R. Trimakas. Decivilizacija (6)

Blogspot.com nuotr.

Apipelijusių kaulų šokis

Ne orveliškais, o kalendoriniais 1984-aisiais Milanas Kundera paskelbė esė, pavadintą „Europos pagrobimas. Vidurio Europos tragedija“[1]. Pirmoji šio teksto pastraipa primena dramatiškus įvykius: 1956 metų lapkričio mėnesį Vengrijos naujienų agentūros direktorius dar spėjo išsiųsti teleksą, pranešdamas pasauliui, kad rusų puolimas prieš Budapeštą prasidėjo. Netrukus sovietų artilerija Vengrijos naujienų agentūros pastatą sulygino su žeme. Paskutiniai skubaus pranešimo žodžiai buvo tokie: „Mes mirštame už Vengriją ir Europą.“

Kundera svarsto, ką norėta tais žodžiais pasakyti? Kad rusų tankai Budapešte nesustos ir veršis į Vakarus? Ne. Vengrijos naujienų agentūros išsiųstame pranešime buvo pasakyta, kad Sovietų Sąjunga, užpuldama Vengriją, kartu puola ir Europą, kuriai Vengrija atstovauja. Kovodami už savo likimą ir žūdami Budapešto gatvių mūšiuose, vengrai kovėsi ir už savo Tėvynę, ir už Europą – tokią, kokią jie manė apginsiantys, pasipriešindami invazijai iš Rytų.

Kundera pažymi: „Žūti už savo šalį ir už Europą“ – tokia frazė niekam neateitų į galvą Maskvoje ar Leningrade; tai frazė, kuri gali būti išmąstyta tik Budapešte arba Varšuvoje.“

Praėjo trisdešimt vieneri metai nuo tos dienos, kai ši esė buvo paskelbta. Politiškai nekorektiškai paklauskime savęs, ar ką tik cituota frazė galėtų būti ištarta Londonistane (šią sąvoką nukaldino Melanie Philips) arba Paryžiobade (autorystė mano)? Atsakymas, akivaizdžiai raibuliuojanti informacinių pranešimų ir pasienio reportažų, neseniai transliuotų jau iš nūdienos Vengrijos, paviršiuje, verčia kalbėti apie aksiologinį kolapsą, kad ir kaip dramatiškai tas skambėtų.

Kundera išdėstė karčius priekaištus Vakarams dėl jų abejingumo, kai vyko Vengrijos tragedija 1956 metais, kai sovietai įsiveržė į Čekoslovakiją 1968 metais ar per vadinamuosius Lenkijos „įvykius“ 1956, 1968 ir 1970 metais. Sąmoningai ar netyčia Kundera nepaminėjo kitų, ne mažiau kruvinų epizodų, sukilimo Rytų Vokietijoje (vok. Volksaufstand in der DDR) 1953 m. ir pan. O antai austrų romanistas ir „politinis aktyvistas“ (ši politiškai korektiška žodžių diada aprėpia vakarietiškojo „progresyvizmo“ esmę) Peteris Handke Vidurio Europą (vok. Mitteleuropa) atsainiai laiko ne daugiau kaip „meteorologiniu apibūdinimu“. Tai, kas Vakarams atrodė nors nepageidautina, bet visiškai nereikšminga geopolitinė konfrontacija su komunistine rusų imperija – didžiąja sąjungininke per Antrąjį pasaulinį karą, milijonams Vidurio Rytų Europos gyventojų virto dešimtmečius užsitęsusiu fiziniu naikinimu, gniuždymu, vergove. Kundera konstatuoja, kad Vakarai, sutikę po karo „perprojektuoti“ politinės įtakos zonas ir atidavę Vidurio Europą civilizaciniu požiūriu svetimai Rusijai, patys atsisakė neatsiejamos savo dalies, kuri „[…] daugiau nebebuvo suvokiama kaip vertybė“. Tai, kas įvyko po 1945 m., buvo ne tik ir ne tiek politinio pobūdžio katastrofa – reikėtų kalbėti apie ataką prieš civilizaciją. (Aptardamas Jaltos konferencijos padarinius Vidurio Rytų Europai, Kundera nepaminėjo Helsinkio susitarimų 1975 m., kurie buvo ne tik taikaus sambūvio Šaltojo karo metais paieškų simbolis, bet ir pataikūniško Vakarų nuolaidžiavimo aktas, tiesa, šie susitarimai neturėjo sutarties statuso.)

Kadaise, tik žlugus Sovietų Sąjungai, 1992 m. lapkritį Vladimiras Bukovskis, rašydamas pratarmę antisovietinei knygai „Monumentas žmonių aklumui“, Šaltojo karo epochą apibūdino taip: „Dabar juokinga prisiminti, tačiau tais tolimais metais antikomunizmas, o ir tiesiog negatyvus požiūris į Sovietų Sąjungą Vakarų inteligentų buvo vertinamas kaip kvaila liga, ir sąžiningas surambėjusio socializmo buities vaizduotojas negalėjo tikėtis ne tik savo talento pripažinimo, bet ir paprasčiausios recenzijos. Tik nedaugeliui iš mūsų tuo laiku pavyko pramušti plyšį tylėjimo sienoje. […] Juk net ir man kažkokia kairuoliška menkystė viename ginče per televiziją išdrįso užsiminti, esą „kai kurie žmonės“ mano pažiūras gali įvertinti kaip „savo šalies išdavimą“. […] Juk ir čia, Vakaruose, yra galingos politinės jėgos, kurios gali padaryti labai nelaimingą kiekvieną gudruolį, netikėtai atskleidusį joms netinkamas tiesas. […] Todėl ir Vakaruose nė kiek ne daugiau žmonių negu buvusioje SSRS išdrįso pasivadinti antikomunistais“[2].

Vienu metu šmėstelėjo nedrąsi viltis, kad vyks permainos. Tačiau labai greitai, mosuojant SES (Socialistinės Europos Sąjungos) vėliava, laisvės horizontas Lietuvoje ėmė trauktis sparčiau nei šagrenės oda, suvešėjo autocenzūra, kurią skatina tiek atitinkami teismų sprendimai, tiek „reikiamas“ finansavimo paskirstymas, kuris pavedamas tokiai veiklai ypač „tinkamiems“ žmonėms.

Lengviau yra neieškoti netinkamų paralelių – pernelyg daug vandens nutekėjo, viskas pasikeitė iš esmės. Ar verta šiandien prisiminti su kiekviena diena nykstančius praeities kontūrus, ką bendra jie gali turėti su dabarties aktualijomis? Atrodytų, protingiau būtų palikti šią tematiką naujausių laikų istorikams. Vidurio Rytų Europa sėkmingai (prieš dešimtmetį buvo mėgstama oficialiai tą pabrėžti) grįžo į gimtuosius namus. Sovietmečio realijas, keičiantis kartoms, prisimena vis mažiau gyvų liudytojų, o „nenutrūkusios stygos“ naratyvas, pareiškimai, esą „ir anuomet dirbome Lietuvai“ (Čekijai, Lenkijai, Vengrijai… – įrašykime savo nuožiūra), skatina atsipalaiduoti, neieškant dėsningų paralelių tarp anuomet ir dabar, tarp nenutrūkusios tų pačių pavardžių gimininės-klaninės tąsos ir atitinkamos politikos visuose buvusios Sovietų imperijos plotuose.

Progresyvizmo dromedarija tęsia karo žygį

Aplinkybės, susiklosčiusios postpostsovietinėje erdvėje, traukia ir ateityje trauks tyrinėtojų dėmesį. Tačiau ne mažiau domintų geografiškai artima Vakarų ideokratinė erdvė. Ją patyrinėjus, tenka konstatuoti, kad minėta „styga“ iš tikrųjų nenutrūko ne tik Lietuvoje, bet ir mūsų partnerių vakariečių galvose. Tuo įsitikiname kasdien. Pavyzdžiui, šiemet lapkričio 29 d. „The Washington Times“ paskelbė straipsnį „Keliantis nerimą Lenkijos nukrypimas į dešinę“[3]. Jo autorius Džeksonas Dylas (Jackson Diehl), atstovaujantis JAV žiniasklaidoje vyraujančiai „liberaliajai“ (tiksliau tariant, kairuoliškai) pozicijai, su nerimu konstatuoja, kad šių metų rinkimų į Lenkijos Seimą rezultatai buvo dėsninga reakcija į ankstesnę Lenkijos vyriausybės vykdytą politiką – politinė kairė Lenkijoje diskredituota. Pasak Dylo, naujajai vyriausybei vadovauja antisemitai, eurofobai ir sąmokslo teorijų šalininkai, o tai rodo „[…] visuotinai augantį, išsiplėtusį nuo Graikijos iki Prancūzijos, priešiškumą europinėms institucijoms su jų diegiama tolerancijos ideologija“. Mintis, kad tai dėsningas atsakas į moralinį reliatyvizmą ir kultūrinį nihilizmą, Vakarų politinio korektiškumo oportunistams atrodo šventvagiška.

O budrumas ir pilietinis sąmoningumas politinio korektiškumo fronte išsisklaido kaip rytmečio migla, patekėjus totalitarizmo saulei, – tą puikiai iliustruoja marksistinės bolševikų sektos Rusijos imperijoje ir islamistinės sektos, paskelbusios Islamo valstybę Sirijoje ir Irake. Sektantų (tiek marksistų, tiek mahometonų) grupuotės užgrobė šalių, kurias vietiniai tironai nugramzdino į suirutę, teritorijas, kad nuožmiu teroru, masinėmis žudynėmis įgyvendintų utopistines savo vizijas. Rekrutuodami atvykstančius rėmėjus iš viso pasaulio, utopistiniai vizionieriai chaoso išsekintose šalyse užgrobia vis naujus plotus, vykdo parodomąsias egzekucijas (Vladimiras Uljanovas Leninas irgi reikalavo „sušaudyti visus revoliucijos priešus iki paskutinio“), grasina, kad pavergs pasaulį. Be abejo, vien grasinimais neapsiribojama – aktyviai telkiamos teroristinės grupuotės Vakarų Europos valstybėse, vykdoma ardomoji veikla iš vidaus, rengiami išpuoliai. Vakarų reakcija santūri, vengiama platesnio masto konfrontacijos, apsiribojama epizodiškais, ribotais kariniais veiksmais. Vakarų lyderiai ne pirmą dešimtmetį viešai aiškina tarptautinius santykius grindžiantys idealizmu, nepaisydami nacionalinio saugumo interesų, ir skėsčioja rankomis, esą sutriuškinti teroristines sektantų grupuotes vis tiek neįmanoma. Darniu choru skamba simpatikų Vakaruose ditirambai Rytų utopiniams „projektams“, ignoruojant vykdomus masinius nusikaltimus ir grasinimus Vakarų civilizacijai. Kiekvienas, raginantis kuo greičiau sutriuškinti ekstremistų grupuotes, kol jos dar sąlygiškai silpnos, kol neišplėtė savo galios ir įtakos zonų, bus apšauktas karo kurstytoju,*** fobu ir dešiniuoju radikalu. Tokio visuomenės ar politikos veikėjo karjera bus palaidota akimirksniu. Kuo baigiasi toks patologiškas Vakarų isteblišmentui būdingas tikrovės neigimas ir šokiai su rytietiškų utopijų vilkais, Vidurio Rytų Europos gyventojai jau ne kartą patyrė savo kailiu. Vieno iš tokių „šviesios ateities projektų“ architektai, „konstruktyviai bendradarbiaudami“ su Vakarais, grobė vis naujas teritorijas, pasivogė (talkinant minėtiems simpatikams) branduolinį ginklą ir iki šiol grasina paversiantys žmoniją „radioaktyviais pelenais“, jei kas nors trukdys įgyvendinti sektantiškus jų „idealus“. Kuo baigsis analogiška islamiškosios utopijos istorija, nesunku nuspėti, ypač turint omeny tokią turtingą ir turiningą Vakarų kolaboravimo su žmogžudžiais, kurie dangstosi demagogiškais antikolonializmo ir kovos už nuskriaustuosius šūkiais, patirtį.

Vakarų Europos isteblišmento reakcija į kairiųjų ekstremistų teroro išpuolius ir žudynes Belgijoje, Italijoje, Prancūzijoje ar Vakarų Vokietijoje, vykdytas XX a. 8-uoju ir 9-uoju dešimtmečiais, harmoningai rezonuoja su dabartiniu atsaku į islamistų terorą. Teroristai nekalti, kalta aplinka. Net paslydus ir veidu išsidrėbus į sovietų specialiųjų tarnybų paliktą kruvinų nusikaltimų šliūžę, primygtinai nenorima matyti akis badančių įkalčių, vedančių Rytų kryptimi. Išpuoliai, kad ir kokie kruvini jie būtų, jokiu būdu neišprovokuos griežtos atsakomosios reakcijos.Tuos, kurie mus prakeikia ir žudo, reikia dar karščiau priglausti prie mylinčios savo širdies.

Eilinių prancūzų ar amerikiečių žudynės, mūsų dienomis surengtos islamistų, nesulaukia adekvataus valdančiųjų partijų atsako. Pirmiausia susirūpinama, gal musulmonai jaučiasi nesaugūs, nors žudoma būtent islamo vardu ir jo garbei (teiginiai, esą eiliniai serijiniai žudikai, cituojantys Koraną, neatstovauja islamui, tėra išsisukinėjimas). Musulmonų bendruomenės kažkodėl neskuba tokių veiksmų aiškiai pasmerkti (garsiau liejasi prakeiksmai Vakarams dėl jų vykdomos politikos), jau nekalbant apie pastangas bendradarbiauti, kad būtų užkirstas kelias tolesniam kraujo liejimui. Greičiau atvirkščiai – nerimaujama, esą dažnėjančios žudynės išprovokuos musulmonų holokaustą Europoje[4]. Tačiau beginklių musulmonų skerdynių, klykdami „Garbė Jėzui Kristui“, vadinamieji kitatikiai dar niekur nesurengė, kad ir kaip tuo gąsdintų kairieji Vakarų politikai su islamiškaisiais savo sąjungininkais.

Islamistų surengtų skerdynių aukos ir jų artimieji nenusipelno, kad politiškai korektiškas isteblišmentas atkreiptų į juos dėmesį. Štai ant gliancinio „The Rolling Stone“ žurnalo 2013 m. liepos mėnesio viršelio puikuojasi sexy berniukas Džocharas Karnajevas, Bostono maratono sprogdintojas. O aštuonerių metų Martinas Ričardsas, kuris, sunkiai sužalotas sprogimo, mirtinai nukraujavo, arba jo artimųjų netekties skausmas politiškai korektiškos melasklaidos nedomina. Jie paprasčiausiai ignoruojami. Kai Londone vidury baltos dienos, žiopsant praeiviams ir policijos pareigūnams, buvo sukapotas į gabalus karališkojo fuzilierių pulko būgnininkas Ly Rigbis (Lee Rigby), pirmiausia pasirūpinta musulmonų, gyvenančių Jungtinėje Karalystėje, saugumu. Tačiau kitu atveju Londono policija parodė išimtinį operatyvumą – pareigūnai mikliai suėmė Chathamo gyventoją, 85 metų pensininkę, ir, surakinę antrankiais, uždarė daboklėje. Koks jos nusikaltimas? Garbingo amžiaus moteris padarė pastabą islamistams, gatvėje džiūgavusiems dėl kitatikio parodomojo išmėsinėjimo, todėl šie pasijuto įžeisti ir nesaugūs. Močiutei pateikti kaltinimai dėl rasistinių įžeidimų ir, neabejokite, – teistumas. Tai tiesioginė politikos, kuri draudžia savo šalies kareiviams dėvėti uniformą Londono gatvėse, bet leidžia tose pačiose gatvėse demonstruoti plakatus „Islamas valdys pasaulį“, pasekmė. Nužudytojo tėvas, viešai pareiškęs pasipiktinimą, kad žudikams buvo skirta 200 000 svarų sterlingų teisinei pagalbai, apšauktas kultūriškai nejautriu ir neturinčiu pakankamai empatijos, tokios reikalingos multikultūriniam pasauliui… Sąrašą galima tęsti be galo…

Įvykus dar vienoms žudynėms, dalis Vakarų politikų skuba priminti propagandinį šūkį, esą „islamas – taikos religija“ (keliais dešimtmečiais anksčiau prosovietiniai Vakarų simpatikai kartodavo mantrą „komunizmas – šviesi idėja“, nepaisydami gausybės faktų apie nusikaltimus žmogiškumui ir masines žudynes). Paraidžiui cituojant sovietinės propagandos šabloninius šūkius, Džono Rido (John Reed) ir Volterio Diurančio (Walteri Duranty) „reikalas amžinai gyvas“, todėl nereikėtų stebėtis, kad informuojant apie Rusijos karinę agresiją prieš Ukrainą, toliau skamba „nenutrūkusi styga“ – tęsiamos Vakarų prosovietinės žiniasklaidos, mūsų dienomis evoliucionavusios į prorusiškąją, tradicijos. Antai britų kairiosios dezinformacijos minaretas BBC „progresyvizmo“ muedzinų balsais skelbia žinią, kad Krymo gyventojai sveikina susijungimą su Rusija, pasakoja apie laime trykštančių rusų džiaugsmą dėl sėkmingai įvykdytos aneksijos. O kariniai Rusijos veiksmai, katastrofiška Krymo totorių padėtis, prasidėję politiniai jų persekiojimai empatiškiems multikultūrininkams neatrodo verti dėmesio[5].

Ir tai anaiptol ne vieno informacinio Vakarų kanalo ypatumai: antai buvo pranešama, kad rusų numušto keleivinio reiso MH17 žūties vietoje tyrimą atliekantys Australijos ir Nyderlandų pareigūnai vykdė savo pareigą, rizikuodami gyvybe, nes jų tyrimą apsunkino Ukrainos kariniai daliniai, suaktyvinę kovines operacijas, nukreiptas prieš prorusiškus separatistus, bet nė žodžio nepasakyta apie tai, kaip australų ir olandų tyrėjams atlikti pareigą trukdė Rusijos kariuomenė, saugumiečiai su vadinamaisiais „separatistais“[6]. Vadovaujantis tokia logika, nekyla abejonių: Viktoras Janukovičius – teisėtas prezidentas, o apie tuos, kurie jam priešinasi, to pasakyti negalima, dar daugiau – tas pasipriešinimas sukėlęs grėsmę. Be abejo, apie Chamo – ukrainiečiai kitaip jo ir nevadino – nusikalstamą veiklą, išprovokavusią savigarbos revoliuciją, straipsnyje net neužsiminta[7].

Ideologinė kova su Pabaltijo ar Ukrainos „fašistais“, primygtinai nenorint matyti Rusijos karinės agresijos ir karo nusikaltimų, yra neatsiejama nuo entuziastingo islamo šlovinimo, vertinant jį kaip potencialią alternatyvą „nužmogėjusiems Vakarams“, esą praturtinančią juos orientalistine patirtimi. O karinė islamistų sausumos operacija Paryžiaus centre, kai buvo nužudyta 130 beginklių civilių, dar 368 sužeisti (kai kurie šaltiniai nurodo dar didesnį aukų skaičių), esą neturi nieko bendra su islamu ar „šventuoju karu“, nors jis jau daug kartų paskelbtas Europai. Dažnėjant išpuoliams ir kas kartą augant nužudytųjų skaičiui, lankstymasis Rytų pusėn darosi dar uolesnis (vien Prancūzijos prezidento Fransua Olando (François Hollande) skrydis į Maskvą, tarsi tie teroristiniai išpuoliai priklausytų nuo Kremliaus, o ne nuo Islamo valstybės, nusipelno atskiro teksto).

Šuolis į žiojėjančią nebūties ateitį

Įdomus ne tiek reguliariai pasikartojančio sugrįžimo mitas, ištrūkus iš sovietų vergovės, kiek amžino atėjimo ne ten faktas. Vidurio Rytų Europos gyventojai, atkakliai siekę iš socialistinio lagerio pagaliau nusigauti į saugią Europos valstybių bendriją, savo nuostabai (ir vietinės komunistų nomenklatūros džiaugsmui) aptiko teritorijas, užvaldytas Vakarų kairiųjų lunatikų, jau prieš daugelį metų pelniusių pravardę „naudingi idiotai“, nors šiuo atveju labiau tiktų agentūrinio tinklo sąvoka. Pavyzdžiui, ( Tieris Voltonas (Thierry Wolton), atlikęs išsamius tyrimus ir paskelbęs knygas „KGB Prancūzijoje“[8], „Didysis verbavimas“[9] (gal tinkamesnis vertimas būtų „Didysis rekrutavimas“), „Įtakojama Prancūzija. Paryžius–Maskva: slaptų santykių trisdešimtmetis“[10], gimtojoje šalyje ne sykį kaltintas, kad kuria sąmokslo teorijas. Tačiau dabar jis atrodo veikiau naivus optimistas, neįvertinęs sovietų įsiskverbimo ir protų užvaldymo mastų, nes po SSRS žlugimo komunistinių kliedesių įtaka niekur neišnyko, greičiau atvirkščiai – plėtėsi ir gilėjo.

Kolapsą patyrusio socialistinio lagerio gyventojai – tie, kurie dar prisimena, kaip vykdavo sovietinio „internacionalizmo“ ir „kovos su bedvase Vakarų kultūra“ akcijos, – žvelgdami į šiandieninę Vakarų Europą, išgyvena lengvą deža vu (déjà vu) pojūtį. Švedijos Karalystė, ne vien pirmaujanti tarp musulmonų imigrantų rengiamo išprievartavimų džihado aukų, bet ir pergalingai marširuojanti politinio korektiškumo priešakyje, nesiliauja stebinti Vidurio Rytų Europos gyventojų, įsikūrusių kitame Baltijos krante. 2009 m. Eva Brunne buvo paskirta pirmąja Stokholmo vyskupe lesbiete – švedų pasididžiavimo jausmą sustiprino faktas, kad tai pirmas toks atvejis pasaulyje. Veiklioji vyskupė pasiūlė savo diecezijoje nuimti visus kryžius nuo šventyklos. Kodėl? Todėl, kad musulmonai, atvykstantys į Stokholmą, nesijaustų įžeisti, net galėtų užeiti ir pasimelsti (planuojama įrengti jiems atskirą patalpą). Ir jau jokiu būdu nevalia garsiai prasižioti apie tai, kad Vokietijoje mečetėse vadinamieji „pabėgėliai“ yra verbuojami įsilieti į džihado kovotojų gretas[11].

Atrodytų, tokios istorijos dvelkia beviltiškumu ir išankstinio pasmerktumo dramatizmu, kuris visai nevertas filosofinės Anicijaus Manlijaus Severino Boetijaus tragedijos – jis buvo kankinamas ir nužudytas, pataikaujant civilizaciją naikinusiems barbarams, nes bandė išsaugoti bent paskutinius padorumo ir sveiko proto likučius. (Tiesa, šiuolaikinė politiškai korektiška Antikos ir ankstyvųjų Viduramžių istorija jau teigia, esą tada vyko transformacija, bet ne užgrobimas ir niokojimas.) Prancūzų rašytojas Renaud Camus už knygą „Didysis pakeitimas“, kurioje aprašė islamiškojo Prancūzijos užvaldymo mechaniką, 2014 m. buvo apkaltintas rasizmo kurstymu ir nuteistas – jam skirta 4000 eurų bauda. Tarp kitko, dar 2011 m. jis išleido „Decivilizaciją“. Esė stiliumi parašytoje knygelėje konstatuojamas faktas, kad civilizacinis procesas sustojo, pradedant švietimo sistema, baigiant suirusiais ryšiais šeimose tarp kartų. Atsiverianti tuštuma neišvengiama dėl tradicijų niekinimo ir nutraukto inkultūracijos proceso.

Tomaso Souvelo (Thomas Sowell) teigimu, jeigu nesame pasiryžę kovoti už civilizaciją, teks susitaikyti su barbarybe. Jeigu į mūšį už civilizaciją stoja vien liurbiai ir vėplos, tai barbarai yra tiesiog pasmerkti nugalėti, ypač kai jiems talkina nuo Lenino diktatūros laikų nepaliaujamai gausėjanti liberalių vakarietiško sukirpimo rytietiškam imperializmui simpatizuojančių lunatikų armija…

_______________

[1] Milan Kundera. The Tragedy of Central Europe. The New York Review of Books, 1984, april 26.
[2] Vladimiras Bukovskis. Monumentas žmonių aklumui. Kn. Viktoras Suvorovas. Ledlaužis. Kas pradėjo Antrąjį pasaulinį karą? Vilnius: Mintis. 1995, p. 361–365.
[3] Diehl Jackson. Poland’s disturbing tilt to the right. The Washington Post. 2015 November 29.
[4] Karolina Stažytė. Kaune gyvenantis musulmonas: „Teroristų tikslas – Europos musulmonų holokaustas“.
[5] Patrick Jackson. Crimean Locals Welcome Future in Russia. BBC News. 18 March 2014.
[6] MH17: Australian and Dutch Police Recover Human Remains at Crash Site.
[7] Max Fisher. Ukraine’s parliament just threw President Yanukovych under the bus. That’s great news. The Washington Post, February 20, 2014.
[8] Therry Wolton. Le KGB en France. LGF – Livre de Poche. 1987, p. 512.
[9] Therry Wolton. Le grand recrutement. Grasset. 1993, p. 399.
[10] Therry Wolton. La France sous influecce. Paris-Moscou: 30 ans de ralations secrètes. Grasset. 1997, p. 506.
[11] Anton Troianovski and Ruth Bender. German Officials Warn of New Security Risk: Local Extremists Recruiting Refugees. The Wall Street Journal, November 29, 2015.