Č. Iškauskas. Kaip degtinė Rusijos lyderių reitingus kelia (3)

Česlovas Iškauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Česlovas Iškauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Apie degtinės naudą ir žalą, kaip ir apie orus bei krepšinį (o pastaruoju metu – ir apie Euroviziją ar Baltijos jūroje nuskendusį lėktuvą), mes žinome viską arba beveik viską. Taip pat nuo seno įsitikinę, kad išskirtinis rusų bruožas – jų pomėgis dievinti „vodką“. Tiesą sakant, jis nėra iš piršto laužtas…

Varžytynės dėl prekės ženklo

Daugiau kaip prieš trejus metus DELFI rašiau, kad Rusijoje atsirado šiems velnio lašams skirta šventė – Rusiškos degtinės gimimo diena. Oficialiai „vodka“ rusų nacionaliniu gėrimu pripažinta 1865-ųjų sausio 31 d. (pagal naująjį kalendorių – vasario 12 d.), kai Peterburge jau tuo metu garsus rusų mokslininkas Dmitrijus Mendelejevas apgynė fizikos ir chemijos daktaro disertaciją „Apie spirito ir vandens sujungimą“. Išeitų, kad šiemet jai sukako 150…

Tiesa, rusai nėra šio „vandenėlio“, kaip jie malonybiškai vadina gėrimą, išradėjai. Manoma, kad jis atsirado Šiaurės Europoje, konkrečiau – Švedijoje, tai yra, šaltuose kraštuose. Įvairiose Pietų šalyse nuo seno galiojo lotyniškas alkoholio pavadinimas „spiritus vini“ („vyno dvasia“). Dažniausiai tai būdavo distiliuotas vynas, o jo koncentratas įvairiose valstybėse buvo vadinamas brendžiu (Prancūzija), viskiu (Škotija ir Airija), o Rytų Europos šalyse – tiesiog „gyvybės vandeniu“ (lot. aqua vitae, rus. яковита).

Lenkai taip pat savinasi šios degtinės pradininkų titulą, ir jie pasakytų, kad tai „woda“ („mažasis vanduo“). Jie teigia, kad stiprūs alkoholiniai gėrimai Lenkijoje buvo pradėti gaminti VIII a. pabaigoje, ir iki XV a. dažniausiai buvo naudojami medicinoje. Bet paskui, išmokus distiliuoti vyną, gautas spiritas imtas skiesti, taip pasigaminant vadinamąją „gorzalką“ („degintą vyną“). Esą taip atsirado gėrimo trumpinys „degtinė“ (ja buvo laikomas tik tokio stiprumo alkoholinis gėrimas, kuris uždegtas liepsnoja). Žinoma, Žečpospolitos laikais lietuviai netruko perimti lenkų patyrimą. Ėmė plisti karčemos, degtinė imta gaminti kone kiekviename dvare, pilstyta į „gorčius“ (apie 3 litrų talpas), kol XIX a. viduryje atsirado M. Valančiaus blaivybės sąjūdis.

Šiose varžytynėse rusai pagrįstai neatlyžta. Pirmieji rašytiniai šaltiniai teigia, kad apie „vodką“ Rusijoje imta kalbėti dar IX a. pabaigoje, o pirmosios jos varyklos atsirado XII a. Šio gėrimo tyrinėtojas, heraldikas, istorikas ir kulinarijos specialistas Viljamas Pochliobkinas (tikroji pavardė Vasilijus Michailovas) 1991 m. išleido monografiją „Degtinės istorija“, kuriai tais pačiais metais įteikta garsaus italų vyno gamintojo Lionge Sereitu (Langhe Ceretto) premija už svarbius pasiekimus kulinarijos tyrinėjime. Beje, 76-rių metų V. Pochliobkinas buvo paslaptingai nužudytas savo namuose Podolske 2000-ųjų kovą. Jo kraujyje rasta mirtina alkoholio dozė, nors pats tyrinėtojas buvo blaivininkas…

Tad D. Mendelejevui teliko apibendrinti seną patyrimą.

Alkoholis – svarbi biudžeto atrama

Nežinia, ar šiam 150 metų jubiliejui ar šiaip radęs progą lenkų kalba leidžiamas žurnalas „Newsweek“ paskelbė straipsnį „Rusiškoji „vodkos“ imperija“, kuriame cituoja Filadelfijos Vilanovos universiteto politikos mokslų profesoriaus Marko Liorenco Šreido (Marko Lawrenco Schrad) 2012 m. išleistą knygą „Vodkos“ imperija. Alkoholis, valdžia ir politika carinėje Rusijoje“ (Vodka Politics: Alcohol, Autocracy, and the Secret History of the Russian State).

Joje teigiama, kad rekordiniu degtinės pardavimo laikotarpiu, XIX a. viduryje, pajamos iš parduodamos „vodkos“ sudarė 50 proc. viso biudžeto. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kai Rusija buvo viena didžiausių pasaulio grūdinių kultūrų augintojų ir grūdų eksportuotojų (o būtent iš jų gaunama kokybiška degtinė), šio gėrimo vartojimas dar labiau išaugo. Paskutinis Rusijos caras Nikolajus II 1914 m. išleido įsaką, kuriuo buvo įvestas „sausas“ įstatymas. Rusijoje ir dabar juokaujama, kad tai buvo paskutinė vinis į carinės imperijos karstą…

1917 m. bolševikai „vodką“ uždraudė pardavinėti turguose, 1924 m. vėl buvo įvestas „sausas“ įstatymas, iki 1936 m. SSRS iš viso buvo draudžiami stipresni negu 20 laipsnių alkoholiniai gėrimai. Bet J. Stalinas, norėdamas matyti, kaip sovietinė liaudis apsvaigusi džiūgauja, varžtus visai atleido. Netgi vadinamojo Tėvynės karo metais Raudonosios armijos kareiviams prieš ataką „ant drąsos“ įpildavo šimtgramį. Iš dalies Pergalė buvo nukalta prieš mūšius apsvaigusių sovietinių kareivių. Apie tai beveik prieš ketverius metus rašėme DELFI.

1960-aisiais Rusija vėl pasiekė milžinišką 1913 m. alkoholio suvartojimo lygį. 1980 m. pajamos iš alkoholio sudarė 11,5 proc. šalies BVP. Po energingų paskutinių sovietinių lyderių – Jurijaus Andropovo, Michailo Gorbačiovo – priemonių pajamos iš alkoholio krito: 1987 m. jos sudarė tik 4,4 proc. tačiau 1987-1994 m. alkoholio vartojimas Rusijoje vienam žmogui išaugo beveik du kartus, o iki 2007 m. – dar pusantro karto. Dabar šalyje, kaip 2009 m. rašė žurnalas „The Lancet“, užregistruota apie 2,5 mln. klinikinių alkoholikų. Per pastaruosius 10 metų „vodka“ pražudė apie 3 mln. Rusijos piliečių. Rusijoje vyrų mirtingumas nuo alkoholio penkis kartus viršija Europos vidurkį. Dėl to jie gyvena vidutiniškai 15 metų trumpiau negu vidutinis europietis.

Imperatoriai diktuoja madas

M. L. Schradas savo straipsnyje pamini, kad carinė „ochranka“ uoliai persekiojo blaivybės iniciatorius savo imperijoje – Lenkijoje, Suomijoje, Lietuvoje. Lietuvoje, pastebi jis, blaivininkai buvo prilyginami imperijos griovėjams ir diversantams. Lietuvoje policininkai konfiskuodavo blaivybės draugijų atsišaukimus, o už atsisakymą šlietis prie šio judėjimo siūlydavo kibirą „vodkos“.

Taip iš mokesčių už degtinę Rusija galėjo išlaikyti imperinę kariuomenę, tačiau girti kareiviai neišlaikydavo mūšių. Rusijoje su gėda prisimena pralaimėtą Krymo karą 1853–1856 m. ar karą su Japonija 1904–1905 m. Antai generolas Vasilijus Kirjakovas (jis pasižymėjo malšindamas 1831 m. lietuvių ir lenkų sukilimą), užuot vadovavęs kairiajam flangui mūšyje už Sevastopolį prie Almos upės 1854 m. rugsėjį, kėlė šampano taures, tarsi kovą jau būtų laimėjęs (jam priklauso lakus posakis „užmėtysim priešą kepurėmis“, nusiųstas raporte carui).

Bet „Newsweek“ pastebi, kad beveik visada girtavimo toną Rusijoje užduodavo jos lyderiai – carai, generaliniai sekretoriai, prezidentai. Besaikės puotos vykdavo tiek Ivano Rūsčiojo dvare, tiek Josifo Stalino aplinkoje. Josifas Visarionovičius versdavo ne tik gerti: pirmajam partijos sekretoriui Nikitai Chruščiovui jis liepė šokti hopaką – nacionalinį ukrainiečių šokį. Apskrito stoto būsimam aukščiausiojo posto SSRS paveldėtojui, dar ir sergančiam diabetu, kaip rašė jis savo memuaruose, tikrai buvo nelengva…

Apie J. Stalino pomėgį gerai „įkalti“ savo prisiminimuose rašė ir Jugoslavijos komunistas Milovanas Gilas, ir nacistinės Vokietijos diplomatijos šefas Joachimas von Ribbentropas, net britų premjeras Vinstonas Čerčilis (Winston Churchill), kuris pats nevengdavo sklidinos taurelės. Kai N. Chruščiovas skųsdavosi negalįs gerti dėl inkstų ligos, Lavrentijus Berija atsikirsdavo: jo irgi nesveiki inkstai, o jis geria ir gers…

Šiuolaikiniai lyderiai šia prasme santūrūs. Gal išskyrus Borisą Jelciną, kuris po kelių taurelių krėsdavo pokštus. Antai, gerokai įkaušęs jis viena pižama išėjo iš svečių rezidencijos Vašingtone ir bandė stabdyti taksi, kad kur nors nuvežtų nusipirkti picą. Nemažai išgerdavo buvęs Ukrainos vadovas Leonidas Kučma, kuris 2003 m. spaudos konferencijoje gyrėsi, jog kasdien išmaukdavo po 150 gr „vodkos“. Aleksandras Lukašenka nusistatęs prieš alkoholį, bet neneigia, kad per priėmimus būna priverstas išlenkti taurelę. Viktoras Janukovičius tuo nepiktnaudžiaudavo, nes sirgo diabetu, užtat po Maidano jo rezidencijoje Mežigorjėje buvo rasta įspūdinga gėrimų kolekcija, tarp kurių –  specialiai „carui“ pagaminti vienetiniai buteliai su jo atvaizdu.

Savo reitingų įkaitas

Na, o kokie V. Putino santykiai su „vodka“? Nors jis niekada nenusigeria, tačiau ir ne blaivininkas. O vokiečių ZDF televizijos kanalas pranešė, kad, dirbdamas KGB agentu Leipcige, gėrė tikrai daug. Dabar retkarčiais išlenkia alaus bokalą ar taurę vyno. Tačiau jis turi reaguoti į padėtį šalyje.

Šių metų vasarį V. Putinas nesiryžo kartoti M. Gorbačiovo klaidos – kariauti su alkoholiu. Greičiau jis pasekė J. Stalino pėdomis ir įsakė premjerui D. Medvedevui dar atpiginti „vodką“. Jos kaina nekrito nuo 2009 m., tačiau, Vakarams įvedus sankcijas už agresiją Ukrainoje ir mažėjant pasaulinėms naftos kainoms, Rusijos biudžetas ėmė braškėti per visas siūles. 2014 m. degtinės pardavimas sumažėjo 8 proc., nors dar 2012 m. vienas gyventojas vidutiniškai per metus išgerdavo 14 litrų – septynis kartus daugiau negu amerikietis.

Amžiną atilsį Borisas Nemcovas prieš savo mirtį pareiškė, kad V. Putinas bijo dėl savo reitingų, todėl įsakė premjerui atpiginti puslitrį „vodkos“ nuo 220 iki 185 rublių. Kol bus įtampa su Vakarais, neatmestina, kad prezidentas pasieks degtinės pigumo rekordą, nustatytą 2010 m. sausio 1 d. – 89 rubliai už pusę litro.

Dar nuo Cezario laikų išliko lakus posakis, kad apsvaigusius vergus lengviau valdyti. Pigios „vodkos“ apsvaiginta visuomenė kelia V. Putino reitingus, skatina jį plėsti imperijos ribas, kariauti su broliais slavais. Kažin, ar tokiu „ugniniu vandeniu“ grįsta valstybė pati vieną kartą nesuliepsnos…

Kategorijos: Akiračiai, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: