B. Kuzmickas. Mažosios Lietuvos vokietinimas (2)

Bronius Kuzmickas | J. Vercinkevičiaus nuotr.

Ištraukos iš: Bronius Kuzmickas, Tautos kultūros savimonė, Vilnius: Mintis, 1988, p. 70–87.

Jau XIX a. pradžioje lietuvių kalba buvo daug kur beveik pašalinta iš teismų, daugelio mokyklų bei kitų valstybinių įstaigų, o nuo 1871 m. ji išvaroma iš visų mokyklų. Visos disciplinos pradedamos dėstyti vokiškai, gimtąja kalba, pagal protestantizmo tradiciją, paliekant tik religijos dėstymą. Pagrindinis suvokietintos mokyklos uždavinys lietuvių gyvenamose žemėse buvo nuo pat vaikystės pratinti lietuviukus prie vokiečių kalbos kaip pagrindinio minčių reiškimo ir kultūros įgijimo būdo, pastūmėti juos į vokiečių kultūros traukos lauką. Buvo sistemingai kalbama apie vokiečių mokslo, meno, valstybinės santvarkos pranašumus, skiepijamas didžiavimasis vokiečių kultūra. Be mokyklos, jaunus lietuvius labai vokietino tarnyba vokiečių kariuomenėje, atliekama tolimesniuose šalie rajonuose, taip pat teismai, vietinis administracinis aparatas. Spaudoje vienas po kito pradeda rodytis straipsniai, kad lietuvių kalbos vartojimas trukdo valstybės pažangai, gyventojų švietimui ir kultūrai. Viešojoje nuomonėje plito nepakantumas lietuvių kalbai, kultūrai, lietuviams kaip savitai etninei grupei. Vokiečių dvarininkai reikalavo visiškai išnaikinti lietuvių kalbą.

Tik liuteronų bažnyčia buvo kiek pakantesnė lietuvių kalbai. Tą iš dalies lėmė šios konfesijos tikėjimo sampratos savitumas. Be to, nemažai dvasininkų buvo lietuvių kilmės, artimiau bendravo su liaudimi, geriau suprato jos gyvenimą ir dvasinius poreikius. Atsiliepė ir tai, kad praeityje iš dvasininkų yra buvę daug lietuvių raštijos darbuotojų, bažnyčioje buvo susidariusi šiokia tokia pakantumo lietuvių kalbai tradicija.

Iki 1860 m. krikštijant lietuvių vaikus buvo užrašomi lietuviški vardai. Visa tai šiek tiek stabdė nutautėjimą, stiprino prieraišumą prie gimtosios kalbos, pasitikėjimą ja. Tačiau, toleruodama, nors ir ne visur, lietuvių kalbą, liuteronų bažnyčia nerodė pakantumo lietuvių liaudies kultūrai, ypač dainoms, papročiams, rūbams, papuošalams, vadino juos pagoniškais, ragino jų atsisakyti. Nepritarė dvasininkija ir pasaulietinei kultūrinei veiklai. Priešiška pasaulietinei kultūrai, liaudies menui buvo ir atsiskyrusi nuo bažnyčios pietistinė susirinkimininkų sekta, kuri tvirtai laikėsi gimtosios kalbos ir todėl, stiprėjant visuomeninio gyvenimo ir bažnyčios germanizacijai, savo pusėn patraukdavo daugybę suvokietinta bažnyčia bei jų kalbos nemokančiais kunigais nepatenkintų lietuvių. Ir oficialioji, ir neoficialioji religija, nors ir laikėsi lietuvių kalbos, lietuvių kultūros požiūriu atliko tą neigiamą vaidmenį, kad Prūsijos lietuvius konfesiškai ir kultūriškai atribojo nuo Lietuvos lietuvių, kliudė formuotis bendrai nacionalinei kultūrinei savimonei.

Veiksminga ideologinė germanizacijos priemonė buvo vokiškoji nacionalistinė lietuvių tautos, jos kultūros, istorijos interpretacija, ne tik viešai propaguojama, bet ir metodiškai brukama lietuviams kartu su vokiškojo patriotizmo, ištikimybės kaizerio valdžiai skiepijimu. Svarbiausias tos interpretacijos momentas buvo lietuvių, ypač Prūsijoje gyvenančių, kultūringumo, kūrybinių sugebėjimų neigimas.

Jaunoji karta, sąmoningai ar nesąmoningai paklusdama „gyvenimo logikai“, vis dažniau laikydavo save vokiečiais, gimtosios kalbos mokėjimas nedaug ką reiškė. Ir lietuvių kalbos pagalba vokiečių valdžia lietuvius išauklėdavo vokiečių dvasia. Rytų Prūsijos kaimuose ir miesteliuose gausėjo žmonių, savo tautiškumą apibūdinančių taip: „Mano tėvai buvo greičiausiai lietuviai, tačiau aš esu vokietis“. Gausėjo žmonių, kurie ir mokėdami lietuviškai savo dvasia buvo jau visiškai nutautę, į savo tautą žiūrėjo per vokiškojo patriotizmo akinius, gėdijosi savo tautybės, savo gimtosios kalbos, buvo nusistatę prieš lietuvių nacionalinį judėjimą. Lietuvių kalbos plotas tolydžio mažėjo, traukėsi į šiaurę, link Nemuno.

Prūsijos lietuvių germanizacijos faktai patvirtina mintį, kad gimtosios kalbos mokėjimo anaiptol nepakanka tam, kad maža tauta ar jos dalis šimtmečius trunkančioje politinėje nelaisvėje išlaikytų savo tautinę savimonę ir kultūrinę individualybę. Tam būtini dar ir kiti dalykai – gyva istorinė atmintis, nusimanymas apie nacionalines kultūrines vertybes, atitinkama kultūrinių realijų interpretacija, pagaliau sąmoninga integruojanti tautinė nuostata. Stokojant šių dalykų, gimtoji kalba gali virsti vien išviršine forma, technine susižinojimo, minčių perteikimo priemone. Net ir turint laikraščius ar mokyklas šia kalba, tautinė sąmonė nyks, bus nepastebimai „išplaunama“. Lietuviško požiūrio į savo tautos, savo krašto kultūrą, praeitį ir ateitį kaip tik ir nebuvo negausiuose, atstovaujančiuose vokiečių valdžią, lietuviškuose laikraščiuose, religinėje literatūroje, lietuviškai vedamose tikybos pamokose. Prūsijos germanizacija, deja, primena, kad galima ir kitokia tautos istorinė raida, kada, praradus gimtąją kalbą, yra išlaikomi pagrindiniai tautinės sąmonės komponentai, ateities tautinio atgimimo šaltinis. Apie tai liudija airių tautos istorija.

Neigiamai atsiliepė šimtmečius trukęs abiejų Lietuvos dalių istorinio kelio nevienodumas, konfesinių skirtumų sukeliamas tarpusavio nepasitikėjimas. Prūsijos ir Lietuvos lietuvius jungė kalba, liaudies kultūra, tačiau skyrė tikyba, rašmenys, medžiaginis gyvenimo lygis.

Prūsijos lietuviai, jų istorija, jų gyvenimo socialinės sąlygos, apskritai baltiškasis kultūrinis krašto substratas nebuvo kiek plačiau atspindėtas nei vokiečių literatūroje, nei dailėje, nei muzikoje. Daugiausia dėmesio lituanikai parodė tik vokiečių kalbininkai.

Rytprūsiuose nesusiklostė vietinės kultūros tradicijų, išlaikančių ir įteisinančių lietuvių ir prūsų kultūrinį palikimą bei krašto istorinio kelio savitumą, panašių į lietuviškas-lenkiškas „kraštiečių“ („krajovcų“) tradicijas Lietuvoje. Buvo gausūs ir raiškūs medžiaginiai krašto etniškojo savitumo elementai – baltiškojo tipo namai ir sodybų planuotė, tautodailė, netgi gyventojų tipas. Tai buvo konstatuota ir įvertinta vokiečių literatūroje, tačiau nesusidarė vietinės kultūrinės savimonės, integruojančios paskirus elementus į visumą.

Atitrūkdami nuo gimtosios etninės kultūros lietuviai tapdavo vokiečiais, nutautėdavo visiškai ir negrįžtamai. Lietuviškasis etninis pradas negalėjo plačiau „prasimušti“ pro atėjūnų atneštos ir propaguojamos kultūros sluoksnį.