L. Balčiūnaitė. Ar išsivaduosime iš Lietuvos baimės?

Kai per CNN žiūrėjau Barako Obamos susitikimą su Dalia Grybauskaite ir Latvijos bei Estijos prezidentais dėl Sirijos klausimo, pagalvojau jog žiūriu kažkokį cirką. Obama net nemokėjo prezidentės pavardės ištarti ir net sakant jos pavardę jo intonacija krito. Tad eilinis Amerikos pilietis net nesuprato kas ta blondinė sėdinti šalia Obamos. Ir net negirdėjo kokių ten šalių prezidentai buvo. Pati filmavimo kamera buvo užfiksuota tik ant Obamos, o pats pokalbis – lyg koks posėdis iš Baltųjų Rūmų. Jokios pagarbos Baltijos šalių prezidentams nebuvo matyti. Toks Vakarų elgesys Lietuvos ar Baltijos šalių klausimu nėra naujas. Lietuvai šis susitikimas buvo labai svarbus, o Obamai tik eilinė galimybė „prasukti“ savus interesus.

Pasauliniu požiūriu Lietuva yra niekam nereikalinga valstybėlė, kuri kaip marijonetė ir toliau mėtoma tarp stipriųjų šalių ir jų interesų. Jeigu D.Grybauskaitei tikrai rūpi Lietuvos interesai, svarbu prisiminti, jog Amerika išdavė Lietuvą po antrojo pasaulinio karo. Ir ji vėl gali padaryti tą patį. Vakarams niekada nerūpėjo ir nerūpės Lietuvos interesai, čia viskas daroma tik dėl savų politinių interesų. Tad noriu paklausti: kiek dar Lietuvos žmonės leis Lietuvai būti menkinamai ir žeminamai?

Didžiausia tragedija Lietuvos istorijoje yra baimė Lietuvai likti vienai. Suprantama, jog po ilgų metų okupacijos, priverstinio rusinimo ir lenkinimo, kad dauguma Lietuvių ir Lietuvos politikų bijo vėl likti vieni. Grybauskaitės noras bendradarbiauti su Amerika prieš Siriją, parodo Lietuvos paranojinę baimę vėl būti užgrobtai, okupuotai. Tai yra suprantama ir dabartinis pasaulinės politikos klimatas tikrai Lietuvai nesuteikia daug pasirinkimo galimybių. Bet baimių reikia stengtis atsikratyti.

Lietuvos susijungimo su Lenkija padariniai visgi, kaip šmėkla, lydi Lietuvą ir šiandien. Lietuvos nykimas prasidėjo nuo Unijos ir Lietuvos krikšto. Lietuvos nykimas buvo paspartintas Lietuvos „priėmimu“ į taip vadinamų „civilizuotų“ krikščioniškų valstybių tarpą. Nuo šio istorinio etapo ir prasidėjo didžiosios Lietuvos nelaimės. Šiuolaikinis Lietuvos nutautinimas ir kalbos nykimas nuo Unijos laikų nutautinimo skiriasi tik tuo, jog patys lietuviai jį renkasi ir patys jį propaguoja.

Kadangi kadaise Lietuva nesiryžo ir negalėjo kovoti viena be Lenkijos pagalbos, įsigaliojo baimė, kuri Lietuvą kausto iki šiol. Po Sovietų Sąjungos iširimo, Lietuva drąsiai šoko į dar vienos imperijos glėbį – Europos Sąjungą. Ši baimė likti vienai kyla iš mūsų pačių baimės reikštis taip kaip reiškiasi svarbios šio pasaulio valstybės. Lietuvos politikai ir pati prezidentė atvirai bijo ginti Lietuvą ir jos interesus. Taigi, ne naujiena, jog valdžia negali įgyvendinti Konstitucijos reikalavimų ir toliau lankstosi lenkų ekstremistams. Pasiklausius daugumos politikų apskritai susidaro toks vaizdas, kad Lietuva ir Lietuvos žmonės išvis neturi tautinių interesų. Vieninteliai Lietuvos interesai yra tie, kuriuos Amerika ir Europos Sąjunga diktuoja jai.

Dauguma lietuvių senai pamiršo kokia didi kadaise buvo Lietuva. Didelė dalis lietuvių, ypač jaunimo, net nesupranta Lietuvos istorijos pažinimo svarbos. Antilietuviška propaganda tapo Lietuvos realybė, ir daug lietuvių patys priima šią propagandą kaip tiesą. Užuot ugdę lietuvybę, jos kultūrą ir tradicijas lietuviai moka labai gretai perimti kitų tautų kultūrą, papročius, kalbas ir tik retkarčiais pripažįsta, jog jie yra lietuviai, ypač užsienyje. Yra sunku išsilaikyti vienam svetimame krašte, tačiau dar labiau apmaudu, kad ir Lietuvoje lietuviai sparčiai perima antilietuviškumą istorijos suvokime, kultūroje ir savo kalbos atžvilgiu.

Kad tauta išliktų, svarbu yra pradėti nuo savęs. Kiekvienas lietuvis, taip pat ir gyvenantis ne Lietuvoje, turi stoti už Lietuvą. Pastaruoju metu Lietuvos istorija dažnai yra iškreipiama ir žeminama, tačiau tik retas lietuvis tiek mokykloje tiek ir universitete tesugeba argumentuotai apginti Lietuvą.

Kai lietuviai išmoks stoti už savo ir Tėvynės garbę, tik tada pati Lietuva „išmoks“ stovėti viena. Reikia prisiminti, jog Lietuva nėra vergė. Ir niekada nebuvo vergė. Lietuva buvo okupuota ir niekinama ne dėl to, kad buvo silpna ar nepakankamai didi. Lietuva buvo okupantų „geidžiama“, nes buvo stipri ir didi visais laikais.

Mes dažnai piktinamės, kad lenkai kelia triukšmą be reikalo, kovoja kur nėra dėl ko kovoti, šmeižia Lietuvą. Piktinamės tuo, tačiau neduodame tinkamo atkirčio, atsitveriame simboline tyla, nuolaidžiaujame. O tai ir atveda prie tokios padėties, kokia yra dabar Lietuvoje. Lenkai garsiai rėkauja ir Vakarai rašo Lenkijos istorijos versiją. Lenkija vakaruose yra matoma, kaip lygiavertė šalis, o Lietuva – tik maža dalelė Rusijos, kurioje visi kalba lenkiškai. Lietuva yra nežinoma, ir mūsų didi istorija yra menkinama. Kiek tai dar truks?

D.Grybauskaitės noras bendradarbiauti su B.Obama dėl Sirijos yra simbolinė Lietuvos neurozės išraiška. Grybauskaitė toliau skatina šią neurozę ir skiepija šią ligą Lietuvos jaunimui. Prezidentė taip pat skatina tolimesnę lietuvių baimę stovėti vieniems ir laisviems. Deja, daug lietuvių nenori stovėti už Tėvynę. Nes juk daug lengviau priimti kitą kalbą ir kultūrą. Daug sunkiau yra būti lietuviu, palaikyti vienas kitą ir mylėti Lietuvą.

Kad išliktume laisvi privalome neužmiršti mūsų tautos istorijos, jos didvyrių puoselėjusių tikrą lietuvišką dvasią ir nepasiduoti antilietuviškai propagandai.

Autorė yra politikos mokslų bakalaurė, gyvenanti ir kurianti Čikagoje