V. Sinica. Kosmopolitinis pilietinis ugdymas (62)

Vytautas Sinica | E.Levin nuotr.

Vytautas Sinica | E.Levin nuotr.

Rusijos agresijos Ukrainoje ir vis aštresnės retorikos prieš Lietuvą fone plinta susirūpinimas „pilietinės visuomenės branda“, populiarėja diskusijos dėl pilietinio ugdymo būklės Lietuvoje. Būtent pilietinį ugdymą valstybės institucijos ir politikai suvokia ir pateikia kaip universalų vaistą nuo propagandos pavojų ir pražūtingo abejingumo savo valstybės reikalams. Tačiau pilietiškumas XXI amžiuje tapo viena tų sąvokų, kurių turinio dažnai nebeįmanoma atsekti, o pats žodis neatsakingai vartojamas įvairiausioms prasmėms išreikšti. Buitinėje piliečių ir net dalies politikų kalboje pilietiškumas išsaugo ryšį su valstybe ir reiškia tam tikras jos labui prisiimamas pareigas. Tuo tarpu socialinių mokslų žodyne pilietiškumas ir jo pagrindu visur aktyviai formuojama pilietinė visuomenė su ištikimybe konkrečiai valstybei ir tautai neturi nieko bendra.

Per pastaruosius dešimt metų žodį „patriotizmas“ visur pakeitė žodis „pilietiškumas“. Švietimo sistemoje, politikų diskusijose , mokslininkų studijose kalbama vien apie pilietiškumą, o patriotizmas virsta tariamai pasenusia samprata. Prezidentas Valdas Adamkus dar 2006 m. apgailestavo, kad per mažai akcentuojamas ir ugdomas patriotizmas, tačiau daugumoje savo pasisakymų nuosekliai keitė šią sąvoką „pilietiškumu“, o „lietuvių tautą“ – abstrakčiais „Lietuvos žmonėmis“ [1].

Nors daug kur naujasis „pilietiškumas“ vartojamas kaip senojo „patriotizmo“ sinonimas, tai tik pokyčių neapčiuopiančio mąstymo saviapgaulė. Iš tiesų žodyno pasikeitimas įvyko ne netyčia ir slepia reikšmingus pokyčius. Būtent todėl, šio teksto analizės objektas yra ne Lietuvos mokyklose vykdomos pilietinio ugdymo programos, o nutylimi „pilietinio ugdymo“ žodyno pokyčiai ir naujai talpinamos prasmės.

Skirtumas tarp pilietiškumo ir patriotizmo, nors kukliai atrodantis, yra labai svarbus. Šie žodžiai reiškia ne tą patį, priešingai, jų reikšmės menkai susijusios. Patriotizmas yra ne kokia banali tėvynės meilė, kaip išmokstama iš tėvų ar penktos klasės istorijos pamokose. Tai sąmoningas įsipareigojimas aukotis dėl savo tautos ir valstybės. Patriotizmas yra visada politinis, nes reikalauja santykio su konkrečia valstybe ir politine bendruomene – tauta. Dar daugiau, patriotizmas reikalauja atrasti, kas yra visos valstybės interesas, ir jį ginti. Aiškiausia patriotui turėtų būti, kai tą valstybę reikia ginti nuo sunaikinimo, nes išlikti yra visiems akivaizdus valstybės interesas. Dar du pagrindiniai kiekvienos modernios valstybės tikslai yra gyventojų gerovė ir pačios tautos kaip suvereno išlikimas. Bet kuriuo atveju patriotizmas yra aukos vardan valstybės ir tautos reikalaujanti pilietinė dorybė. Jos ugdymas dar nuo Antikos laikų buvo suvokiamas kaip būtina jaunos asmenybės ugdymo dalis.

Pilietiškumas yra visai kas kita. Pilietiškumas yra aktyvus dalyvavimas viešajame gyvenime ginant ne asmeninius, o kolektyvinius, tam tikros visuomenės grupės interesus. Šie ginami interesai valstybei gali būti ir žalingi. Jų aktyvus gynimas viešumoje dėl to netampa mažiau pilietiškas. Taigi ir pats pilietiškumas gali reikštis tiek naudingomis, tiek ir žalingomis nacionalinei valstybei formomis. Tačiau pats taip suvokiamas pilietiškumas yra vienareikšmiškai pozityvi visuomenės narių savybė, kol tai yra tik savybė, o ne pačią visuomenę apibrėžiantis ir jos narius kartu išlaikantis principas.

XXI amžiuje Lietuvoje pilietiškumas kaip tik ir nustoja būti patriotiškumo papildu ir tampa pagrindu, ant kurio statomas utopinis naujadaras – pilietinė visuomenė. Pilietinės visuomenės ieško ir jos galią matuoja akademikai, ją kuria paramos fondus semiantys visuomenininkai, apgailestauja jos nesant valdantys ir ne tokie sėkmingi politikai. 2006 m. chrestomatinėje lietuviškojo socialinio mokslo pilietinės galios studijoje „Neatrasta galia“ pilietinė visuomenė apibrėžiama kaip „arena, atskira nuo šeimos, rinkos ir valstybės, kurioje žmonės telkiasi kolektyvinei veiklai, siekdami jiems bendrų interesų“[2]. Prisiminus pilietiškumo apibrėžimą, galima teigti, jog pilietinė visuomenė tėra pilietiškumo raiškos erdvė.

Pilietiškumo idealas natūraliai išaugo kartu su XIX amžiaus masių demokratijos idealu. Kad demokratija veiktų, reikalingas bent minimalus piliečiais joje tampančių individų susidomėjimas viešaisiais reikalais. Tačiau pilietiškumas kaip aktyvumas viešajame gyvenime visada buvo patriotizmo papildas, o ne pakaitalas. Pilietiškumas be patriotizmo neturi prasmės, nes tampa abstrakčiu aktyvumu neapibrėžtoje ir lengvai kintančioje „atviroje visuomenėje“. Atsietas nuo patriotizmo, jis netenka trijų esminių dėmenų – valstybės, tautos ir politiškumo. Netekęs visų šių aspektų, jis tampa kosmopolitinis arba globalus.

Pirma, pilietiškumas nereikalauja ryšio su jokia konkrečia valstybe, geriausiu atveju jam rūpi ryšys su konkrečia politine santvarka. Absoliučiai kiekvienas modernusis režimas, įskaitant totalitarinius, reikalauja vienokio ar kitokio pilietiškumo plačiausia prasme, t. y. aktyvaus dalyvavimo viešuosiuose reikaluose. Aktyviausi komunizmo kūrėjai kartu buvo ir pavyzdiniai LTSR piliečiai. Miškuose galvas dėję partizanai buvo pavyzdiniai Lietuvos piliečiai. Pats pilietiškumas nesusieja asmens su jokia konkrečia valstybe ar tauta ir apskritai tokio ryšio nereikalauja. Pagal apibrėžimą, pavyzdžiui, priimti antikonstitucinį įstatymą aktyviai agituojantis pilietis nestokoja pilietiškumo. Rūpestis valstybe nėra pilietinio aktyvumo sąlyga ar pasekmė. Priešingai, „net ir aktyviau dalyvaudami pilietinėse veiklose žmonės tai daro labiau dėl asmeninių priežasčių nei dėl bendro valstybės gyvenimo“[3]. Nors švietimo įstatymo nuostatose pilietinis ugdymas deklaratyviai vis dar derinamas su tautinės savimonės ugdymu [4], tam teoriškai prieštaraujantis pilietinės visuomenės ugdymo siekis neleidžia to padaryti.

Kaip rodo kasmetiniai pilietinės galios tyrimai, pilietiškumas nekoreliuoja ir su nusiteikimu ginti Tėvynę. Tą rodo bent du skaičiai. Viena vertus, bendras pilietiškumo lygis Lietuvos visuomenėje nėra pakilęs, tačiau ir be jo ženkliai – nuo 32 procentų 2005 metais iki 57 procentų 2014 metais – padaugėjo piliečių, pasiryžusių ginti Lietuvą karo atveju. Antra vertus, nors moksleiviai pagal šiuos tyrimus yra gerokai pilietiškesni už vidutinį šalies pilietį, jų nusiteikimas ginti Lietuvą visai nesiskiria nuo bendro šalies vidurkio[5]. Iš pažiūros paradoksalūs skaičiai liudija, kad pilietiškumas pats savaime nesukuria jokio ištikimybės ir pareigos santykio su valstybe. Tai logiškai atitinka pilietinės visuomenės kaip viešos interesų kovos arenos sampratą, nepaliekančią vietos iracionaliems moraliniams įsipareigojimams pilietinę visuomenę saugančiai ir kartu varžančiai valstybei.

Antra, nesant ir neugdant patriotizmo kaip įsipareigojimo konkrečiai tautai ir valstybei, pilietiškumas sėkmingai gali apsieiti be jų abiejų. Kai pilietiškumas iškeliamas aukščiau ar, tiksliau, vietoje patriotizmo kaip ugdoma viešoji dorybė, visuomenė lieka be jokių ją rišančių „klijų“. Pilietinės visuomenės nariai turi tik laikytis įstatymų ir būti aktyvūs gindami savo interesus, bet tarp jų nei būtinas kultūrinis bendrumas kaip tautoje, nei skatinamas rūpestis visuomene ir valstybe kaip visuma. Priešingai, toks rūpestis neturi iš kur atsirasti, nes tik bendras tapatumas kuria solidarumą ir atsakomybės jausmą už visumą (politinę bendruomenę), o ne už dalį (kintantį, intereso siejamą kolektyvą). Pilietinė visuomenė yra nuolatinės interesų kovos sritis, o norint ją dirbtinai sukurti (natūraliai pilietinė visuomenė niekur neišsivysto), reikia nutraukti visus natūralius žmonių ryšius, kad, kaip teigė pilietinės visuomenės idėjos autorius Kantas, įsivyrautų absoliuti konkurencija[6]. Savo ruožtu absoliuti konkurencija čia reiškia absoliučiai visų pilietinės visuomenės narių lygias teises ginti savo interesus nepriklausomai nuo jų turinio. Pilietinė visuomenė natūralius ryšius ir yra nutraukusi, o narystę joje apibrėžia būtent teisės ir pareigos.

Galiausiai trečia, pilietiškumas gali būti visiškai nepolitinis. Tą ir vėl akivaizdžiausiai liudija empirika. Pilietinės galios indekso tyrimas atskleidė, kad moksleiviai yra pilietiškiausia visuomenės dalis – dalyvauja daugiausia nevyriausybinių organizacijų veiklose, lanko būrelius, įsitraukia į pilietines akcijas, orientuotas į aplinkos tvarkymą arba paramos tam tikroms pagalbos reikalingoms grupėms rinkimą. Tačiau kartu moksleiviai yra mažiausiai politika besidominti, apie ją kalbanti ir joje kaip nors dalyvaujanti visuomenės dalis. Taigi – pilietiškiausi, tačiau apolitiškiausi.

Ne pirmus metus vyksta iš dalies gražus projektas „Kuriame Respubliką“, kurio metu Lietuvos mokyklų moksleiviai skatinami imtis iniciatyvos tvarkant savo miesto gyvenimą. Tačiau susitvarkę parką, patys suorganizavę koncertą ar padarę dar ką nors panašaus, šie moksleiviai taip ir nenustoja manę, kad norint būti pilietiškam, visai nebūtina kištis į politiką ir valstybės reikalus. Pilietiškumas be patriotizmo nuosekliai negali pagrįsti rūpesčio visos valstybės reikalais. Kolektyvinių interesų, tarp jų ir visai ne egoistinių, – tvarkingos aplinkos, darnių bendruomenės santykių, saugumo viešosiose erdvėse – gynimas dažniausiai visai nereikalauja vienintelio iš tiesų politinio dalyvavimo sprendžiant valstybės reikalus. Nors viena iš pilietiškumo raiškos formų buvo ir išlieka dalyvavimas rinkimuose ar politinio turinio akcijose, apskritai pilietiškumas lengvai sukuriamas ir laikomas pakankamu, kai reiškiasi vien tik kitomis, politinio dalyvavimo nereikalaujančiomis priemonėmis.

Be politiškumo, tautiškumo ir valstybingumo dėmenų pilietiškumas neišvengiamai yra globalus (nesusietas su jokia konkrečia teritorija) ir kosmopolitinis (nesusietas su jokia konkrečia politine bendruomene). Abu šiuos virsmus puikiai užfiksavo ir kaip siekiamybę įtvirtino pora nesenų politinių koncepcijų – „Lietuva 2030“ ir „Globaliojo švietimo koncepcija“. Abiejų jų objektas – pasaulio pilietis, jaučiantis atsakomybę jau nebe už apibrėžtą nacionalinę valstybę, o už visą pasaulį. Pasaulis, kaip žinoma, yra apolitinė sąvoka, nes jis kaip subjektas politiškame santykyje su niekuo negali egzistuoti.

Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“ buvo unikalus dokumentas, aukščiausiu politiniu lygiu oficialiai įtvirtinęs lietuvių tautos išsiskaidymo globalioje erdvėje siekį ir norma paskelbęs vykstantį emigracijos procesą. Strategijoje lietuvių tauta ir pati Lietuva yra išteritorinama, tautos ir valstybės sampratas atsiejant nuo jos apibrėžtos teritorijos lietuvių etninėse žemėse. Teigiama teoriškai niekuo nepagrįsta nuostata, kad buvimas lygiaverčiu valstybės nariu yra įmanomas ir ne laikinoje emigracijos būklėje. Pati emigracija pripažįstama kaip problema, tačiau ją spręsti paradoksaliai siekiama ją sunorminant.

Strategija ne tik išteritorina lietuvių tautą, tačiau siūlo ir naują jos perkūrimo projektą, nes kalbama ne apie valstybės, o apie jos piliečių mąstymo pokyčius[7]. Tai dar viena nepastebima ir galimai nereflektuota sąsaja su pilietinės visuomenės, kaip po Kanto ji suprantama politinėje teorijoje, vizija. Idealiu atveju pilietinė visuomenė yra lygiateisių abstrakčių individų be kolektyvinių tapatybių ir savo–svetimo skirčių bendrija. Tokius individus reikia sukurti nuolatiniu laisvinimu iš „prietarų“ bei valstybės varžymo, taip pat vis naujų teisių ir laisvių suteikimu. Būtent todėl pilietinė visuomenė ne taip seniai visur pradėta vadinti „atvirąja“. Šis atvirumas yra ne geografinis ar kultūrinis, o nurodo tokios visuomenės narių mąstymo plastiškumą – atvirumą jų mąstymą formuojantiems, elito vykdomiems socialinės inžinerijos projektams[8]. Nuoseklu, kad lietuvių tautą atviros visuomenės futurologijoje keičia „Lietuvos tauta“.

2015 m. Švietimo ir mokslo ministerijos pasiūlytas „Globaliojo švietimo koncepcijos“ projektas žengia dar toliau ir išteritorintos atviros Lietuvos tautos nariams siūlo globalųjį švietimą, kurio tikslas – „ugdyti globaliojo pilietiškumo kompetencijas, kurios (pasirodo – V. S.) yra neatsiejama Lietuvos piliečio tapatybės dalis“[9]. Teigiama piliečio pareiga gebėti mąstyti ir veikti „bendros pasaulio ateities vardan“. Tolygus rūpestis dėl viso pasaulio ne tik iš esmės prieštarauja modernaus politiškumo sampratai, reikalaujančiai politinės bendruomenės griežto apsibrėžimo teritorine ir tapatybės prasme. Jis apskritai neįmanomas, nes realus pilietinis įsipareigojimas galimas tik ribotam politiniam subjektui. Tačiau ir šiuo atveju įdomiausias aspektas yra ne rūpinimasis visu pasauliu, o siūlomas formuoti globalaus piliečio vertybinis pagrindas: „žmogaus teisės, lygybė, pagarba įvairovei, demokratija, solidarumas, empatija, atvirumas patirtims ir kitoms galimybėms, tolerancija, nešališkumas ir atsakomybė“[10]. Būtent toks ugdytinų vertybių sąrašas tarnauja formuojant abstraktų ir įvairovę aukščiau už bet kurį kolektyvinį tapatumą iškeliantį, todėl tobulai pilietinei visuomenei tinkantį individą.

Pilietinis ugdymas Lietuvoje kaip ir visame Vakarų pasaulyje yra nuolat kintantis uždavinys, kurio kaitos esmė yra „pilietiškumo“ ir „pilietinės visuomenės“ sampratos. Neatsitiktinai paskui atviros visuomenės idealą sekė globalios Lietuvos ir globalaus pilietiškumo koncepcijos. Kartą nukirpus patriotizmo siūlą, pilietiškumas yra atsiejamas nuo valstybės ir tautos orbitos. Jo laisvas skrydis į globalumo, apolitiškumo, įvairovės ir individualių tapatybių begalybę yra užprogramuotas ir gali būti sustabdomas tik vėl nuosekliai grąžinant pilietiškumo dorybę į jos tikrąją vietą – greta patriotizmo dorybės ir ją įgalinančios sąmoningos tautinės tapatybės ugdymo.

_______________

1 – Grigas R. Tautiškumas ir pilietiškumas. Atskirtis ar dermė? Vilnius, Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2009, p. 17–18.
2 – Žiliukaitė R., et al. Neatrasta galia. Vilnius, Versus Aureus, 2006, p. 11.
3 – Čepaitė V. Pilietinio ugdymo įgyvendinimo politika: tikslai, priemonės, rezultatai // Švietimo problemos analizė. Vilnius, Švietimo ir mokslo ministerija, 2013, 3(89), p. 1.
4 – Lietuvos švietimo įstatymas, 3 straipsnio 4 dalis. Vilnius, 2011.
[http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=458774].
5 – Braukyla L. Niekieno pilietiškumas // Pro Patria, Vilnius, 2015. [http://www.propatria.lt/2015/03/linas-braukyla-niekieno-pilietiskumas.html].
6 – Sinica V. Pilietinė visuomenė – žalinga valstybei, paranki ES // Delfi, Vilnius, 2012. [http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/vsinica-pilietine-visuomene-zalinga-valstybei-paranki-es.d?id=58842903].
7 – Rubavičius V. Strategijoje „Lietuva 2030“ pamiršta Lietuva ir lietuviai? // Delfi, Vilnius, 2011. [http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/vrubavicius-strategijoje-lietuva-2030-pamirsta-lietuva-ir-lietuviai.d?id=46118833].
8 – Radžvilas V. Sujauktos sąvokos kaina: pilietiška ar pilietinė visuomenė? (IV) // Pro Patria, Vilnius, 2014. [http://www.propatria.lt/2014/10/vytautas-radzvilas-sujauktos-savokos_17.html].
9 – Globaliojo švietimo koncepcija, 8 straipsnis. Vilnius, Švietimo ir mokslo ministerija, 2015. [http://www.lvjc.lt/uploads/File/GLOBALAUS%20SVIETIMO%20KONCEPCIJA/KONCEPCIJOS%20PROJEKTAS.pdf ].
10 – Ten pat, 13 straipsnio 3 dalis.

Nepriklausomybes_sasiuviniai_logo

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .

62 komentarai

  1. Kemblys:

    Mano manymu, kol Vytautas Sinica išsiaiškins kuo skiriasi „patriotizmas“ nuo „pilietiškumo“, reikės aiškintis kuo „tarptautiniai” žodžiai skiriasi nuo lietuviškų žodžių.

    Vytautas Sinica:
    „agresijos, retorikos, fone, populiarėja diskusijos, universalų, propagandos, aktyviai formuojama, konkrečiai…”

    Tiek svetimžodžių išrinkau tik iš pirmos pastraipos. Visas straipsnis parašytas maišant lietuviškus žodžius su svetimžodžiais. Labiausiai man patiko „išteritorintos” 😀 😀

    • Pikc:

      Gerai, kad tarptautiniai žodžiai pastebimi (dar geriau būtų, jei, be kabinėjimosi, ir pasiūlymai dėl jų keitimo būtų pateikti) – bet labai blogai, kad tas smulkmeniškas kabinėjimasis trukdo suvokti tekste išdėstytą mintį. 😉

      • Kemblys:

        Pikc, padėk „suvokti tekste išdėstytą mintį”.

        Vytautas Sinica:
        „Patriotizmas yra ne kokia banali tėvynės meilė, kaip išmokstama iš tėvų ar penktos klasės istorijos pamokose.”

        Banalus žodžio reikšmė:
        banalùs [pranc. banal], nuvalkiotas, įprastas, neoriginalus, šabloniškas.

        Tėvai, Mokytojai skiepija vaikams meilę Tėvynei, bet paaiškėja, kad tai BANALU 🙁

        • Pikc:

          Kaip ir sakiau – per medžius miško nematyti. 🙂
          Mintis ta, kad patriotizmas nėra vien tik paprasčiausia vaikiškai suvokiama “tėvynės meilė”, o kur kas daugiau (paaiškinimą skaitykite toliau tekste).

          • Kemblys:

            O man ta vaikiškai suvokiama tėvynės meilė yra pati tikriausia. Visi, kurie mintis reiškia svetimų kalbų žodžiais, atsiriboja nuo Tautos. Aš dėkingas Vytautui Sinicai už TĄ sakinį – apsisprendžiau galutinai. Atsakysiu Anastasijos Dmytruk žodžiais: Mes NIEKADA nebūsime broliais!!!

            Pikc, jei nebijai, gal žinai kas važiavo slapčia nuo Tautos kviestis svetimtaučių pagalbos, kad juos palaikytų čia Lietuvoje? Yra daug visokių ‘padleckiukų’, bet man įdomu, kas tie menkystos apsimetę ,,patriotais”.
            Peržvelgiau kelias ,,patriotų” svetaines – MERDI, bet nedingsta, o ‘alkas’ dar gyvas!
            Gal ,,patriotų” tikslas, kad Tauta niekada nesusivienytų? Vėl kaltinsite RUNKELIUS, kad nebalsavo už jus?

      • Bartas:

        “Pikc:” manau “Kemblys” teisus. Puikiai paaiškinta. Ne veltui sakoma ; “iš didelio rašto….”, persivertė per kraštą.

  2. Gustavas:

    Patiko straipsnis .Tik gaila , kad greitai nukeliaus į Alko įstorijos lentynas ir dar priedo IŠKEMBLINTAS .

    • Bartas:

      Tai , Tamsta, matau esi pikc ant “Kemblio”. O aš dėkingas . Tai lygu – 1: 1.

      • Perkūno Paukštis:

        Išties Kemblys teisus. Juk visų tokių žodžių, kurių galūnės yra “..izmai) – yra tarptautinizmai.

      • Gustavas:

        Manau, kad Kemblys yra koks nors vyr. specialystas lituanistikos srityje. Šposiju . Jei jis būtų pradėjes savo komentarą įvertindamas teksto esmę , o poto gražiai perėjęs prie svetimžodžių , tai viskas būtų kaip ir savo vietoje . Ant Kemblio aš tikrai ne pikc , bet manau , kad Pikc komentaru teisus .
        Lygu tai lygu , bet šiuokart man rodos , kad vienas žaidėm krepšinį o kitas futbolą .

        • Kemblys jau daug daug metų komentuoja bet kokius straipsnius internete, ir visiškai visų jo komentarų esmė yra viena ir ta pati – suskaičiuoti, kiek tekste yra tarptautinių žodžių ir už tai jį pasmerkti. Jokios kitos jokio teksto prasmės jis niekada nerado ir, matyt, neberas.

          • Kemblys:

            Pataisysiu, jus, kaip ‘alko’ redaktorių: ‘kemblys’ tarptautinių žodžių neskaičiuoja – išrenka iš straipsnio SVETIMŽODŽIUS. (Ne vieną kartą, paprašytas, ‘kemblys’, net nebūdamas kalbininku, sugebėjo pakeisti svetimžodžius lietuviškais žodžiais, neiškreipdamas sakinio minties. Niekas nepadėkojo.)
            Pataisysiu, jus, kaip ‘alko’ redaktorių: ‘kemblys’ retai nuklysta į interneto platybes su savo atsiliepimais – apsistojęs ‘alke’.
            Pataisysiu, jus, kaip ‘alko’ redaktorių: ‘kemblys’ rašo atsiliepimus dažniausiai po straipsniais, kuriuos rašė žmonės aukštindami tautines vertybes, kuriuos rašė žmonės puoselėjantys Tautos kūrybinį paveldą, kuriuos rašė žmonės puoselėjantys protėvių pasaulėžiūrą. Svetimžodžiai prieštarauja jų raštuose skleidžiamoms mintims, nes lietuvių kalba taip pat yra Tautos PAVELDAS!

            Lietuvių kalbos žodžių aiškinamieji žodynai atsirado gal prieš pusantro šimto metų. Lietuvių kalba turtinga žodžiais, ne visi visus žodžius žino. Lietuvių kalboje yra ir labai sudėtingų žodžių, kuriuos supranta ne visi. Atsižvelgiant į mokslininkų teiginį, kad lietuvių kalba yra mažiausiai pakitusi, lyginant su kitomis kalbomis, nuo tariamos prokalbės, galima daryti prielaidą: daug daug šimtmečių buvo Tautoje, Gentyse Žmonės, kurie saugojo kalbą! Dabar, per kelis dešimtmečius, svetimžodžiai užgriuvo mūsų kalbą, kaip kalnų griūtis. Mano nuomone, kalbą turėtų pradėti saugoti išsilavinę žmonės. Malonu, romuviai jau beveik metus nerašo ‘alke’ svetimžodžių. Galiu užtikrinti, kad svetimžodžių nerašys ir tautininkai – kalba Tautos pamatas.

            Su pagarba
            Paulius Normantas

          • Citata: “Kembly, “Lietuvos istorijos forume”, “Alke”, “Sarmatuose” ir dar daugelyje kitų svetainių tu jau ne kartą aiškiai “pasirodei”, kas esi – tuščiažodžiautojas ir priekabių ieškotojas… Dabar jau čia bandai “įnešti destrukciją”? ”
            http://archive-lt.com/page/999902/2012-12-18/http://www.lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?f=107&t=7121

  3. Vilnius:

    VISAS TAS STRATEGIJAS RAŠO SODOMITAI. MAN ŽODIS TOLERANCIJA IR LIBERALAS ASOCIJUOJASI SU PEDERASTU.
    VERTIMAS KAŽKA BE SUSTOJIMO TOLERUOT – TOLYGUS PRIEVARTAI IR ATSAKYMAS Į TAI GALI BŪTI TIK PRIEVARTA.

  4. Cituoju:
    “Pilietiškumas yra visai kas kita. Pilietiškumas yra aktyvus dalyvavimas viešajame gyvenime ginant ne asmeninius, o kolektyvinius, tam tikros visuomenės grupės interesus”.
    Nėra taip: pilietiškumas yra atstovavimas VISUOMENĖS DAUGUMOS, o ne mažumos interesus.
    Kaip tik kosmopolitiškumas yra neatsižvelgimas į etninės bendruomenės, susidariusios per amžių amžius, pvz. Lietuvos, visuomenės daugumos, interesus, nes kosmopolitiškumu yra įžvelgiamas tarsi didesnis gėris už Lietuvos visuomenės daugumos interesų gėrį – kažkokios transnacionalinės grupės, kuri, kad ir nebūdama dauguma, bet kosmopolitų ir juos palaikančiųjų taikoma paversti būtinai privaloma tautinėms visuomenės bendruomenėms.
    Va, su kuo Lietuvos nuo amžių susidariusi ir tokiais pat principais toliau susidaranti visuomenės dauguma privalo nesutikti, nes: Lietuva – TIK lietuviams!,arba, kitaip sakant, nebus Lietuvos – nebus ir lietuvių, su kokia kosmopolitinių peršama pabaiga jokiu būdu negali sutikti joks lietuvis.

  5. Apie sąvokas.
    Patriotiškumas yra kilęs iš žodžio patria – Tėvynė.
    Piliečiu gali tapti ne tik toje šalyje gimęs asmuo, bet tai tik toks ir tėra skirtumas tarp jo ir tarp gimusio toje šalyje: visos kitos pareigos, prievolės, teisės yra tokios pat.
    Todėl patriotišku gali būti ir tas, kuris, nors negimė toje šalyje, bet yra tos šalies pilietis arba yra tikra tos valstybės dalis.
    Žinoma nebus Lietuvos patriotai tie, nesvarbu kokios kilmės, kultūros ar kitakalbiai, nei lietuviai nuo gimimo, kurie, nors a gimė Lietuvoje, bet tapatinasi su kitų valstybių tautomis. Pastarieji yra laikyti Lietuvai priešiškų valstybių penktąją kolona su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.
    Taipogi nebus Lietuvos patriotai ir tie, kurie, nors gimė Lietuvoje ir lietuvių šeimose, bet Lietuvą metė likimo valiai dėl gardesnio valgio kąsnio.

  6. V.Landsbergis yra pasakęs: lietuvis yra tas, kuris tiki, jog Lietuva gali būti graži ir teisinga!
    Arba.
    Lietuvis yra komandos, kuri vadinasi Lietuva, narys, nepaisant atskiro nario kilmės, kultūros ir kalbos, nes nebus Lietuvos – nebus ir lietuvių!
    Todėl Lietuva – TIK lietuviams!, o kam lietuviška tvarka (kalba, papročiai, moralė, ko dėka lietuviai tapo seniausia Europos, o gal net viso pasaulio tauta) nepatinka, tas yra laisvas ieškoti eldoradų kitose šalyse, bet jau be Lietuvos pilietybės, nes jis jau nebėra Lietuvos dalis..

  7. Kas yra lietuvis?
    Kas buvo tie, kurie gyveno Lietuvoje 1009m.?
    Tai tie, kurie gimė Lietuvoje ir lietuviškoje šeimoje, bei tie, kurie gimė kitur, bet atsikėlė čia gyventi visiems laikams, integravosi ir vykdo pareigas valstybei bei lietuvių tautai kaip nuo amžių amžinųjų susidariusiai iš artimų genčių Lietuvos visuomenės daugumai: jai augina savo vaikus, jai dirba, ją gina – jai atiduoda visą save.

  8. Pavyzdys kaip lietuviai, išvykę į kitą šalį, pereina į kitą tautą,t.y. neišlieka lietuviais, nors giminių lietuvių Lietuvoje turi ir toliau:
    https://lt.wikipedia.org/wiki/John_Gielgud

  9. Išvada: tautos pagrindinis bruožas yra nuo amžių amžinųjų turima sava teritorija .
    Todėl į tautą gali įsijungti asmenys ir iš kitos teritorijos, nes bet kokiai komandai yra privalomai būdinga, kad kiekvienas jos narys dirbtų komandos, šiuo atveju tautos, naudai.

  10. ligija:

    „arena, atskira nuo šeimos, rinkos ir valstybės, kurioje žmonės telkiasi kolektyvinei veiklai, siekdami jiems bendrų interesų“[2]. Apibrėžimas klaidinantis. Pilietiška veikla negali būti kenkianti savai valstybei. Pilieiiškumas įpareigoja ginti savo pilį – labai seniai tai buvo tikrai pilis, vėliau – miestas, pagaliau – valstybė. Pilietiškumas be patriotizmo yra formalus, kai ginti įpareigoja tik įstatymai, o geras pilietis savaime yra patriotas. “kai žmonės telkiasi kolektyvinei veiklai”, kuri dažnai ir žalinga savai valstybei – tą gal visuomeniškumu galima vadinti? Pilietiškumas ir patriotiškumas nesupriešintini.

    • “Pilietiška veikla negali būti kenkianti savai valstybei”.
      Pritariu.

    • Pikc:

      Gerb. Ligija – pilietiška veikla GALI būti kenkianti savai valstybei. Viskas priklauso nuo to, kaip tą valstybę įsivaizduoji. Bolševikų okupacijos laikais komsomolcai buvo netgi labai pilietiški, žiūrint iš bolševikų pozicijos – kaip ir dabartiniai liberastiniai kosmopolitai/homsomolcai taip pat gali užsiimti labai pilietiška veikla, kuri bus žalinga Lietuvai – nes jie (kaip ir jų idėjiniai broliai bolševikai) save laiko SAJŪZO (ar pasaulio), o ne Lietuvos piliečiais. Jei vis dar nematote problemos – pabandykite sau atsakyti į kelis klausimus:
      1. Kodėl Konstitucijoje minima lietuvių tauta pavirto “Lietuvos žmonėmis”?
      2. Kodėl patriotizmas ir tautiškumas viešojoje erdvėje yra pateikiami išimtinai neigiamai – kaip atgyvenę ir naikintini reiškiniai?
      3. Kodėl visur “patriotinis” buvo pakeistas “pilietiniu”?
      Galiausiai, pabandykite tai susieti su šūkiais “Lietuva – visiems” ar bendresnio pobūdžio pareiškimais, kad “tautinių valstybių vieta yra istorijos šiukšlyne”. Tikiuosi, tai padės suprasti, kodėl pilietiškumas ir patriotizmas GALI reikšti visiškai skirtingus (netgi priešingus) dalykus.

    • LosAngeles:

      Deja, bet panasu klystate… Pilietiska veikla tikrai gali buti kenkenti savai valstybei. Pagalvokite kad ir apie Pikc argumentus. Kitas pavyzdys- dviguba (n-guba) pilietybe? Tai kurios valstybes atzvilgiu jie bus pilietiski???? Arba kad ir toks atvejis:
      http://www.politico.com/story/2015/07/hillary-clinton-jewish-donors-israel-119705.html

      • Jei tokia veikla iš esmės bus kenkėjiška, tai ji ir nebus pilietiška.
        Nepamirškite: pilietiškumas kilo iš pilies gyvėjo, t.y. visuomeninio intereso, sąvokos.
        Taip, kad pilietiškumo sąvokos turinys nei kiek nepasikeitė.
        Kas kita, kad kai kas nori įpilietinti pilietiškumui nebūdingus, t.y. visuomenės daugumai kenksmingus dalykus.
        Bet tai jau yra akivaizdi ardomoji veikla, todėl tokių priešų veiksmų nedera vadinti pilietiškais, nes tokius veiksmus dera vadinti priešiškais tautai, valstybei ir Lietuvai aplamai.
        Skirkim gėrį nuo blogio.

  11. Kemblys:

    ‘Alko’ šventoji trejybė: ‘tikras lituvis’ (tėvas), ‘Pikc’ (sūnus) ir tas ‘paukštelis’ (dvasia) 😀 😀

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: