Šiemet Pasaulinės vandens dienos tema – „Vanduo ir darbas“ (0)

dailyroabox.com nuotr.

Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras primena, kad kovo 22 d. minima Pasaulinė vandens diena. Šių metų Pasaulinės vandens dienos tema – „Vanduo ir darbas“.

Pasaulinės vandens dienos minėjimą 1992 m. inicijavo Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja. Nuo 1993 m. ją globoja UNESCO. Lietuvoje ši diena Aplinkos ministerijos iniciatyva minima nuo 2000 m. Kiekvienais metais išrenkamas šios dienos šūkis, atspindintis vandens dienos problematiką.

Vanduo reikalingas ir buityje, ir darbe. 2016 m. yra paskelbti Vandens ir darbo metais, nes vanduo yra dalis kasdienio darbo daugiau kaip pusei visų dirbančių pasaulio žmonių (1,5 mlrd. žmonių). Nuo vandens priklauso gydytojų, laborantų, menininkų, restoranų darbuotojų ir kitų sričių specialistų darbas. Visose darbo vietose yra būtinas saugus vanduo ir pakankamos sanitarijos sąlygos. Žmonių, dirbančių žemės ūkyje, maisto gamyboje, žuvininkystėje, miškininkystėje, darbo be saugaus vandens tiekimo neįmanoma įsivaizduoti. Sunkiai dirbančių žmonių darbo sąlygos priklauso nuo galimybių nusiprausti, atsigerti švaraus vandens. Švarios rankos gali išgelbėti gyvybę. Pavyzdžiui, nuolatinis rankų plovimas yra vienas iš geriausių būdų pašalinti nuo rankų mikrobus ir užkirsti kelią bakterijų plitimui.

Nuo seno gyvenvietės buvo statomos prie upių, ežerų, jūrų ir vandenynų. Nesant kitų transporto rūšių, vandens keliais prekės pervežamos pigiausiai. Pradėjus vystytis pramonei, intensyviai žemdirbystei ir gyvulininkystei, gamyklos ir fermos taip pat pradėtos statyti prie vandens telkinių.

Daugiausia vandens sunaudoja pramonė. Visų pirma, vanduo yra žaliava. Antra, vanduo yra puikus daugelio kietųjų, skystųjų ir dujinių medžiagų tirpiklis. Ši jo savybė taikoma mineralinių trąšų gamyboje, druskų elektrolizėje, maisto pramonėje. Trečia, vanduo yra didelio šiluminio talpumo medžiaga. Dėl šios savybės jis naudojamas įvairiose pramonės šakose kaip šilumos nešiklis. Vykstant egzoterminiams procesams šaltas vanduo naudojamas aušinimui, o vykstant endoterminiams karštas vanduo arba vandens garai – šildymui. Vandens ištekliai reikalingi energijos gamybai ir perdavimui, ypač hidroelektrinėms, atominės ir šiluminės energijos šaltiniams. Vanduo gali būti panaudojamas geoterminei energijai išgauti. Geoterminė energija – šiluminė gilesniųjų žemės sluoksnių (įskaitant karštus požeminio vandens telkinius) energija.

Maisto pramonės įmonės sunaudoja ypač daug aukštos kokybės geriamojo vandens. Maisto pramonės įmonėse vanduo naudojamas įrangai, tarai, vamzdynams plauti, dezinfekcijai, aušinimui, orui kondicionuoti, garui ir pačiai produkcijai gaminti. Gaminant alkoholinius ir gaiviuosius gėrimus vanduo yra pats svarbiausias žaliavinis ir technologinis produktas. Chemijos ir agrochemijos pramonės sektoriams vanduo taip pat yra esminė žaliavinė medžiaga. Chemijos pramonės įmonėse vanduo naudojamas produktams ir aparatams šildyti arba aušinti, garui generuoti, tirpikliams ir reakcijų terpėms, produktams plauti bei medžiagos distiliuoti. Daugeliui technologinių procesų reikalingas demineralizuotas vanduo.

Tekstilės pramonė pagal sunaudojamo vandens kiekį ir sugeneruojamų nutekamųjų vandenų kiekį nusileidžia tik tokioms vandeniui imlioms gamybos sritims kaip juodoji ir spalvotoji metalurgija, chemijos ir celiuliozės-popieriaus pramonė, kuro energetika. Tekstilės pramonės technologijų plėtra iš esmės susijusi su taupiu medžiagų naudojimu, efektyviu žaliavų ir kuro naudojimu bei supančios aplinkos neteršimu. Didelę tekstilės pramonės atliekų dalį sudaro nutekamieji vandenys, todėl pagrindinė šios pramonės vystymosi kryptis – technologinių schemų su daugkartiniu vandens panaudojimu kūrimas.

Europos Sąjungos narės skatina ieškoti būdų, kaip mažinti vandens sunaudojimą tiek pramonėje, tiek žemės ūkio, transporto bei energetikos srityse, ieškoti vandens pakartotinio naudojimo, uždarų ciklų kūrimo galimybės. Lietuvos pramonė bei kiti ūkio sektoriai turi didelį potencialą pakartotinai naudoti vandenį, kurti vandens reciklus bei uždarus vandens ciklus. Didžiausias galimybes šioje srityje turi tokios pramonės šakos kaip tekstilė, popieriaus ir kartono, metalų apdirbimo, stiklo bei energetikos įmonės.

Daugiausia vandenį teršia pramonė, miestai, žemės ūkis, transportas, miško plukdymas ir pavienių žmonių neatsakinga veikla. Pramonė ir miestai į atvirus vandenis per parą išleidžia milijonus kubinių metrų nutekamojo užteršto vandens, kurio tik dalis patenka į valymo įrenginius. Pramonės įmonių nutekamajame vandenyje esančios žalingos medžiagos yra nevienodai susidariusios ir įvairiai veikia aplinką, iš keleto įmonių arba cechų į vieną vietą sutekėjęs vanduo gali įgyti visiškai naujų savybių, sveikatai žalingų junginių. Organinių ir neorganinių medžiagų teršiamasis poveikis vandeniui yra nevienodas. Vienas iš žalingiausių teršalų yra nafta ir jos produktai. Į vandenį nafta ir jos produktai patenka iš transporto priemonių, iš naftos gręžinių jūros šelfuose ir su nutekamaisiais vandenimis. Į upes suleisti užteršti vandenys, tekėdami gali patys išsivalyti, bet kai į vandenį patenka naftos arba jos produktų, paviršiuje susidaro oro nepraleidžianti plėvelė. Negaudami deguonies žūsta užterštą vandenį valantys mikroorganizmai ir jis nebeišsivalo. Jei į geriamąjį vandenį patenka nors šiek tiek naftos, jo jau gerti nebegalima. Dar pavojingesnė tarša mineraliniais aliejais.

Patekęs į upes buitinis nutekamasis vanduo apsivalo lengviau negu pramonės vandenys. Pavojingiausios buitinių vandenų priemaišos yra cheminės skalbimo priemonės, kurių nesulaiko valymo įrengimai, todėl užterštas vanduo patenka į upes, prieš užtvankas ir kitas mechanines kliūtis sudaro putų dangą, veikiančią labai panašiai kaip naftos plėvelė. Šiuo metu chemijos pramonė ieško būdų pagaminti lengvai vandenyje irstančias skalbimo priemones.

Ne mažiau teršia vandenį netikslingai ir neatsargiai žemės ūkyje naudojamos mineralinės trąšos, pesticidai. Ne visos į dirvą išbertos mineralinės medžiagos yra augalų įsisavinamos, dalį jų lietaus vanduo nuneša į upelius, melioracijos kanalus, ežerus, dėl to susidaro palankios sąlygos vandens telkiniams užaugti dumbliais. Dalis mineralinių trąšų patenka į gruntinius vandenis, dėl to pablogėja šachtinių šulinių vanduo.

Vandenį teršia ir netvarkingai įrengtos, per arti vandens telkinių pastatytos gyvulių fermos. Su žemės ūkio gamyba susijusi vandens tarša apima dideles teritorijas, užteršiamos mažos upės, nuo kurių priklauso ir didelių upių švarumas. Vandens tarša lemia didelius nuostolius ūkiui, pažeidžia ekologinę pusiausvyrą, kenkia žmonių sveikatai. Užterštame vandenyje visuomet būna daug patogeninių bakterijų bei virusų. Kai kurie cheminiai junginiai, ypač sieros, pagreitina hidrotechninių įrengimų, tiltų, kitų statinių iš metalo ir gelžbetonio konstrukcijų koroziją. Filtruodamasis vanduo taršą iš viršutinių dirvos sluoksnių nuneša į apatinius. Požeminių vandenų tarša yra daug pavojingesnė nei atvirų telkinių, nes jie negali savaime regeneruotis. Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo 1992 metų Tarpvalstybinių vandentakių ir tarptautinių ežerų apsaugos ir naudojimo konvencijos Vandens ir sveikatos protokolą, kuriuo tikslas – visais lygiais prisidėti prie žmogaus sveikatos išsaugojimo. Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras vykdydamas kontaktinio asmens funkcijas koordinuoja Vandens ir sveikatos protokolo nuostatų įgyvendinimą ir ragina imtis priemonių, skirtų apsaugoti žmonių sveikatą ir gerovę.

Maisto ir švaraus vandens poreikių tenkinimas būtinas žmonių sveikatos palaikymui, vanduo yra gyvenimo ir sveikatos pagrindas, jis yra būtinas žmogaus organizmui. Tam, kad būtų patenkintas minimalus vandens poreikis, Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja 7,5 litro vienam asmeniui per dieną. Didesnis kiekis – apie 20 litrų vandens vienam gyventojui per dieną – garantuoja pakankamas higienos ir sanitarijos sąlygas. Vandens ištekliai lemia aplinkos tvarumą, vandens ūkio teikiamų paslaugų kokybę, ekonomikos augimą ir visuomenės gerovę. Vanduo ir darbas daro įtaką ekonominiam vystymuisi ir kelia žmonijos gyvenimo lygį.

Informaciją pagal įvairių šaltinių medžiagą parengė Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro Aplinkos sveikatos skyriaus visuomenės sveikatos administratorė Natalja Šliachtič