Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras primena, kad kovo 22 d. minima Pasaulinė vandens diena. Minėjimą 1992 m. inicijavo Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja. Nuo 1993 m. Pasaulinę vandens dieną globoja UNESCO.

Lietuvoje ši diena Aplinkos ministerijos iniciatyva minima nuo 2000 m. Kiekvienais metais išrenkamas šios dienos šūkis, atspindintis Pasaulinės vandens dienos problematiką. 2014 m. Pasaulinės vandens dienos tema – „Vanduo ir energetika“.

Vanduo ir energetika yra glaudžiai tarpusavyje susiję ir vienas nuo kito priklausomi. Energijos gamyba ir perdavimas reikalauja vandens išteklių, ypač hidroelektrinių, atominių ir šiluminės energijos šaltiniai. Iš kitos pusės, apie 8 proc. pasaulyje pagamintos energijos naudojama vandens gavybai, siurbimui, apdorojimui, pašildymui, transportavimui, tiekimui vartotojams.

2014 m. Jungtinės Tautos, glaudžiai bendradarbiaudamos su valstybėmis narėmis, ragina atkreipti ypatingą dėmesį į vandens ir energijos ryšį, ypač sprendžiant nelygybės ir žmonių, kurie gyvena lūšnynuose, nuskurdusiose kaimo vietovėse ir neturi prieigos prie saugaus geriamojo vandens, tinkamų sanitarijos sąlygų, pakankamų maisto ir energetikos paslaugų, prieinamumo prie gerovės problemas.

Taip pat siekiama sudaryti palankesnes sąlygas šitų dviejų sektorių kompleksinės politikos plėtrai bei plėtoti sektorinį bendradarbiavimą, vedantį į energijos saugumo bei tvaraus vandens naudojimo ekologišką ekonomiką didžiausia dėmesį skiriant energetikai ir tausojančiam vandens vartojimui. Ypatingas dėmesys yra skiriamas siekiant apibrėžti gerąją praktiką, ką gali padaryti vandenį bei energiją taupanti žalioji ekonomika. Žalioji ekonomika gerovės augimą derina su darniu aplinkos išteklių panaudojimu. Žalioji ekonomika siekia suderinti ekonominę, socialinę ir ekologinę darniojo vystymosi sampratą. Tai daroma akcentuojant ne tik tai, kad ateities kartoms turėtų būti užtikrintos tokios pats pajamos, kokias turi dabartiniai gyventojai, bet ir tai, kad ekonominė gerovė būtų kuriama išlaikant socialinį teisingumą bei nepažeistą aplinką.

Energetikos sektorius turi milžinišką įtaką ekonomikai ir klimato kaitai. Energetika sukuria 8 proc. viso pasaulio BVP, tačiau jos vystymosi padarinys – net 40 proc. visų šiltnamio dujų. Galima nemažai laimėti taupant energiją, nes mažesnės išlaidos jai paskatins kitų sektorių augimą, o taupūs energijos vartojimo būdai užtikrins mažesnes šiltnamio dujų emisijas.

Šiuo metu pasaulyje svarbiausias klausimas yra klimato kaitos švelninimas ir apsirūpinimas energija. XX a. paskutiniame dešimtmetyje alternatyviosios energetikos naudojimo tempas labai paspartėjo. 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamentas ir Taryba priėmė direktyvą 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją. Pagal šią direktyvą, Lietuva turi užtikrinti, kad 2020 m. atsinaujinančių išteklių energijos dalis sudarytų ne mažiau kaip 23 proc. bendrai suvartojamo galutinio energijos kiekio. Lietuvoje elektros energijos gamybai iš atsinaujinančių energijos išteklių naudojama vandens ir vėjo energija. Alternatyviosios energetikos įrenginiai vienaip ar kitaip veikia aplinką. Iš visų alternatyvios energetikos objektų vizualiai aplinką labiausiai veikia vėjo, vandens ir saulės energetikos objektai.

Vienas iš alternatyviosios energetikos objektų yra hidroelektrinė. Tai elektros energijos gamybos įmonė ar įrenginys, kuriame elektros energiją sukuria krentančio vandens sukama vandens turbina, sujungta su elektros energiją gaminančiu generatoriumi. Hidroelektrinės potencinė energija dažniausiai sukaupiama užtvenkus upes.

Pirmoji hidroelektrinė buvo pastatyta 1868–1870 m. Kregsaide (Cragside) Anglijoje. Ji tiekė energiją kelioms elektros lemputėms lordo Armstrongo dvare. 1882 m. JAV, Epltone (Appleton), pastatyta pirmoji komercinė hidroelektrinė. 1895 m. Tasmanijoje pastatyta pirmoji viešoji hidroelektrinė, tiekusi energiją Launčestono miesto gatvių apšvietimui.
Pirmoji hidroelektrinė Lietuvoje – tai 1903 m. prie Virvytės upės Kairiškių dvaro popieriaus fabrike įrengtas elektros generatorius, kurį suko vandens ratas.

Nemuno vandens išteklius dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą tyrinėjo ir jų panaudojimo problemą sprendė lietuvių kilmės profesoriaus Jurgio Merčingo vadovaujama Peterburgo Kelių instituto Vandens energijos tyrimų komisija. Po karo šią problemą kėlė profesorius Steponas Kolupaila, inžinierius Jonas Smilgevičius ir kiti, o akcinė bendrovė „Galybė“ planavo statyti hidroelektrines, tačiau visa tai liko neįgyvendinta.

1929 m. inžinierius J. Smilgevičius parašė Lietuvos Vyriausybei raštą, kuriame nurodė, kad viena krašto atsilikimo priežasčių – menkas Lietuvos elektrifikavimas: vienas Lietuvos gyventojas per metus sunaudodavo 5 kWh elektros energijos, o Norvegijoje vienam gyventojui tekdavo 3000 kWh. Išeitis – panaudoti Lietuvos vandens išteklius ir statyti hidroelektrines ant Nemuno ties Petrašiūnais, Prienais ir Nemaniūnais, ant Neries ties Jonava. Jis siūlė išnaudoti ir mažesnes upes: Miniją, Jūrą, Šventąją, Dubysą, Šešupę ir kitas. Autorius pateikė ne tik techninius-ekonominius skaičiavimus, bet ir finansinius siūlymus, kaip sukaupti lėšų statyboms, koks bus gaunamas pelnas ir kaip bus grąžinamos skolos. Jo siūlomos hidroelektrinės per metus būtų pagaminusios kiekvienam gyventojui per 300 kWh elektros energijos.

1935 m. elektros ūkio aprašymo duomenimis, Lietuvoje buvo 96 hidroelektrinės. Kai kuriuose literatūros šaltiniuose minima, kad 1958 m. Lietuvoje buvo 320 mažųjų hidroelektrinių, vandens sukamų malūnų ir lentpjūvių. Įsigalėjus atominei energetikai, jos pradėtos sparčiai naikinti. 1993 m. Lietuvoje buvo likę 12 mažųjų hidroelektrinių. Jų atsigavimas prasidėjo atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. 2000 m. jau veikė 28 mažosios hidroelektrinės. Šiuo metu Lietuvoje veikia 84 mažosios hidroelektrinės. Pastaruoju metu hidroenergetikai Lietuvoje vėl skiriama gana nemažai dėmesio, nors Lietuvos upių potencinė energija ir nėra didelė, palyginus su biokuro teikiamomis galimybėmis.
Daugiausia elektros energijos hidroelektrinėse pagamina Norvegija – 99 proc., Islandija – 83 proc., Kanada – 70 proc., Austrija – 67 proc. bendro šalyje suvartojamo energijos kiekio. Didžiausia pasaulyje hidroelektrinių pastatyta Kanadoje, Kvebeke, ant Didžiosios (La Grande) upės. Jos galia siekia 16 021 MW.

Hidroelektrinės gaminama elektra yra pigesnė už gaminamą šiluminėje elektrinėje, nepaisant to, kad brangiai kainuoja užtvankos statyba, nes naudoja praktiškai nemokamą kurą. Be to, vanduo yra atsinaujinantis energijos šaltinis, leidžiantis sumažinti dažniausiai importuojamų kuro rūšių – anglies, naftos produktų ir gamtinių dujų – naudojimą energijos gamybai. Elektros gamyba hidroelektrinėje neteršia aplinkos. Hidroelektrinės agregatus galima greitai įjungti ir išjungti pagal elektros energijos poreikio padidėjimą ar sumažėjimą.

Vanduo gali būti panaudojamas geoterminei energijai išgauti. Geoterminė energija (gr. geo „žemė“ + therme „kaitra“) – šiluminė gilesniųjų žemės sluoksnių (įskaitant karštus požeminio vandens telkinius) energija. Šis terminas paprastai vartojamas kalbant apie šios energijos panaudojimą žmogaus poreikiams. Geoterminė energija naudojama dviem būdais: tiesiogiai kaip šiluminė energija, pavyzdžiui, karštas gelmių vanduo naudojamas namams apšildyti. Taip pat ji naudojama kaip energijos šaltinis elektros energijai generuoti.

Visame pasaulyje 1,3 milijardo žmonių šiuo metu gyvena be elektros, 780 milijonų žmonių neprieinamas švarus geriamasis vanduo ir 2,5 milijardo žmonių neturi gerų sanitarinių sąlygų. Akivaizdu, kad gėlo vandens ir energijos paklausa per ateinančius dešimtmečius vis didės, o vanduo ir energija turės lemiamą poveikį skurdo mažinimui.

Geresnis supratimas apie vandens ir energetikos sektorius, jų ryšį ir poveikį vienas kitam leis geriau koordinuoti energijos ir vandens planavimą, formuoti novatorišką ir pragmatišką nacionalinę politiką, kuri gali atnešti daugiau našumo ir ekonominio efektyvumo teikiant vandens ir energetines paslaugas.

Spausdinti 🖨