P. Gylys. Grįžkit į Sodros glėbį, vaikai paklydėliai!

Daugiau nei dešimtmetį kartu su prof. R. Lazutka ir keletu kitų ekonomistų bei politikų kariaujame nelygų karą su gausia ir gerai ginkluota, o tiksliau – stipriai piniguota privačių pensijų fondų interesų gynėjų, lobistų kohorta. Prieš mus laisvos rinkos (iš tiesų- monopolinės ekonomikos) „ekspertai“, komercinių bankų bei kai kurie žiniasklaidos atstovai. Jų fronto liniją legitimizuoja, politiškai apiformina  vos ne po visas pagrindines partijas išsibarstę idėjiniai liberalai – partiniai veikėjai, nesusivokiantys, kad ekonomika ir rinka nėra tas pats, bandantys įtikinti, kad valstybė yra blogis ir kad nėra tokio daikto kaip  viešasis interesas arba, kad jis tėra privačių interesų suma, kad privačių interesų lygmenyje galima išspręsti mažne visas, taip pat ir makroekonomines, problemas. Anoje  pusėje yra trys galios šaltiniai – pinigai, informacinė (tiksliau- dezinformacinė) jėga  ir politinė valdžia. Ten nesismulkinama dėl milijono kito, ten nėra skrupulų, kai vietoje faktų ir argumentų imama vadovautis išmįslais, kai mūsų pusė  išvadinama homo sovieticus ar ekonomikos neišmanančiais. Arba kai Sodrą imama vadinti finansine piramide.

Trumpai apibūdinant – tai kova tarp tų, kurie sako, kad privatūs pensijų fondai gali išgelbėti mūsų ateities pensininkus nuo grėsmių, susijusių su gyventojų senėjimu, kad pinigų pervedimas iš Sodros į individualias sąskaitas privačiuose pensijų fonduose padidins pensijas, kad toks pervedimas pagyvins investicinius procesus šalyje ir tų, kurie mano, jog toks dalinis Sodros privatizavimas reiškia finansinį ilizionizmą ir beveik neabejotinai reikš finansines netektis tiek iš Sodros pabėgusiems individams, tiek sunkius laikus išgyvenantiems  šalies viešiesiems finansams.

Šioje kovoje artėja naujas įvykis. Antros pakopos privačių pensijų fondų – tų, kurie minta iš Sodros pinigų- dalyviai iki šių metų lapkričio 30 dienos turi apsispręsti, ar jie „visu kūnu“  grįžta į Sodrą ir „visu kūnu“ dalyvauja jos solidarumu grįstoje sistemoje, ar ir toliau dalį Sodros pinigų skiria  individualiam pensijų kaupimui. Įvedama dar viena alternatyva –  galimybė tęsti individualų kaupimą prisidedant savo lėšomis ir gaunant papildomą įmoką iš  valstybės  biudžeto.

Anoje fronto linijoje griaudėja gerai pinigais maitinama kononada – žodžių ir frazių salvės skirtos tam, kad būtų įtikinti dvejojantys. Dvejojantys, ar verta likti privačiuose pensijų fonduose. O tokių dar yra apie 500 tūkstančių. Jeigu juos pavyktų įtikinti, kad Sodra yra netvari, greitai bankrutuosianti finansinė piramidė ir, kad laikant pinigus privačiose finansinėse struktūrose galima laimėti didesnę nei Sodros pensiją, mokesčių mokėtojų bendri pinigai   judėdami keistu zigzagu ir ateityje papildytų privačių fondų sąskaitas. Tų pinigų Sodroje būtų  keliais šimtais milijonų litų mažiau. Vadinasi dabartinių pensininkų, t.y. daugumos pabėgėlių iš Sodros mamų ir tėvų, dėdžių ir tetų  pensijos būtų mažesnės. Labai tikėtina, jog po dešimtmečio kito ir pačių pabėgėlių iš solidarumu grįstos Sodros sistemos pensijos būtų mažesnės.

Paaiškinu. Tarkime, kad jūsų pensijų fondas už jūsų iš Sodros į tą  fondą pervestus pinigus pasaulio finansų rinkose pirko, tarkime, Graikijos ar bankrutuoti žadančio JAV miesto Detroito obligacijų. Tai finansų krizės ištikti subjektai, kurių obligacijų vertė krinta. Pasirodo informacija, kad pavyzdžiui  Detroito obligacijų turėtojai, tarp jų yra ir pensijų fondai, šio miesto bankroto atveju gali tikėtis atgauti tik 10 centų nuo kiekvieno buvusios obligacijų vertės dolerio. Tai reiškia, kad jie gali tikėtis atgauti tik 10 proc. tų pinigų, kurie buvo investuoti į Detroito miesto obligacijas. Jeigu, sakykime, pensijų fondas nusipirko minėtų obligacijų už 10 mln. JAV dolerių, jis gali tikėtis atgauti tik 1 mln. dolerių.

Darant  hipotetinę  prielaidą, kad visi pensijų fondo, kuriame jūs dalyvaujate, pinigai buvo išleisti Detroito obligacijoms pirkti, jūsų privati, „ nesodrinė“ pensijos dalis  sumažėtų dešimteriopai. Tai, aišku, pesimistiškiausias  scenarijus, bet jis yra visai galimas. O tai reiškia, kad kalbos apie GARANTUOTAI didesnę pensiją išėjus iš  Sodros yra veikiau propaganda, nei ekonomine logika ir  skaičiais  pagrįsta  argumentacija.

O logika, tęsiame  sąlyginio  pavyzdžio nagrinėjimą,  yra tokia.  Jei, darykim  prielaidą, tame 10 mln. dolerių buvo jūsų 10  tūkstančių dolerių, jūsų pensijai, jums liks mažiau nei 1000 dolerių, t.y. 10 kartų mažesnė suma nei jūs turėjote savo sąskaitoje. Neužmirškite, kad dalis to likusio vieno tūkstančio bus paimta pensijų fondo administravimo kaštams padengti ir jo pelnui. Taigi, tokiu atveju jūsų pensija bus tikrai mažesnė už „sodrinę“. Nepamirškite, jog išeidami   iš  Sodros į privatų pensijų fondą jūs  susimažinate valstybinę  pensiją. Pagal bankų ekspertus tą netektį jūs turėtumėte  atgauti su kaupu iš  privačių pensijų fondų. Tačiau esant  dideliam finansų rinkų nestabilumui didesnė tikimybė, kad pabėgimas iš Sodros jums atneš bendros – „sodrinės“ ir  privačios – pensijos sumažėjimą. Tai rodo aukščiau pateiktas pavyzdys.

Taip pat įvykiai klostytųsi, jeigu jūsų pensijų fondas nusipirktų  pietų Europos šalių vyriausybinių obligacijų. Ten irgi yra didelė grėsmė netekti dalies įdėtų pinigų. Jeigu, tarkime, susitariama, kad tų krizės apimtų šalių vyriausybinių obligacijų turėtojai- bankai, pensijų fondai ir t.t. – už kiekvieną nominalios obligacijos vertės eurą gaus iš tų vyriausybių tik 50 euro centų, vadinasi, mūsų privačių pensijų fondai įdėję į tų obligacijų įsigijimą, tarkim, 100 mln. eurų atgaus tik 50 mln. Atitinkamai, daugiau nei perpus sumažės ir jūsų individualioje sąskaitoje esančių lėšų suma. Pripažįstu, kad  šiame  pavyzdėlyje neatsižvelgta  į tai, kad pensijų fondai siekdami sumažinti riziką vertybinių popierių pirkimus diversifikuoja- perka įvairių subjektų vertybinius popierius. Tačiau, kai krizė pasiekia  globalinius  mastus, tai  menkai apsaugo nuo nuostolių.

Šie pavyzdžiai yra sąlyginiai, nes tokios apimties straipsnelyje neįmanoma aprašyti visos gana sudėtingos pensijų pinigų cirkuliacijos.  Ją plačiau esu aprašęs keliose  mokslinėse publikacijose.  Mūsų tikslas yra populiariai paaiškinti netektis ir rizikas, susijusias su Sodros pinigų daliniu privatizavimu ir pervedimu į privačius pensijų fondus.

Apie šias rizikas nesitikėkite ką nors išgirsti iš žmonių, esančių kitoje fronto linijos pusėje – iš N.Mačiulio, K. Leontjevos ar lietuviškų liberalų. Juk jie tiesiogiai ar netiesiogiai tarnauja privatiems bankų ir kitų finansinių institucijų interesams. Iš jų jūs neišgirsite argumentų, įspėjimų, kad negrįžtantys į motinos Sodros glėbį ne tik blogina dabartinių pensininkų – savo tėvų ir mamų,  dėdžių ir tetų padėtį, bet ir išlaiko įtampą viešuosiuose finansuose. Juk  privatizuojant dalį Sodros lėšų yra trys sprendimų variantai: a) mažinti dabartinių pensininkų pensijas arba jas įšaldyti; b) bandyti išlaikyti pensijas Sodrai daugiau skolinantis iš  privačių finansinių struktūrų (taip pat ir iš tų, kurios  yra  įsteigusios privačius pensijų fondus); c) siekiant to paties, dėl privatizacijos prarastą Sodros lėšų dalį kompensuoti iš valstybės biudžeto. Tuomet jau vyriausybei tenka arba  mažinti valstybės išlaidas skirtas kitoms  viešojo sektoriaus sritims, arba skolintis.

Apie tai iš pensijų fondų trubadūrų taip pat nieko prasmingo neišgirsite. O juk vien šiemet iš viešųjų finansų privatiems pensijų fondams numatyta pervesti apie 470 mln. litų. Ar tai nėra našta mūsų valstybės finansams? Juos mūsų valstybė turės sumokėti arba iš rezervinio fondo, iš pinigų, gautų privatizuojat valstybės turtą – yra toks  planas-, arba skolintis iš privačių finansinių institucijų…

Ir pabaigai apie finansinį zigzagą, mirties kilpą ir kaip kitaip vadintiną finansinę operaciją. Apie tai esu rašęs ir kalbėjęs ne kartą ir ne du. Tačiau tekstai ir kalbos atsimuša į tylos sieną. Į mano šūvius  iš  anos fronto linijos niekas niekaip neatsako. Matyt, neturi tinkamų šaudmenų – argumentų ir faktų. Jų arsenalas, rodos, yra išsekęs.

Absurdu laikau tai, kad vykdant dalinę Sodros privatizaciją- atskaitant dalį pastarosios pinigų į individualias sąskaitas pensijų fonduose, įvyksta keistos metamarfozės.  Visai normalu yra rinkti tikslinius mokesčius į Sodros biudžetą, kad iš jo būtų mokamos pensijos ir kitos išmokos ir taip  įgyvendinamas  viešasis interesas turėti veiksmingą socialinės apsaugos  sistemą. Tačiau visai nenormalu ir absurdiška yra viešiesiems poreikiams, socialinei apsaugai  skirtus pinigus vėl perduoti į privačias rankas mainais  negaunant jokios viešosios naudos. Kam reikia iš   žmonių mokesčių forma paimti dalį jų privačių lėšų ir paversti jas viešosiomis, bendroms reikmėms skirtomis  lėšomis, jei po to dalis  tų bendrųjų lėšų vėl grąžinama į privačias rankas? Kam toks iš mokesčių mokėtojų pinigų administruojamas finansinis zigzagas? Ogi tam, kad  privačioms  finansų struktūroms būtų geriau. Viešųjų finansų sąskaita.

Tokio zigzago nėra, jeigu žmonės patys laisva valia kaupia savo asmeninius pinigus privačiuose pensijų fonduose. Taip veikia  trečioji pensijų pakopa. Nors anksčiau  aptartos rizikos išlieka, tačiau tokiu atveju išlaikoma ekonominė logika – privatūs asmenys yra laisvi rizikuoti savo turimais privačiais pinigais. Tačiau jeigu, galima sakyti, dykai ar primokant į privatininkų rankas atiduodamos viešosios lėšos, mokesčių mokėtojų pinigai, negaunant viešosios naudos – solidaraus socialinio saugumo, pradedi galvoti apie Lietuvoje naudojamas juodąsias finansines technologijas.

Tokių technologijų naudojimas garantuotą naudą  atneša tik vienai pusei – privatiems  pensijų fondams. Dabartiniai  pensininkai nuo to nukenčia. Labai tikėtina – nukentės ir didžioji dalis iš Sodros  dalinai pasitraukusių būsimųjų pensininkų. Ir tikrai nukenčia mūsų bendriems  poreikiams  tenkinti, bendrajam gėriui kurti skirti valstybės finansai. Bet mūsų premjerams, socialinės apsaugos bei finansų ministrams – buvusiems ir  dabartiniams – tai nė  motais. Privatūs finansai jiems svarbiau. Gaila, kad dauguma lietuvių šio prioritetų sukeitimo nemato. Ir tai rodo, kad pagrindiniams  šalies galios centrams  pavyko išbalansuoti visuomenės ekonominį  mentalitetą. Galima  pasakyti ir  aštriau – pavyko pasėti gają ekonominės  silpnaprotystės  sėklą, kuri virto galinga  antiekonomine, visuomenės gerovę mažinančia jėga.