R. Matulis. Ptolemėjo geografija ir baltų tautos (81)

rimantas-matulis-alkas-j-vaiskuno-nuotr

Rimantas Matulis | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Eugenijaus Jovaišos knygos Aisčiai – kilmė1 ir Aisčiai – raida2 paskatino parašyti šį straipsnį, kuriame bandysiu ieškoti jungiančių grandžių tarp E. Jovaišos pateiktų archeologijos mokslo duomenų, Algirdo Patacko knygoje Litua3 skelbiamos teorijos, jog baltai vos ne nuo ledynmečio yra mūsų girių vietiniai gyventojai ir Česlovo Gedgaudo4 bei Jūratės Statkutės Rosales5 teorijų, kuriose senovės baltai yra artimai tapatinami su getais – gotais ir apima didesnę Europos ir net Artimųjų rytų dalį. Šiuose tyrinėjimuose labai didelį poslinkį suteikė E. Jovaišos ir kitų artimai dirbusių pagalbininkų naujausi bandymai nustatyti Ptolemėjo geografijoje minimų tautų gyventas vietas. Taigi, kaip galima bandyti suderinti šias iš pažiūros visiškai prieštaraujančias viena kitai teorijas?

Pradžioje noriu pasakyti, kad kuo giliau einame į praeitį, tuo daugiau nežinomųjų. O kai pasiekiame laikus, kurių nesiekia Biblija ir kiti seniausi raštai, tai pasineriame į tokią jūrą, kurios nei šaukštu, nei samčiu, nei, galiausiai, kibiru neišsemsim. Dažnai akademiniuose sluoksniuose susiformuoja „jau išspręstos ir visa apimančios sistemos“, tačiau vėliau, kaip čia minimu E. Jovaišos atveju, vėl daug ką reikia dėstyti iš naujo.

Turbūt apie labiausiai dabar paplitusį ginčą, ar gotai buvo germanai, ar baltai, atsakysiu trumpai: savo kilme gotai yra artimesni baltams, negu germanams. Dabartines tautas ar jų junginius neįmanoma mechaniškai perkelti į 2 ar 3 tūkstančių metų praeitį. Romėnų pavadinta „Barbarų“ Europa yra neapsakomai sudėtingas tautų katilas, tačiau išvesti kažkokį siūlą, rišantį įvairias tautas, įmanoma ir netgi būtina. Kaip žinome, didžiosios tautos ir jų junginiai (germanai, slavai ir kt.) ne tik nukariauja silpnesnius kaimynus, bet ir savaime kuria istoriją „iš savo varpinės“, sau prirašo ir buvusias istorijoje tautas. Jeigu ne Marija Gimbutienė, Vladimiras Toporovas ir kai kurie kiti žymiausi mokslo autoritetai, iki šiol būtumėm šaipęsi iš tokių nuomonių (o iš daug ko tebesišaipoma), kad baltų gentis galindai kažkada atsidūrė Ispanijoje ir prisidėjo prie ispanų kalbos susiformavimo, arba kad baltai yra gyvenę iki Maskvos ir t. t.

Detalesnį nagrinėjimą pradėsiu nuo Herodoto iš Halikarnaso (Halikarno), gyvenusio apie 484 – 430 m. pr. Kr., išsakytos žinios, kad trakų tauta yra pati didžiausia, neskaitant indų, ir kad jeigu trakai būtų vieningi, jie būtų nenugalimi6 . Turbūt niekas iš mūsų neabejoja, kad trakų kalba priklauso indoeuropiečių kalbų grupei. Taigi, kuri iš dabartinių indoeuropiečių kalbų, ar kalbų grupių, yra artimiausia šios Herodoto minimos didžiosios trakų tautos kalbai, ir kuri tauta šiuo metu, ar giminingų tautų grupė, yra artimiausia trakų tautai?

Bandysiu pagrįsti mintį, kad artimiausi šiai didžiausiai Herodoto minimai tautai, neskaitant indų, turėtų būti baltai, nes „Herodotas tvirtina, kad getai yra „narsiausia ir tauriausia trakų gentis“7. Netiesiogiai iš šio pasakymo galime daryti išvadą, kad getai etniniu požiūriu sudarė trakų genčių branduolį, t. y. didžiulė trakų genčių teritorija apytikriai gali būti kildinama iš getų, o jau II-I a. pr. Kr., kaip rašo romėnų istoriniai šaltiniai, trakai persivadino dakais. Tai vėlgi nėra visiškai tikslu, nes Kristaus laikais Balkanų pusiasalyje dar buvo visi trys atskiri valstybiniai junginiai: Getija, Trakija ir Dakija. Tačiau tuo metu, kai Romos imperatorius Trajanas nukariavo Dakiją, kuri apėmė dabartinės Rumunijos teritoriją (II a. pr.), dakai trakų genčių tarpe jau užėmė svarbiausią vietą. Tačiau kaip tik po šio Dakijos nukariavimo minėtų genčių junginyje vėl įsivyravo getų pavadinimas, Europoje paplitęs išvestiniais gotų, gudų, gitonų, masagetų, samogitų (samogetų), tirsagetų, geatų, heathobardų, jotvingių, jutų (jutai – getai, iš Jutlandijos atsikėlę į Britų salas, iš jų V a. išsikrausčius romėnams – R.M.), iš ankstesnių laikų chetų, hetų – hetitų ir kt. vardais. Apie tai labai taikliai daug knygų yra parašiusi Jūratė Statkutė Rosales8, taip pat Česlovas Gedgaudas9. Tačiau daug kur be getų išlieka ir trakų bei dakų pavadinimai. Lietuvoje yra daug vietovardžių su šaknimi trak: Trakai (miestas), Trakai k. Ignalinos r., Jonavos r. k., Jurbarko r. k., Kėdainių r. k., Marijampolės sav. t. k., Molėtų r. k. Trakų piliakalnis buv. Kovarsko rajone, Radviliškio r. k., Širvintų r. k., Švenčionių r. k., Trakėnai (dab. Jasnaja Poliana Karaliaučiaus sr.), Trakininkai k. Pagėgių sav., Trakininkai k. Panevėžio r., Trakiškė k. Seinų aps. Lenkijoje, Trakiškiai k. Kalvarijos sav. ir k. Marijampolės sav., Trakiškis k. Panevėžio r. Šilalės raj. yra k. Traksėdis, kuris lyg etniškai reikštų „Trakų sodybą“. Tas pats ir k. Traksėdžiai Šilutės r. ir t. t. Yra ir begalės pavardžių su šaknimi trak: Trakimas, Trakas, Trakelis, Traknys, Trakomaitis ir t. t. Daugelis iš čia paminėtų žodžių gali būti kilę ir iš žodžio trakas – „kirtavietė miške“ ar pan., tačiau daugelio iš jų kilmę iš minėtos trakų tautos vargu ar galėtume paneigti.

Įdomu, kad trakus ir dakus daugelis istorikų mini dar XI a. Apie tai daug rašė Teodoras Narbutas (T. Narbutt, Dzieje st. n. Lit., t. III, Wilno 1838, p. 203-205). Jis cituoja Voigtą, kad Mozurijos kunigaikštis Maslavas apjungė gentis Dacosque, Gethas10 kovai prieš Lenkijos karalių Kazimierą. Bogufalo leidinyje vietoj Dacosque, Gethas rašoma Ducesque, Gethos. O tai leistų daryti prielaidą, kad dakai Lietuvoje galėjo išvirsti į dukus, o šie vėliau į mūsų dzūkus, panašiai kaip prūsų ir trakų ape pas mus tariama upė. Daugelį dzūkų kilus iš pietų rodo jų tamsesni plaukai ir tamsesnės akys, taip pat ir genetiniai tyrimai. Kaip čia neprisiminsi J.Basanavičiaus teorijos apie trakų, frygų giminystę su lietuviais.

Įdomu, kad labai daug senųjų autorių Daniją, arba didesnę teritoriją greta Danijos prie Baltijos jūros, XI-XII a. vadina Dakija. Citata iš Helmoldo: …in omnibus Borealibus regnis, Daciae scilicet, Suediae, Norwegiae, functus est authoritate Archiepiscopali, & legationis Apostolicae ministerio11. Karolio Lundijaus veikale danai vadinami Vakarų Dakais: …old boundaries of West Gothia with Sueonia and Dania („Senosios Vakarų Gotijos (vestgotų) sienos su Švedija ir Danija“ – R.M.)… toliau rašo: Danes (West Dacians)12.

Panašių tekstų, kur danai vadinami dakais, teko sutikti nemažai. J.Basanavičius pateikia tekstą, rašytą XII a., kuriame danai ir dakai minimi atskirai maždaug dabartinėje šiaurinėje Vokietijoje ir Danijoje.: Sunt etiam plurima…aliarum nationum regna, quae sicut sedes vel regni limites habuere videlicet Gothi, Dani, Daci, Rugi, Heruli, Gepidi etc.13 Apie 1346 m. Livonijos magistras puolė Daccones, Eystones ir Osolienses14. Čia gali būti minimi Dago ir Ezelio salų gyventojai Estijoje ir aisčiai (šiuo atveju – estai).

Dakijos ribų neapibrėžtumą senovėje rodo toks faktas, kad Agrippos žemėlapyje 12 m. pr. Kr. Vyslos upe eina siena tarp Germanijos ir Dakijos15. Pagal tą patį Agrippos žemėlapį J.Basanavičius rašo, kad šiaurėje Dakija siekė Baltijos jūrą, taigi apėmė ir Lietuvą. (J.Basanavičius, Apie Trakų Prygų tautystę…, V.1921, p.13. Detlefsen, Ursprung, Einrichtung und Bedeutung der Erdkarte Agrippas, Berlin 1906, p.34).

Kadangi apie trakų, dakų ir getų giminystę esu parašęs daug straipsnių, toliau bandysiu įrodyti, kad Herodoto minimos antros didžiausios tautos trakų branduolys getai buvo baltai, arba kad baltų kilmė negali būti atsieta nuo getų. Turbūt niekas iš mūsų neabejoja, kad jotvingiai yra baltų gentis, o jie lotyniškuose tekstuose vadinami Getwesia16, Getuesia, Getvezitae ir pan.17 Tik vėliau pirmasis garsas g pavirto į j. Beje šis garso pasikeitimas įvyko dar anksčiau negu susiformavo slavai. Jau V a. Danija buvo vadinama Jutlandija, iš kurios jutai, kartu su anglais ir saksais, V a. iš Britų salų pasitraukus romėnams, įsiveržė į Britų salas ir ten įsikūrė. Žinome, kad anglų vardas išliko Anglijos pavadinime, saksai – Wessex (Vakarų saksų), Essex (Rytų saksų) ir Sussex (Pietų saksų) grafysčių pavadinimuose, o jutai, kituose šaltiniuose taip pat vadinami getais, įsikūrė pietvakarių Anglijoje. Kaip matome, jau V a. getų vardo pirmasis garsas kai kur buvo pakitęs į j. Tokius pakitimus galime aiškiai matyti slavų kalbose, kur žodžio gintaras tarimas yra pakitęs į jantar‘, Gediminas rusų šaltiniuose dažnai vadinamas Jedimin ir pan. Beje, šių eilučių autoriui anglų kalboje dažnai pasitaiko žodžiai, kuriuos galima būtų kildinti ne iš bendrosios indoeuropiečių prokalbės, bet iš baltų, ar jiems kažkokių labai artimų kalbų. Tačiau kol kas nuo šių nuomonių susilaikau, nes tam turėtų būti atlikti kruopštesni kalbiniai tyrimai.

Toliau bandysiu įrodyti, kad jotvingių pavadinimas yra tik vienas iš getų tautos vardo variantų.

  1. Kaip Lietuvos vardas kilo iš letų (letones lietuvius ir latvius vadina kryžiuočiai): Lietuva, Litva ir karaliaus Mindaugo bei P. Dusburgo vartotas pavadinimas Letovia, Lethowia18, taip iš getų: Getuva, Getva, Getvezia. Čia ir matome lotynišką formą Getwesia.
  2. Getvių pavadinimas išvirto į jetviahie, o šie į lenkų k. jacwingowie, liet. k.
  3. Jotvingius getais vadino prūsai.
  4. Vytautas Didysis 1420 m. laiške Ordinui getais vadina sūduvius: „Sūdų arba Getų žemė, esanti tarp Lietuvos ir Prūsijos, yra tikra mūsų tėvonija, paveldėta iš mūsų senelių bei prosenelių“19. Sūduviai, kaip žinoma, sudarė jotvingių genties dalį.
  5. Jotvingius getais vadino Motiejus Pretorijus ir daugybė to laikotarpio autorių.
  6. XI a. krikštiję šiaurės Europą vyskupai rašė, kad jiems dar liko apkrikštyti visą Getiją. Tą patį skaitome ir popiežiaus bulėje apie 1171 m.: „Aleksandras…karaliams bei valdovams ir kitiems Kristų tikintiesiems, esantiems Danijos, Norvegijos, Švedijos ir Gėtijos karalystėse…“20. Kaip žinome, XI a. jotvingiai su kitomis baltų gentimis kaip tik ir buvo likusi nepakrikštyta sala šiaurės Europoje.
  7. Jeigu Sūduva ir Nemuno aukštupys, bei jotvingiai, nuo jūros buvo aukščiau pakilę, tai žemiau buvusi Žemaitija buvo vadinama Samogitija arba Samogetija, kuri reiškia Žemutinė Getija – pradinį garsą s vietoj lietuvių ž vartoja mūsų kaimyninės tautos. Beje, Samogetijos terminas senovės raštuose yra ne ką mažiau paplitęs, kaip Samogitijos, pvz., Ptolemaios/Ruscelli 1561 m. Venecijoj išleistame žemėlapyje vietoj Samogitijos rašoma Samogetija21.

Tokių įrodymų galima pateikti ir daugiau, tačiau turėtų užtekti ir šitų. Įdomiausia, kad prieš kelis šimtus metų getų, gotų, gudų ir kitų čia minėtų vardų giminystė niekam nebuvo paslaptis ir nereikėjo nei Č. Gedgaudo, nei J. Statkutės Rosales įrodymų. Kaip matome, kartais mokslas užplaukia ant seklumų. Užtenka čia paminėti V a. Jordano veikalą De origine actibusque getarum, kuriame turėtų būti rašoma apie getus, o Jordanas rašo apie gotus. Matyt jis, kaip spėjama pats buvęs gotas, šių pavadinimų nesupainiojo.

Dabar pereisiu prie naujausių duomenų, kurie iškyla skaitant E. Jovaišos knygas Aisčiai. Reikia pritarti E. Jovaišos pateiktam baltų paplitimo žemėlapiui, kuriame baltų riba vakaruose beveik siekia Oderio upės žiotis22, ir taip pat galime laikyti beveik įrodytu Vielbarko ir veidinių urnų kultūrų priskyrimą baltams, daug baltiškų toponimų randant ir į vakarus nuo Oderio23. Čia neįmanoma apeiti ir Rugium genties, kurią Ptolemėjas žymi prie Baltijos jūros gerokai į vakarus nuo Vyslos24. Šis rugijų genties paminėjimas baltų teritorijoje mums įdomus tuo, kad rugijus kartu su skiriais ir geruliais Odoakras atvedė į Romą 476 m. ir nuvertė paskutinį Romos imperatorių nepilnametį Romulą Augustą. Nuo to laiko Romos imperija nustojo egzistuoti. Taigi, mums jau seniai laikas pripažinti, kad rugijai, skiriai ir geruliai buvo baltai, ir nustoti juos laikyti germanais (skiriai gyveno Prūsijos teritorijoje, o geruliai – girių gyventojai baltai). Be to, Riugeno saloje, kurios pavadinimas greičiausiai taip pat susijęs su rugijais, yra daug baltiškų vietovardžių. Dėl gerulių baltiškos kilmės nebeapsistosiu, nes jų vietovardžių ir asmenvardžių yra pilna Lietuvos ir gretimų baltų genčių teritorijoje.

Su skirių genties vardu greičiausiai yra susiję daugelis vietovardžių, vandenvardžių ir asmenvardžių Lietuvoje bei dabartinėje Karaliaučiaus srityje. Visų pirma, tai – Skirava (vok. Gross Schirrau) buv. Vėluvos apskr., dabar Dalneje prie upelio Skirius (vok. Skirus 1938 m., dabar – Priamaja). Vok. k. garsas sch čia atsirado dėsningai, painiojant sch su sk, kaip ir Nemuno deltoje buv. Skalvijos genties pavadinimas vokiškiuose šaltiniuose vadinamas Šalavonija. Upė Prieglius seniau vadinta Skara, o prieš tai – Skera. Skėriai (vok. Skoren su umliautu) – k. buv. Pakalnės apskr. (dabar Slavsko r.), dab. Gorodkovo; Skėriai k. Kaišiadorių r., k. Mažeikių r., k. Pakruojo r., k. Pasvalio r. Skerpieviai k. Vilkaviškio r., Skirlėnai k. Vilniaus r. Skironys k. Bauskės r. Latvijoje. Galbūt prie šios grupės vietovardžių galima priskirti ir Skirsnemunę Jurbarko r., Skiručius Kelmės r., Skirvytę – k. ir up. Nemuno deltoje. Panašios kilmės gali būti asmenvardžiai Skirmantas, Skirgaila ir kt. Be abejo, dalis šių vietovardžių gali būti susiję ir su žodžiais skėrys (toks vabzdys), skirti ir kt. Bet pereikim prie istorinių šaltinių. Gentis Sciri Romos laikais parodyta Prūsijoje į rytus nuo Vyslos žemupio25. Gentis Skiriai (Skiren) 476 m. parodyti apytikriai prie Priegliaus upės Prūsijoj26. Yra daugiau istorinių šaltinių, kurie rodo skirių gentį, gyvenusią vėliau mums žinomos Prūsijos teritorijoje.

Šiauriausia gentis Ptolemėjo taip vadinamoje Europos Sarmatijoje, pagal E. Jovaišos spėjamą suskirstymą, pažymėta Sali vardu. Kadangi, šių eilučių autoriaus įsitikinimu, nustatant vietovės ar genties vardo kilmę kuo mažiau dėmesio reikia kreipti į balses, šios šiauriausiai pažymėtos genties vardą galima būtų sieti su sėlių pavadinimu, o šiuos – su šiliais, šilionimis (šilas latviškai tariamas sils). Kaip žinome, šiauriausi baltų teritorijos miškai yra daugiausiai pušynai, t. y. šilai. Taip pat Sali gentį galima būtų sieti su žodžiu „sala“, tačiau minėtoje teritorijoje kokių nors didelių salų ar salynų vargu ar rasime. Taigi, nustatyti Sali genties vardo kilmę turėtume rasti daugiau duomenų.

Pagyritus (Pagyritae) Ptolemėjas žymi į šiaurę nuo Ripėjų kalnų ir į vakarus nuo Dono ištakų, už kurių jau pažymėta Azijos Sarmatija: Sarmatia Asiatica. Čia matome kaip sunku susigaudyti Ptolemėjo genčių išdėstyme, kuriame gali būti daug ir Ptolemėjo ir jo aiškintojų klaidų. Tačiau nereikėtų abejoti, kad pagiritai buvo „Pagirio“ gyventojai, kaip tai atsispindi dabartiniame Polesės pavadinime pietų Baltarusijoje. Tik turime atkreipti dėmesį, kad ta ištisinio miško ir stepių riba tęsėsi nuo Vyslos žemupio per Kijevą ir visą Europą, ir dar toliau: Pamedės žemė buvo Prūsijoje prie Vyslos, į šiaurę nuo Kijevo gyveno girių gyventojai drevlianai, o į pietus nuo Kijevo – polianai. Genčių, kurios atitiko „Pagirio“ ar didžiosios girios pavadinimą, vargu ar suskaičiuosime ant visų rankų pirštų. Gaila, kad girulių (gerulių) savo darbuose beveik nemini J. Statkutė Rosales, E. Jovaiša, nors šių eilučių autoriui nekelia abejonių, kad girių gyventojai giruliai – geruliai gyveno pačioje tikriausioje baltų teritorijoje. E. Jovaiša pagiritus priskiria rytų baltams (Dniepro – Dauguvos kultūrai27.

Mokslininkams nekelia abejonių, kad Ptolemėjo minimi galindai (Galindae)  ir sūduviai (Sudini) buvo Prūsijos ir jos kaimynystės baltų gentys. Tačiau kaip skirtingai rašomas aisčių pavadinimas! Baltijos pakrantėje tarp Rudonis upės ir Turunti (pagal E. Jovaišą tarp Ventos ir Dauguvos) Ptolemėjas žymi gentį Hossii, kuri, mano nuomone, reiškia aisčius. Plg. Teodoriko Didžiojo Laišką aisčiams, kuriuos Teodorikas vadina Hestis28. Prieš pirmą raidę – balsę įvairiose kalbose dažnai pridedamas garsas g arba h. Liet. k. Alšėnai baltarusių kalba tariama Holšany, Germanarikas dažnai vadinamas Hermanarikas arba Ermanarikas, geruliai vadinami eruliais, heruliais ir t. t. ir t. t. Taigi prie aisčių – estijų pridėtas garsas h gali būti įprastinis. E. Jovaiša hosijus priskiria Baltijos finams – Akmeninių krūsnių / tarandų kultūrai29. Čia gali prieštaravimo ir nebūti, nes aisčiai – estijai reiškia „rytiečius“ – rytinio Baltijos kranto gyventojus, o ne tamtikrą baltų etnosą. Taigi, hosijai gali reikšti estų giminaičių lybių protėvius dabartiniame Kurše. Negalime taip pat neatkreipti dėmesio į tai, kad Teodorikas Didysis aisčius vadina ne Aestiorum gentes pagal Tacitą, bet Hestis. Tai yra dar vienas įrodymas, kad šie hestis, kaip ir mūsų šiauriniai kaimynai estai, reiškia „rytinio Baltijos jūros kranto gyventojus“.

Tenka atkreipti dėmesį į dar vieną keistą paminėjimą – Chuni kairiajame (rytiniame) Dniepro (Borysteno) krante30. Neturėtume abejoti, kad hunai ir Chuni yra tas pats genties pavadinimas. Išeitų, kad didelę Europos dalį nukariavę hunai ne IV a. atsikėlė iš Azijos į Europą, bet jau čia gyveno I a. Ptolemėjo laikais. Tai dar viena mįslė.

Baigdamas noriu dar kartą atkreipti dėmesį į E. Jovaišos knygų Aisčiai ypatingą reikšmę tyrinėjant seniausią Lietuvos praeitį. O kaip suderinti mūsų baltų žemėse nuo ledynmečio giriose gyvenusių žmonių tapatybę su getų – gotų, trakų, dakų ir kitų indoeuropiečių tautų apgyvendinta teritorija didesnėje Europos dalyje, taip pat ir mūsų girių teritorijoje? Mano nuomone, mes turime pripažinti mūsų archeologų paskutinių tyrinėjimų duomenis, kad įvairiausios archeologinės kultūros Lietuvos teritorijoje palaipsniui pereidavo viena į kitą, be labai didelių pertrūkių, kai gentys, ar tautos nebuvo ištisai išnaikinamos ar išvaromos. Tiesiog kultūrinė tradicija buvo perimama palaipsniui. Tačiau čia minėtos mums, lietuviams, giminingos kalbos, o taip pat ir lietuvių kalba, baltų teritorijoje išplito su indoeuropiečių atėjimu maždaug prieš 4 tūkst. metų. Antras ryškus dalinis kalbos pasikeitimas Lietuvoje turėjo įvykti Didžiojo tautų kraustymosi laikotarpyje apie V a., arba dar anksčiau, kai į Lietuvą II a. įsiliejo didelė dakų – trakų dalis. Šie didieji kalbos pakitimai Lietuvoje turėtų atsispindėti ryškiose lietuvių kalbos tarmėse. Tačiau, deja, tai kol kas nėra plačiau ištirta.

  1. Eugenijus Jovaiša, Aisčiai – kilmė, V., 2012
  2. Eugenijus Jovaiša, Aisčiai – raida, V., 2014
  3. Algirdas Patackas, Litua, V., 2013
  4. Česlovas Gedgaudas, Mūsų praeities beieškant, 1972, Meksika
  5. Jūratė Statkutė Rosales, Baltų kalbų bruožai Iberų pusiasalyje, Chicago, 1985 ir kt.
  6. Геродотъ, т. II, M. 1888, с. 2 – 3
  7. H. Daikovičius, Dakai, V., 1973, p. 9
  8. Jūratė Statkutė Rosales, Europos šaknys ir mes, lietuviai, V. 2011 ir kt.
  9. Česlovas Gedgaudas, Mūsų praeities beieškant, 1972, Meksika
  10. P. Voigt, Gesch. Preuss., b. I, s. 314
  11. Helmoldi Chronica Slavorum, Lubecae 1659, s. 63, lib. I, cap. XXII
  12. Carolus Lundius, Zamolxis – First legislator of the Getae, Upsala 1687
  13. J. Basan, Etnologiškos smulkmenos, Tilžė, 1893, p. 27-28, Slg. Pertz, Monumenta German. histor., Scriptores XIV, s. 572
  14. Olivos kronikos vert. MA Ist. i-te, 67R, p. 47
  15. Kultury i ludy dawnej Europy, Warszawa, 1981, p. 233
  16. Voigt, Codex dipl. Prussicus, p. 109, 129, 149, 160-164
  17. J. Basanavičius, Etnologiškos smulkmenos, Tilžė 1893, p. 11 – 12
  18. „versus Austechiam, terram regis Lethowie“, P. Dusburg, Scr. I, p. 159
  19. Lietuvos istorijos šaltiniai, t. I, V. 1955, p. 92
  20. Popiežių bulės dėl kryžiaus žygių prieš prūsus ir lietuvius XIII a.“, V. 1987, p. 23
  21. Prussia – Karten 1542 – 1810, Stuttgart, 1982, p. 66
  22. Eugenijus Jovaiša, Aisčiai kilmė, V. 2012, p. 20
  23. Ten pat, 137-139
  24. Eugenijus Jovaiša, Aisčiai raida, V. 2014, il. 5:7, 5:11
  25. Žemėl. 7, „Germania, Rhaetia, Vindelicia, Noricum, Pannonia“, Lipsiae (Leipcigas), In libraria J. C. Hinrichsia prostat, MA bibliotekoje K.1-103, atlasas Orbis terrarum antiquus
  26. F. W. Pusgers, Historischer Schul-Atlas, Bielefeld und Leipzig, p. 50
  27. Eugenijus Jovaiša, Aisčiai – raida, V. 2014, p. 159, il. 5:15
  28. Ten pat, p. 214
  29. Ten pat, p. 159, il. 5:15
  30. Ten pat, il. 5:8        
Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Mes baltai, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *