D. Stancikas. Pabėgėliai – tarp širdies ir proto

Nėra išganingų sprendimų šitoje Europos krizėje. Nereaguoti į prašančius pagalbos neleidžia širdis, priimti visus, kam tos pagalbos reikia, trukdo protas. Afrikoje gyventojų trečdaliu daugiau nei Europoje, Azijoje – net 5 kartus. Bėgančios nuo karo šeimos susimaišė su ieškančiais gardesnio kąsnio avantiūristais ir niekas negali atskirti vienų nuo kitų, visi tampa vieninga minia, norinčia patekti būtinai tik į Vokietiją ar Angliją.

Migrantų daugėja geometrinės progresijos principu, jie kemšasi Graikijos ir Ispanijos salose, Vengrijos pasienyje, Lamanšo tunelyje, Budapešto, Vienos, Berlyno stotyse. Ir visiems akivaizdu, jog tai – ne pabaiga (vakariečių kišimasis į Afrikos ar Azijos pilietinius karus taip pat su dvigubu dugnu: širdis liepia padėti skriaudžiamiems, protas ir patirtis (Irako karas, Arabų pavasario revoliucijos) tvirtina, kad tai tik stiprina islamo radikalus ir neretai baigiasi dar skaudesniu tęsiniu). Todėl kasdien vis aštrėja ginčai tarp tų, kurie tveria Europą geležinėmis užtvaromis, ir tų, kurie kviečia atkelti visus vartus ir susitaikyti su tautų kraustymusi ir jo pasekmėmis – šakninių europiečių, taip pat ir lietuvių, išnykimu.

„Nebeliks tautinių valstybių, pasaulis virs viena tauta“, – sako bičiulis Virgilijus, o aš primenu, kad tautinės valstybės visai nesenas darinys, iki tol tūkstantmečius pasaulio madas demonstravo multikultūrinės valstybės – nuo senovės Graikijos, kur balsavimo teisę turėjo tik mažoji gyventojų dalis – „tikri piliečiai“ iki Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, kur valstybinė kalba buvo panaši į baltarusių, kur Didysis Gediminas kvietėsi prekeivius iš užsienio, o Didysis Vytautas labiau pasitikėjo karaimais nei lietuviais. Ar, pagaliau, Osmanų imperija, besidriekusi per tris žemynus ir galutinai išnykusi tik prieš šimtmetį palikdama dar vieną tautinę valstybę – Turkiją.

Taigi istorija nesuteikia jokio rimto pagrindo manyti, kad dabartinė migracijos banga Europoje reiškia galutinę multikultūralizmo pergalę, o tuo pačiu ir tautų išnykimą. Europa kartu su JAV sudaro tik vieną septintadalį žmonijos, o ir tame septintadalyje yra įvairiausių reiškinių. Vengrai ir ispanai nuo multikultūralizmo ginasi aukštomis tvoromis, ukrainiečių tauta formuojasi skausmingose oranžinėse revoliucijose, po teroristinių aktų Paryžiuje ir Belgijoje nemažai žydų atsiliepė į Izraelio premjero kvietimą grįžti namo, kur saugu. Po 2001-ųjų islamo teroristų antpuolio prieš pasaulio galiūnę JAV į Lietuvą dėl saugumo grįžo ne viena lietuvių šeima.

Saugumas šio trečiojo pasaulinio karo (teroristinio karo) metu tampa vis didesne vertybe. Po Rugsėjo 11-os amerikiečiai vardan saugumo lengva ranka paaukojo savo teises į asmeninį gyvenimą – suteikė neribotas sekimo (ir tardymo) galias savo slaptosioms policijoms. Galim prognozuoti, kad po šio migracinio antplūdžio vardan saugumo panašiai pasielgs ir Europa: suteiks papildomas galias slaptosioms policijoms, savo gyventojams (kaip Senovės Graikijoje) įves dvigubas teises – vienokias tikriems piliečiams, kitokias – naujiesiems migrantams. Vienas iš dvigubos teisės pavyzdžių bus judėjimo laisvė tarp ES narių: senieji ES nariai keliaus laisvai, o naujų gyventojų judėjimas bus varžomas. Tas pats bus ir su balsavimo bei kitomis teisėmis. Prisiminkime, kad šveicarai jau pernai, dar iki pabėgėlių antplūdžio, referendume apribojo imigraciją iš Europos Sąjungos.

Abejotina, kad tokiems žmogaus teisių bei apskritai demokratijos suvaržymams ryžtųsi dabartiniai Europos lyderiai, tad labiausiai tikėtinas artimiausios ateities politinis scenarijus toks: su kiekviena nauja migrantų banga Vakarų ir musulmonų pasaulio priešiškumas tik didės, stiprės islamo teroristų atakos, todėl neišvengiamai stiprės antimusulmoniškos ir antiglobalistinės partijos, dabar labai populiariai Vokietijos kanclerei („tautų motinai“) Angelai Merkel greičiausiai nepavyks laimėti 2017 m. kanclerio rinkimų, 2017 m. Prancūzijos prezidento rinkimuose kova, matyt, vyks tarp konservatyvaus Nikolia Sarkozy  (Nicolas Sarkozy) ir radikaliosios Marinos Le Pen, o kitąmet Didžiojoje Britanijoje vyksiantis referendumas dėl likimo Europos Sąjungoje sustabdys Europos centralizaciją – anglai arba pasitrauks iš Europos Sąjungos, arba liks joje prieš tai išsireikalavę ypatingų sąlygų, tarp kurių bus savų sienų kontrolės įvedimas – tam, kad galėtų savarankiškai, ne per Briuselį, riboti imigraciją.

Kol kas tik gausiausia Europos tauta – vokiečiai (Vokietijoje iš 82 mln. gyventojų 66 mln. vokiečių) nejaučia pavojaus savo išlikimui, todėl kuria tokias socialiai palankias sąlygas migrantams, kurių neturi net dauguma rytinių Europos Sąjungos gyventojų. Tad ar gali vokiečiai, reikalaujantys teisingai paskirstyti migrantus po visą Europą (beje, dar neseniai patys draudę migrantus iš ES šalių – naujokių), suprasti egzistencinį estų nerimą – Estijoje gyvena 1 ml. 300 tūkst. gyventojų, iš kurių trečdalis kitataučiai (panaši demografinė padėtis ir Latvijoje)?

„Tai yra optimalus skaičius, kurį Lietuva yra pajėgi priimti“, – taip mūsų prezidentė komentavo naują Briuselio Lietuvai skirtą „teisingą“ kvotą – 1105 pabėgėlius. Širdis sako, kad Lietuva pajėgi priimti ir didesnį skaičių nelaimėlių (kaip taikliai pastebėjo arkivyskupas Gintaras Grušas, turime galvoti ne tik apie irakiečius, sirus, bet ir ukrainiečius, bėgančius nuo karo Rytų Ukrainoje – juos būtų gerokai paprasčiau integruoti į Lietuvą), o protas vis dėlto norėtų žinoti, kokiais kriterijais valdžia nustato tą optimalų skaičių – juk dar neseniai priešintasi 300 migrantų? Ar kas nors valdžioje žino ribą, kuri demografiškai būtų pražūtinga patiems lietuviams, jei, žinoma, tautiškumas, nepraėjus nei trisdešimt metų nuo nepriklausomybės atkūrimo, vis dar tebėra vertybė ir šūkiai Lie-tu-va krepšinio salėse nebeliko tik tuščia aistruoliška atgyvena? Ir ar Lietuva apskritai turi kokią nors savo valstybinę politiką šiuo klausimu – juk akivaizdu, kad po šio „biblinio masto“ migrantų potvynio Europos Sąjunga neišvengiamai keisis ir – greičiausiai – decentralizacijos kryptimi?