R. Ragauskaitė. Po pilkais debesimis (2)

R.Ragauskaites nuotr. apsniges medis su uogomis

R. Ragauskaitės nuotr.

Lėktuvas atsiplėšia nuo žemės, palikdamas įmirkusią Airijos salą, vadinamą smaragdine. Nors žiema, sodrią žolę peša baltavilnės avelės. Lyja, lyja, lyja… Išsiliejęs iš krantų, Šanonas užtvindė Limeriką, skęsta Korkas: gatvėmis plaukioja valtys, evakuoja nesuskubusius pasitraukti gyventojus. Tokia yra Airijos žemė, toks yra oras, pilnas drėgmės ir monotoniškumo. Ten gyvenantys lietuviai prisipažįsta nieko taip labai nepasiilgę, kaip šaltos baltos žiemos.

Antrąją Kalėdų dieną, susiviliojusios drabužių išpardavimu ir nuolaidomis, vykstame į Dundalką. Valanda kelio, ir mes jau ten. Didžiulė parduotuvė pilna žmonių, daugiausia kitataučių. Drabužėliai pigūs, kainos kur kas mažesnės nei Lietuvoje. Kaipgi nesusiviliosi? Perkame daug, nesvarstome, ar tikrai reikia. Apsipirkimas tokią niūrią, lietingą dieną yra tam tikra pramoga, laiko paįvairinimas. Matyt, ne mums vienoms. Po to  eskalatoriumi kylame į trečią aukštą, ten – greito maisto valgykla. Daugybė indų, afrikiečių, pakistaniečių…. Niekur tiek daug nesu jų mačiusi. Žiopsau į juos.

„Pas mus Europa“, – kuo rimčiausiu veidu aiškina mano vienuolikmetė vaikaitė, gyvenanti Airijoje nuo pat kūdikystės. „Taigi ir pas mus Europa“, – atsikertu. „Bet pas mus labiau“, – nenusileidžia Medeina. Toks tvirtas jos „įsitikinimas“ prajuokina. Kaip gali būti labiau ar ne labiau? Bet sutinku, kad vaikaitės pastaba turi „racijos“: kuo daugiau imigrantų, tuo šalis labiau įsiliejusi į Europos Sąjungą… Kuo daugiau įvairiataučių, tuo – europiškesnė? Skamba paradoksaliai, bet tiesa yra tokia.

Greito maisto valgykloje man nėra jauku. Aš pirmą kartą tokioje aplinkoje. Aiškiai esu atsilikusių pažiūrų. Šalia mūsų staliuko valgo skustagalvių, skiauterėtų jaunuolių pulkelis. Čepsėdami kremta bulvytes „fry“, šlakstydamiesi kečupu. Krūvos popierinių maisto maišelių – ant stalų ir ant grindų… Nejauku, bet pamatyti verta. Vis dar netikiu, kad būtent taip atrodys Europa, kai didesniąją jos dalį sudarys žmonės be tautinės tapatybės, kuri kažkaip susijusi ir su atsakomybės jausmu. Vidinės tuštumos jausmas atvijo juos čia per lietų, kad būdami krūvoje pasijustų jėga. Nes po vieną jaučiasi svetimi. Ne tik čia, šioj šaly, bet ir visam pasauly… Nei emigrantai, nei imigrantai nėra laimingi. Savotiški tremtiniai. Patys save ištrėmę. Pabėgę nuo su(si)naikinimo savoje šalyje…

Sausio 2-oji. Mes jau lėktuve. Pakeliui į namus.  Grįžtame aplankę vaikus, tėvus, giminaičius. Nuotaika slogi. Pošventinis sindromas? Ar išsiskyrimo liūdesys? Daug tamsios spalvos. Lietuviai mėgsta rengtis tamsiai: paltai, striukės, kelnės, šalikai ir kepurės – viskas juoda. Tai  mus išskiria  iš kitų tautų: trūksta spalvų, žaismingumo, nerūpestingumo, pasitikėjimo savimi. Veiduose – nuovargis, susirūpinimas, jokios šypsenos… Argi labai džiūgausi, išsiskyręs su savaisiais pusmečiui, o gal ir metams?

Lietuvių emigrantų temą paskutiniaisiais metais nustelbė „susirūpinimas“ imigrantais. Manding, ne tiek susirūpinimas, kiek to „susirūpinimo“ imitacija. Niekam tie atbėgėliai neįdomūs. Net ir valdžiažmogiams. Jei negebame savais pasirūpinti, tai ar gali būti nuoširdus rūpestis svetimaisiais, atplaukiančiais iš nežinia kokių  kraštų? Garsus kalbėjimas atstoja darbus. Šitai mes esame išmokę dar nuo sovietmečio.

Bet štai lėktuvas išsiveržia iš tamsos – praskiria lietaus debesis, pakyla ten, kur šviečia saulė. „Virš pilkų debesų“. Dingteli, kad pavadinimas jau girdėtas. Lietuvių kilmės amerikietė Rūta Šepetys romane tokiu pavadinimu pasakoja apie tremtinius prie Laptevų jūros. Beje, romanas įtrauktas į JAV mokyklų mokymo programą (taip radau parašytą internete).  Lietuvoje – ne. Amerikietė iš savo senelių pasakojimų patyrusi  apie lietuvių tremtinių išgyvenimus, susidomėjo, atvyko į Lietuvą, rinko medžiagą, kurią perpynė su  romantiška dviejų jaunų žmonių  meilės istorija. Knyga tapo įdomi ir jaunimui, niekad anksčiau negirdėjusiam nei apie Lietuvą, nei apie tremtinius.

Šio skrydžio metu romano pavadinimo prasmė man  atsiveria neįprastu rakursu: knygos autorė ne kartą pakilo virš pilkų debesų – ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. O tremtiniai? Gal tik pakilus (dvasine prasme) virš tamsos, nušvinta viltis, suteikdama stiprybės ištverti, nugalėti?

Tą pat naktį, kai mūsų lėktuvas leidžiasi į Lietuvos žemę, baltą ir kaustomą šalčio, kažkur (ne kažkur – Kėdainių rajone) tėvas sumeta savo kūdikius į šulinį! Baisiau nebūna. Nublanksta ir tremtinių prisiminimai. Jokiu būdu nenoriu jų užgauti. Nes priešas yra priešas, iš jo nieko kito ir nesitikima, vien žiaurumo, įniršio sunaikinti. Betgi čia! Tragedija sukrečia. Valdžiažmogiai puola ieškoti kaltų (bet ne priežasties!), atsakomybę stumdo vieni kitiems. Kaltina socialines darbuotojas – „silpniausią grandį“. Tos aiškina, kad lig tol šeimoje nieko blogo nepastebėjusios. Tai kas, kad neturėjo kur miegoti, kad  gulėdavo ant purvinų čiužinių, pamestų ant žemės. Kad neturėjo ko valgyti. Kad motinai trūkę „socialinių įgūdžių“ prižiūrėti savus vaikus. Tokių šeimų kaime daug, teisinasi.  Tereikia pažvelgti į trobelę, varstomą vėjų, į apšnerkštą kiemą, sugriuvusį šulinį, į murziną paties smurtautojo veidą.

Kai kurie tremtiniai gyveno ir geriau, ir švariau. Votis pratrūko. Turėjo pratrūkti: šaltis, bedarbystė, neviltis. Nei vyras, nei moteris neturėjo jokios specialybės, niekas nežino, kiek jie klasių baigę. Augę tokiose pat asocialiose šeimose – ką buvo matę savo aplinkoj?

Kažkas, komentuodamas nelaimę, pastebėjo, kad turtingesni ir bent kokį amatą turintys lietuvaičiai  išdūmė į airijas, norvegijas, o bėdžiai liko vegetuoti: gerti, mušti savo  moteris, kankinti savus vaikus, taip išliejant susikaupusį pyktį ir neviltį. Jokiu būdu neginu vaikžudžio. Tik bandau „atkapstyti“ degradavimo priežastis.

Viena iš socialinių darbuotojų prasitarė, kad kaime tai nebuvusi pati tragiškiausia šeima, kad tokių yra ir daugiau. Iš ko jos gyvena? Kas rūpinasi darbo vietų kūrimu kaimuose? Kaip specporeikių turintys vaikai ruošiami gyvenimui, t. y. darbui? Kas atsakingas už uždarytas amatų mokyklas? Užuot pripažinus, kad kaimą paliko  likimo valiai, kalbama apie naujų institucijų kūrimą.

Prižiūrėtojų pakanka, trūksta nuoširdžiai besirūpinančių. Deja, nė viena partija, nė vienas Seimas per tuos 25-erius metus nesiėmė iš esmės spręsti savo tautiečių problemų: nematė reikalo mažinti socialinės atskirties, sustabdyti emigruojančio jaunimo, kaimuose kurti bendroves, priverstinai gydyti alkoholikus.

Lėktuvui leidžiantis, sušvinta baltuma. Kapitonas praneša, kad Lietuvoje – 20 laipsnių šalčio. Sninga! Žemė balta balta. Pagaliau! Ilgai laukta, išsiilgta žiema! Ne visi kraštai yra matę sniegą. Ne visi žino, kas yra tikroji žiema. Galime pasidžiaugti metų laikų įvairove, gamtos grožiu, galime didžiuotis seniausia ir skambiausia  kalba, istorine praeitim, kūrybingais žmonėmis, mokslo išradimais. Daug kuo galime didžiuotis. Tai kodėl tiek nedaug šviesos mūsų veiduose?

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Skaitiniai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: