P. Gylys. Politika yra kilni veikla (3)

Povilas Gylys | Penki.lt nuotr.

Jeigu kur nors viešame susibūrime neatsargiai prasitartum, kad politika yra tauri veikla, gali tapti grupinio smurto auka. Gal fizinės, o gal tik psichologinės atakos  objektu. Nes tūlas lietuvis per visą savo gyvenimą buvo pratinamas prie minties, kad politika yra purvinas, negarbingas užsiėmimas. Tokią nuostatą galima paremti daugybe pavyzdžių. Tai atviras, akiplėšiškas politikų melas, politinės išdavystės, postų vaikymasis, „atkatai“, juodosios partijų buhalterijos ir t.t. Gaila, bet sunkokai sektųsi rasti priešingų – geros elgsenos valdžioje pavyzdžių…

Tad kodėl išdrįsau formuluoti tokį straipsnelio pavadinimą – „Politika yra kilni veikla“? Atsakydamas ir vengdamas smurto pradžiai pasitelksiu autoritetą – popiežių Pranciškų. Tai jo posakis. Tai jis yra pasakęs, kad politika yra kilni veikla.

Tokią šokiruojančią mintį  sunku priimti bedieviškai, individualistinei ir hedonistinei visuomenės daliai, visų spalvų ir atspalvių liberalams. Juk jiems valstybė su jos valdžios institucijomis yra blogis. Tegu ir neišvengiamas. Vadinasi, pagal juos – ir valstybinių reikalų erdvėje veikiantys žmonės negali užsiimti pozityvia veikla.

Bet popiežius pabrėžia pozityvų, kuriantį, gėrybinį pradą politikoje. Kokiais argumentais galima grįsti tokią poziciją?

Pradėkime nuo holistinio politikos apibrėžimo – politika yra veikla, susijusi su viešųjų poreikių tenkinimu, su bendrojo gėrio kūrimu. Juk poreikis valstybei, politikai kyla tik iš viešųjų reikalų egzistavimo. Tūkstančius metų besiplėtojantis  viešasis gyvenimas reikalauja jo tvarkymo, organizavimo režimų, t.y. atitinkamų institucijų sistemos. O joje turi dirbti, veikti dvi žmonių  kategorijos – politikai ir administratoriai.

Taigi, poreikis valstybei ir politikams bei administratoriams yra objektyvus. Beje, privatūs, taip pat ir verslo reikalai, negali būti sėkmingi, jeigu valstybė nepajėgia sukurti palankių VIEŠŲJŲ, BENDRŲJŲ sąlygų privačiai veiklai vykdyti. Išeitų, kad valstybė, viešasis ir privatus sektoriai vienas kitą papildo. Privatus sektorius visuomenę aprūpina privačiomis gėrybėmis – prekėmis, o viešasis sektorius kuria respubliką ir tokiu būdu aprūpina visuomenę tuo, ko negali sukurti privatūs subjektai, pavyzdžiui, verslininkai. Respublikos (lot. res publica – viešas, visuomeninis reikalas) dėka visuomenė turi įstatymus, viešą tvarką, nacionalinį saugumą, kelius, geležinkelius, kultūros, švietimo, nacionalines informavimo sistemas ir t.t. Jeigu politikai gerai suvokia savo tikrąją, „respublikoniškąją“ misiją, jeigu jie kuria TIKRAS, o ne tariamas viešąsias gėrybes, jeigu jie prisideda prie bendrojo gėrio gausinimo – jų veikla yra tauri. Tada juos galima vadinti nacionaliniu turtu, nacionalinėmis vertybėmis.

Tačiau jeigu valdžioje esantys savo asmeninius ar partinius interesus iškelia aukščiau respublikos, jeigu jie užsikrečia nepotizmo, klaninio veikimo, kyšininkavimo, apskritai korupcine bacila, tai jų veiklą tenka vertinti kaip „purviną“, negarbingą. Tuomet jie tampa ne politikos, o ANTIPOLITIKOS atstovais. Jiems tinka ne nacionalinės vertybės, o viešosios blogybės terminai.

Prasideda naujas politinis sezonas. Jeigu nesam visiškai nupilietinti, bendro gėrio pergale netikintys pesimistai, turime tikėtis, kad jo metu antipolitika neužgoš politikos, kad daugės atvejų, kai, nepaisant vidinių ir išorinių trikdžių, bus drąsiau ir veiksmingiau nei praeityje ginamas nacionalinio ir lokalaus lygio bendrasis gėris. Kitaip sakant, kad politikai dažniau elgsis kilniai, respublikoniškai.