Apie baltų ornamentikos simboliką

Latvių ir lietuvių, kaip baltų, raštai turi vienodą semantiką. Ką gi jie reiškia ir kokius senovės klodus siekia? Anot Vytauto Tumėno, daugumą ženklų įvardijimų įvairių tautų tradicijose sieja panašus jų semantikos laukas. Pasitaiko ir tokių ženklų, kurių pavadinimai įvairiuose kraštuose yra ypač artimi (pvz.: grėbliuko, roželės (saulės), vėželio, vėžlelio, varlytės tipo raštai). Tai liudija jų semiotikos archajiškumą. Ženklų tradiciniai pavadinimai mitologinėje gamtos stichijų sandaroje apima žemę, vandenį, ugnį ir orą (vėją).Kosmogoninėje schemoje jie atitinka žemės, erdvės (augalija, gyvūnija, paukščiai) ir dangaus pasaulio sritis (dangaus šviesuliai).Anot V. Toporovo, raštųtipų pavadinimų variantiškumas primena mitinį mąstymą, kuriam būdingas reikšmių kodavimas ir kodų variantiškumas, mito elementai tarsi ,,suskaidomi“ ir ,,išmėtomi“ šventybės ir kasdieniame pasaulyje, visoje supančioje aplinkoje ir gyvuoja mitopoetinių įvaizdžių pavidalu Visos tradicijos turi daugybę aliuzijų ir nuorodų į pagrindinį mitą pačiuose įvairiausiuose liaudies atminties ir papročių aspektuose. Baiburino manymu, todėl vienos specifinės reikšmių sistemos elementas galėjo nurodyti tam tikrą kitos sistemos sritį. Tokios sąrangos dėka simbolinės reikšmės gali būti abipusiai išvedamos viena iš kitos.

Augalijos pasaulio įvaizdžiai. Rombo su ataugėlėmis raštai lietuvių vadinami Roželė, Erškėtėlis, Snaigė, Žvaigždutė, Saulukė, Gėlytė, Katės pėdukė. Latviai šį raštą juostose ir pirštinėse vadina Saulīte ʻsaulutėʼ, Roze ʻrožėʼ, Ozoliņš ʻąžuolėlisʼ, Ozolzaru raksts ʻąžuolo lapų raštasʼ, Kaķpediņi ʻkatpėdėlėsʼ. Rombo su ataugėlėmis raštų (juostose) pavadinimai atitinka reikšmingiausią augaliją ar jos žiedus tautosakoje (ypač rožes, ąžuolus), taip pat saulės, žvaigždžių ir vestuvinės simbolikos gyvūnų (katės, meškos) įvaizdžius. Rinktiniuose audiniuose vieni populiariausių pailgos formos su nedidelėmis ataugėlėmis ženklai lietuvių tradicijoje vadinami Agurkiniai, Ąžuolo lapai, Šaudykliukės, Šautuviukai. Išilginto rombo su ataugėlėmis ženklo (diminiuose audiniuose), panašaus į ,,roželę“ (juostose), įvardijimai siejami su galingiausio medžio – ąžuolo, kuris tautosakoje neretai simbolizuoja Pasaulio medį, įvaizdžiu. Jų sąsają su kitais variantiniais raštų vardų įvaizdžiais – šaudyklėmis ir šautuvais, galima grįsti bendru Griausmavaldžio semantikos lauku, kuris apima ir tautosakos tradicijoje vyriško vaisingumo simbolikai neretai priskiriamus pailgos formos gausiasėklius augalus (agurkus, pupas ir pan.). Eglutės rašto pavadinimų nustatyta tik baltų tradicijose. Lietuviai šį raštą vadina Eglutė, Eglalė, Šluotelė, Vištakojėlė; latviai – Skuju raksts ʻspygliukų raštasʼ, Skujiņa ʻspygliukasʼ. (Beje, dzūkai skujinuke vadina pušinę šluotą krosniai valyti.) E. Paeglis, taip pat A. Dzērvītis yra pateikę abejotino patikimumo pavadinimą – Laimes slotiņa ʻLaimės šluotelėʼ.

Nustatytosios baltų bendrybės rodo reiškinio archajiškumą ir sudaro prielaidą ieškoti šių augalijos, gyvūnijos įvaizdžių ir raštų pavadinimuose minimų mitologijos personažų ryšio su gimimo, vestuvių ir laidotuvių, likimo simbolika bei laumių / Laimos semantikos lauku.

Gyvūnijos pasaulio įvaizdžius atspindi rombo atmainos raštai, lietuvių vadinami Akutė, Varnos akutė, Varnakis, Zvonkas. Rombo kaip akių, varnos akies, kiaulės snukio, taip pat bambos įvaizdžiai sudaro prielaidą tyrinėti šio rašto sąsajas su chtoniškąja mitologija. Grėbliukų tipo raštai gali būti dviejų atmainų. Paprastesnio pavidalo lietuvių vadinami Grėbliukai, Šukos. Latviai trijų ataugėlių grėbliukus vadina Trejkajiņš ʻtrikojisʼ. Užlaužtų ataugėlių grėbliukus lietuviai vadina Dvilypas grėblalis, Sulaužtinis grėblelis, Vėželis. Įvaizdžio bendrybės liudija tradicijos archajiškumą. Tai leidžia ieškoti mitopoetikos simbolikos bendrybių. Remdamasis lietuviška medžiaga šį raštą V. Tumėnas sieja su dangaus šviesulių simbolika (Tumėnas 2008: 79–80, 83).

Geometrinių figūrų ir kosmoso įvaizdžiai – paplitę trijų atmainų kryžiuko raštai: a) paprastą kryžiuko raštą lietuviai vadina Kryžiukas, Krikštelis; b) dvigubų linijų kryžiuką lietuviai vadina Gvazdikas. Kryžiuką stačiakampyje lietuviai vadina Gromatėlė. Šie įvaizdžiai įvairuoja nuo artefakto iki geometrinės figūros. Įvaizdžio semantikoje vyrauja laužytos, suraitytos, grėbliuotos linijos raštų pavidalo apibūdinimai, nutolę nuo archetipinės grėblio (šukų) įvaizdžio ir kryžiaus, svastikos ženklų simbolikos, sietinos su dangaus šviesulių šviesos semantika. (I)

Parengta pagal:

Tumėnas, Vytautas. Baltų ir slavų tekstilės geometrinių raštų pavadinimų (nomenklatūros) ir pavidalų (formos) bendrybės. Iš: Baltai ir slavai: dvasinių kultūrų sankirtos. Балты и славяне: пересечения духовных культур. Vilnius: Versmė, 2014, p. 384–402. Prieiga per internetą čia [pdf].