Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: lietuviškų mokyklų naikinimas Gervėčių apylinkėse (2)

Vincas Martinkėnas (1907–1997) | LMAVB RS nuotr.

Vincas Martinkėnas (1907–1997) | LMAVB RS nuotr.

Ištraukos iš Vinco Martinkėno straipsnio „Kova dėl mokyklos 1919–1939 m.“ (Gervėčiai. Vilnius: Mintis, 1989, p. 50–56). Paryškinimai Alko redakcijos.

1920–1939 m. Vilniaus kraštą valdė Lenkija. Gindamasi nuo priverstinio asimiliavimo ir trokšdama šviestis gimtąja kalba, Vilniaus krašto lietuvių visuomenė kūrė lietuviškuose kaimuose privačias pradžios mokyklas. Lenkijos konstitucija formaliai pripažino tautinių mažumų teisę šviestis gimtąja kalba, bet administracija darė visokių kliūčių. Antai mokytojai buvo tvirtinami tik vieneriems metams, nuolat kilnojami iš vietos į vietą. O valdžios netvirtintas mokytojas neturėjo teisės dirbti. Už nelegalų mokymą teismas baudė pinigine bauda, kalėjimu arba abiem bausmėmis iš karto.

Oficialiai lietuvių privačias mokyklas paprastai steigė „Ryto“ švietimo draugija. Iš tikrųjų mokymo kryptį nulemdavo mokytojo pažiūros. Šias mokyklas valdžia puolė ne visur vienodai. Lydos, Ašmenos, Breslaujos apskrityse, kur lietuvių kaimai sudarė tik salas baltarusių gyvenamoje teritorijoje, tos mokyklos buvo persekiojamos kur kas griežčiau, nes šios sritys jau buvo laikomos kaip ir lenkiškomis. 1930–1933 m. valdžia uždarė beveik visas „Ryto“ mokyklas. „Rytas“, praradęs mokyklas, ėmė kurti skaityklas. Jis pasinaudojo įstatymu, pagal kurį buvo galima atidaryti skaityklą be valdžios leidimo, tik jai reikėjo pranešti apie atidarymą ir skaityklos vedėjo paskyrimą. Skaityklų vedėjais dirbo daugiausia uždarytų mokyklų mokytojai, įpareigoti slapta mokyti lietuvių kalbos vaikus, dabar priverstus lankyti lenkiškas mokyklas. Uždarytosios mokyklos kai kur dar veikė slaptai.

Net ir privačiose lietuvių mokyklose jau nuo antrojo skyriaus vaikai turėjo mokytis lenkų kalbos, o aukštesniuosiuose skyriuose – ir Lenkijos istorijos bei geografijos pradmenų. „Rytas“, prašydamas valdžios leidimo savo mokyklai, visuomet pabrėždavo, kad lenkų kalba ir kiti dalykai bus einami pagal valdinių mokyklų programą, ir savo pažadą stengėsi tęsėti.

Apie 1927 m. lietuviški vadovėliai jau buvo uždrausti. 1930 m. „Rytas“ mėgino leisti kai kuriuos savo vadovėlius, bet valdžia netvirtino, be to, ir pats „Rytas“, ir viešosios mokyklos netrukus buvo uždarytos.

Gervėčių apylinkėse 1919–1939 m. privačių mokyklų turėjo keletas kaimų.

Gaigaliai. Privati mokykla čia veikė 1921/1922 m. Matyt, ji buvo greit uždaryta, nes 1922 m. lapkričio mėn. gyventojai prašė mokyklą vėl atidaryti. Prašymas buvo patenkintas, ir 1923/1924, 1924/1925, 1925/1926 m. Gaigaliai turėjo legalią mokyklą. 1926 m. mokykla buvo visai uždaryta. 1933 m. gyventojų prašyme, adresuotame „Rytui“, pažymėta, kad jau keleri metai kaimas neturi savo lietuviškos mokyklos, o jos vietoje yra įsikūrusi lenkiška valdinė mokykla. Nuo 1933.10.25 Gaigaliuose veikė skaitykla. 193605.8 „Rytas“ jau rašo į vaivadiją dėl Gaigalių skaityklos uždarymo: jei skaitykla nusikalto laikydama nelegalias knygas, tai sakykite, kada gi buvote paskelbę nelegalių knygų sąrašą? Kol tokio sąrašo nėra, kas žino, kokia knyga nelegali. Tačiau apeliacija liko be atgarsio, skaitykla nebuvo atidaryta.

Galčiūnai. Dokumentai rodo, kad Galčiūnuose 1922 m. buvo privati mokykla. 1924.01.23 mokyklą uždarė policija. 1924.04.24 Galčiūnų gyventojai rašo raštą Vilniaus apygardos mokyklų kuratoriui ir prašo atidaryti mokyklą, kurioje mokėsi 59 mokiniai. Rašte sakoma, jog policija uždarė mokyklą, nepaisydama Varnionių valsčiaus tarybos 1922.10.22 nutarimo, kad Galčiūnuose reikalinga mokykla su lietuvių dėstomąja kalba. Kuratorius davė mokyklai koncesiją. 1924.12.4 [mokytojas] Aleksandras Giedraitis rašo „Rytui“, kad, „nepaisant kuratoriaus duotų koncesijų mokyklai, policija ligi šiol neleido jos atidaryti“. Legalios Galčiūnų privačios mokyklos istorija nutrūksta 1927 m. – tada mokykla valdžios įsakymu buvo uždaryta.

Gėliūnai. Nuo 1921 m. tėvai daug kartų siuntinėjo įvairioms įstaigoms prašymus, kad jų kaime būtų įkurta lietuviška mokykla. Pagaliau 1924 m. jiems pavyko atidaryti privačią mokyklą. Mokykla buvo didelė. 1926/1927 m. čia mokėsi 61 vaikas, o 1927/1928 m. – 69 vaikai. 1931.12.28 Vilniaus apygardos mokyklų kuratorius K. Šeliongovskis mokyklą uždarė neva dėl neleistinų vadovėlių naudojimo. Nuo 1932.09.12 Gėliūnuose veikė skaitykla. 1936.04.27 skaityklą valdžia uždarė kaip paprastai – dėl „valstybės saugumo“.

Gervėčiai. Lietuviška mokykla čia buvo nuo 1921 m. sausio mėn. 1924 m. mokykla buvo likviduota – jos patalpas užėmė policija.

Girios. Privati mokykla čia atidaryta 1919/1920 m. 1923.12.10 Aleksandras Giedraitis pranešė „Rytui“, kad mokyklą lanko 73 vaikai ir joje yra 3 skyriai. Mokykla veikė iki 1931 m. (tais metais valdžia atėmė mokyklai koncesiją). Uždarius mokyklą, Giriose 1931 m. pabaigoje įsikūrė skaitykla, kuriai vadovavo buvęs mokytojas Valentinas Krečius. Gervėčių policijos komendantas V. Kobylinskis ir Girių lenkiškos valdinės mokyklos mokytojas V. Romanovskis apskundė V. Krečių teismui, kad jis įžeidęs valstybės orumą. V. Krečiui bylinėjimasis atsiėjo keletą šimtų zlotų. Girių skaitykla, kaip ir kitos, buvo uždaryta 1936 m., o buvęs jos vedėjas netrukus mirė.

Knystuškės. Knystuškių lietuviška mokykla įkurta 1922.01.23. Mokykla veikė iki 1926 m., paskui ją perkėlė į Girias. Knystuškiečiai norėjo turėti savo mokyklą, kad vaikams nereiktų toli per purvą bristi, ir 1926.10.7 jie prašė „Rytą“ atsiųsti jiems mokytoją. Leidimo iš valdžios mokyklai, o vėliau ir skaityklai nebuvo gauta.

Miciūnai. Čia mokykla gyvavo nuo antrojo dešimtmečio. Mokinių buvo apie 50. 1932.12.31 valdžia uždarė mokyklą – mat ji naudojusi uždraustus vadovėlius. Mokykla kurį laiką veikė slaptai. Mokinių buvo 50–80.

Mockos. Mockų gyventojai, rašydami prašymą Lenkijos vladžiai, pažymi, kad čia lietuviška mokykla buvusi nuo 1914 m. 1927.10.6 mokykla buvo uždaryta. Vaikų buvo 35–40. Nuo 1933.12.20 iki 1936 m. Mockose veikė skaitykla.

Rimdžiūnai. Rimdžiūnuose lietuviška pradinė mokykla įsikūrė per Pirmąjį pasaulinį karą. 1920/1921 čia buvo tėvų išlaikoma mokykla. 1921/1922 tėvai rūpinosi leidimo mokyklai, bet negavo. 1922/1923 m. jau veikė privati mokykla. 1933 m. mokykla buvo uždaryta. Nuo 1933.10.3 Rimdžiūnuose veikė skaitykla. Skaitykla uždaryta 1936.04.27.

Pelegrinda. Lietuviška mokykla čia veikė 1922/1923 m., vėliau buvo uždaryta, o iš naujo atidaryta tik nuo 1926 m. 1933 m. Pelegrindos mokyklą valdžia uždarė, „Rytas“ apeliavo į švietimo ministeriją, bet ši mokyklos neatidarė. 1933.12.15 Pelegrindoje buvo įkurta skaitykla, valdžios uždaryta apie 1936 m.

Petrikai. 1921/1922 m. Petrikuose buvo lietuviška mokykla, 1922/1923 m. ji neveikė, 1923/1924 m. – vėl veikė. 1924.01.22 mokyklą valdžia uždarė, bet netrukus vėl leido atidaryti. 1927.10.4 mokykla buvo visai uždaryta. Nuo 1933.12.14 Petrikuose veikė skaitykla. Skaityklą valdžia uždarė 1936.02.19.

Kategorijos: Kalba, Kultūra, Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , .

2 komentarai

  1. Dėkui Alkui už Valstybės pažinimo pradžios pastangą,
    net mūsų valstybėje dirbti pradėsianti išrinktoji prezidentė
    (apie Valstybės pažinimą) užsiminusi apie sovietmečio įšalo
    poveikį mūsų smegenyne, 1917-1918 m. Lenkijos, Lietuvos
    išsivadavimo nuo Rusijos ir Rusijos pačios (ikisovietinės) žlugimo
    padariniai dar per gyvi ir nuožmiai-bravūriškame “žečpospolitinės”
    saugos lenkinime (nes manyta iki 1921 m., kad Lietuva pati nepajėgi
    ugdyt pokarinėj Europoj valstybingumą po 1795m.) Pilsudskio ir jo
    aplinkos pastangų telkimo atremt bolševizmo agresiją fone…

    Tad svarbiausia visgi mintis, – kad bendros, liublijinės valstybės sąlyga
    yra kertinė Lietuvos-Lenkijos visų klausimų ir santykių raiškos atrama,
    kaip 1569 m. sėkmingai (bent iki 1795 m. “išgyvenimui”) poron susispiesta,
    taip ir būsimo Taikos susitarimo išpildyme (kažkada…) ir lenkijos, ir Lietuvos
    sprendimas bus svariausias, ne kokios tai nevykėlių kuopelės iš JAV ar
    Didžiosios Britanijos (visiškų nevykėlių, nuo žodžio “nevyko” nieko po 1945 m.
    pasirašymo), ar ir kitų visai nieko bendro su tuo kas palikta Potsdame vykdymui
    dėl buvusios, esamos bei būsimos abiejų Rtytų Prūsijos dalių, ir šiaurinės, ir
    pietinės, ateities; kas neatsiejama su viso buvusio iki 1939 m. Lenkijos
    valdyme ir Lietuvos dalies paveldo, įtakos bei santykio su mumis, lietuviais
    …”užsidažinėjant” kažkokių pabėgėlių Lietuvon klajoklių ar bastūnų būtim
    regimąją (už Lenkijos iki 1569 m. susitarimo tiksliai apibrėžtų ribų), t.y dabar
    Sirijos ar Afganistano ar kitokių atbėgėlių “teise” perkėlimui kalbos, papročių,
    tikybos raiškos į “naujokynus” ES, lyginant, – “teises’ nelietuviškai kalbėt,
    nelietuviais dažytis, ir net.. šio savaitgalio TV laidose labai įkyriai, vaizdžiai ir
    …G R A U D Ž I A I (ypač per “Duokim garo”).

    Labai jau per aiškiai ir tiesmukai 1569-2016 m. neatsiejamumą pagrindžiau,
    net išvadom ar nuovadom vietos nepalikau (na, nebent kas nors nurodys –
    KUR DINGĘ IŠ PASAULIO TARPTAUTINĖS BENDRUOMENĖS
    JAV ir Didžiosios Britanijos vadovai (gal kada nors bus ir piliečių “ten”, – išsirinks)?

  2. Sakyti, kad “1920–1939 m. Vilniaus kraštą valdė Lenkija”, kai faktiškai ji šią Lietuvos dalį buvo okupavusi, kaip ir neišeitų lietuvio kalboje…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: