius svarbiausi yra nuopelnai valstybingumui, o visi kiti kriterijai, įskaitant tautinių mažumų jausmus, eina po to. Šio principo negalima absoliutinti ir galima sutikti, kad Lenkijoje perlenkiama lazda, pavyzdžiui, herojizuojant moterų, senukų ir kūdikių nepasigailėjusioms žudynėms Dubingiuose asmeniškai vadovavusį Z. Lupašką. Tačiau Lenkija žino, kokia jos istorijos politikos paskirtis, ir ją vykdo, tegu ir darydama klaidų, bet drąsiai laikydamasi minėto principo.

Armijos Krajovos kovotojams niekas negrasino ir nevertė žudyti beginklių lietuvių. Priešingai, jiems netgi buvo nurodyta nutraukti visus kovos veiksmus Lietuvos teritorijoje, tačiau tai nesutrukdė tęsti partizaninio karo ir civilių žudynių. Lenkija pagerbia juos nepaisant šių nusikaltimų, nes tai žmonės, stiprinę jos valstybingumą.

Tuo tarpu Lietuvoje vyrauja visiškai kitas kraštutinumas. Ne pirmus metus nesutariama kaip vertinti Laikinosios vyriausybės narius ir nacių okupacijos metais lietuviškoje administracijoje dirbusius būsimus rezistentus, kurių vienintelė „dėmė“ – nesugebėjimas neturint faktinės valdžios šalyje kaip nors užkirsti kelio nacių inicijuotoms ir su lietuvių padugnių pagalba vykdytoms žydų žudynėms. Istorinis vertinimas Lietuvoje apverčiamas – didvyriai nuvainikuojami net ne už nuodėmes, o vien už tai, ko nesugebėjo ir negalėjo padaryti. Esame pernelyg jautrūs visiems, tik ne savo pačių valstybingumo išsaugojimui. Prieš teisdami „autoritarinę“ Lenkiją, turime ko iš jos pasimokyti.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos repolonizacijai – ne!, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .
2-PROCENTU-PARAMA-ALKUI
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *