A. Liekis. Svetimi lenkai: kada ir kodėl? (VI) (2)

Autonomininkų plakate užrašas: „Sąjūdis etnonacizmas“

Autonomininkų plakate užrašas: „Sąjūdis tai nacizmas“

Tęsinys. Pirma dalis ČIA, antra dalis ČIA, trečia dalis ČIA, ketvirtas dalis ČIA, penkya dailis ČIA.

Agresijos naujoji forma – „autonomija“ …

Tarp lenkų ir sulenkėjusiųjų yra nemažai dar šovinistų, kurie kaip ir jų protėviai ir tėvai, J. Pilsudskio ir Armija Krajova bei bolševikų palikuonys, vis negali susitaikyti su nepriklausoma Lietuva, nedrįsta pripažinti, kad ir Vilniaus kraštas – tai ne lenkų etninis kraštas, o lietuvių ir, kad agresyvusis lenkų dievukas J.Pilsudskis ir jo gaujos tarpukario metais buvo tą kraštą okupavusios ir aneksavusios, ir, kad bet koks siekimas jį paversti lenkišku buvo ir yra tolygu antivalstybinei veiklai. Ir dar, kad tas J.Pilsudskis kaip ir jo pasekėjai lietuviams yra tik karo nusikaltėliai ir jų vieta – Grūto parke, šiukšlyne. Bet nepaisydami praeities liūdnos patirties, daugelis to krašto buvusių sovietinių ir komunistinių veikėjų – lenkų šovinistų, lietuvių Tautai pakilus į kovą dėl Kovo 11–osios nepriklausomos Lietuvos, kaip ir po Pirmojo pasaulinio karo pamėgino vėl tą kraštą atplėšti nuo nepriklausomos Lietuvos, paskelbiant jį tik lenkų autonominiu kraštu. Beje, „patogios progos“ lenkai šovinistai laukė ir per visą TSRS okupaciją – jie, tariamai dangstydamiesi „lenine internacionalizmo vėliava“, vykdė lenkinimo politiką, išstumdami iš to krašto tikruosius šeimininkus – lietuvius, steigdami ir remdami tik lenkiškas mokyklas, o ir parapijose kunigais buvo skirdami tik lenkus ar gudus, nemokančius lietuviškai.

Lietuvos bolševikiniai vadai visaip skatino Rytų Lietuvos lenkinimą iš dalies vykdydama ir TSKP CK ir KGB instrukcijas – siekta pelnyti Lenkijos simpatijas, o iš kitos pusės Rytų Lietuva turėjo tapti savotiška TSRS platforma socializmo – komunizmo eksportui į Lenkiją, irgi paverčiant ją „neatskiriama“ TSRS dalimi. Tad beveik visais TSRS okupacijos metais atėjūnai lenkai ar sulenkėjusieji Rytų Lietuvoje, neretai ir patys to nesuvokdami, buvo tapę okupantų pagalbininkais. Ypač tai tapo akivaizdu Lietuvoje prasidėjus naujam lietuvių tautiniam atgimimui, įsikūrus Sąjūdžiui, prasidėjus LKP atskyrimui nuo TSKP ir jos pavertimui bent nepriešiška Nepriklausomos Lietuvos atkūrimui.

Tačiau daugelis Rytų Lietuvos lenkų lietuvių Tautos pakilimą atkurti savo nepriklausomą Lietuvos valstybę, sutiko priešiškai ir vadovaujami TSKP CK, KGB atstovų bei šovinistų iš Lenkijos, jungėsi į okupantų – kolonizatorių dažniausiai rusiškas antilietuviškas organizacijas, streikavo ir demonstravo tą savo priešiškumą viskam kas lietuviška; pagaliau ir kai 1989 m. gruodžio pabaigoje vadinamoji Lietuvos partinė organizacija atsiskyrė nuo TSKP ir pasiskelbė socialdemokratinio tipo savarankiška LKP, beveik visos sulenkintosios Rytų Lietuvos partinės organizacijos liko ištikimomis bolševikinei TSKP, pasisakė už „vieningos TSRS“ išsaugojimą, įsijungė į įvairių antilietuviškų – bolševikinių organizacijų veiklą, organizavo streikus, demonstracijas prieš tai, kad lietuvių kalbai buvo sugrąžintas Lietuvoje valstybinės kalbos statusas, leista vėl kelti Trispalvę vėliavą ir kt. Lenkų susibūrimuose, spaudoje buvo pabrėžiama, kad lenkiškumui didžiausias pavojus – Lietuvos nepriklausomybė. Ir lenkų šovinistai visur draskė iškeliamas Lietuvos Trispalves, vartė lietuviškus kryžius, o bažnyčiose lenkų ir sulenkėję kunigai kurstė tikinčiuosius prieš Sąjūdį, prieš lietuvius patriotus, ragino  sugrąžinti J.Pilsudskio okupacijos metais sulenkintus vietovardžius, ragino gyventojus rašyti savo pavardes ir vardus tik lenkiškais rašmenimis.

Knygoje pateikiama daug dokumentų apie tuo meto lenkų ir sulenkėjusiųjų nuožmų antilietuviškumą, išdavikišką veiklą, kurioje ypač išsiskyrė Lietuvos lenkų sąjunga ir kai kitos lenkų „patriotų“ organizacijos. Daugelis tų lenkų „patriotų“ tarsi kopijavo J.Pisudskio gaujų veiklą Rytų Lietuvoje po Pirmojo pasaulinio karo, tik dabar labiau dangstydamiesi demokratijos, „tautinių mažumų“ teisių gynimo ir panašiomis vėliavomis.

1989 m. gegužės 12 d. Šalčininkuose susirinkę to Vilniaus krašto lenkai šovinistai – bolševikai sudarė Koordinacinę tarybą įkurti tame krašte Lenkų nacionalinę autonominę sritį. Toje lenkų sąmokslininkų – išdavikų komandoje buvo 64 Vilniaus ir Šalčininkų rajonų aktyviausi lenkų „patriotai“ – tų rajonų „partiniai ir tarybiniai aktyvistai“, Lietuvos lenkų sąjungos – dabartinės LL rinkiminės akcijos (LLRA) kūrėjai, bet tarp jų nebuvo nė vieno lietuvio. Kaip matyti iš kai kurių archyvinių dokumentų, Koordinacinės tarybos nariais buvo atrenkami KGB kabinetuose.

Svarbia parama lenkams „autonomininkams“   buvo 1989 m. Maskvoje TSKP CK rugsėjo plenume patvirtinta „TSRS nacionalinė platforma“, kurios esmė – sukurti atsvarą stiprėjančiam tautiniam atgimimui Baltijos šalyse, kuriant jose tautinių mažumų , pirmiausia slavų (Lietuvoje – lenkų), atskirus jų rajonus, sritis ar net respublikas. Tad Vilniaus krašto lenkai – „patriotai“, vykdydami tą TSKP CK nurodymą, 1989 m. rugsėjo 6 d. įvykusiame Šalčininkų rajono liaudies deputatų tarybos sesijoje priėmė nutarimą: „Dėl Šalčininkų rajono paskelbimo Lenkų nacionaliniu teritoriniu rajonu LTSR sudėtyje“.

Ypač didelį džiaugsmą tarp Vilniaus krašto „autonomininkų“ sukėlė TSKP CK 1989 m. rugsėjo plenume patvirtinta „TSKP nacionalinė platforma“, kurios esmė – sukurti atsvarą stiprėjančiam tautiniam atgimimui Baltijos šalyse: skaldyti ten žmonių vienybę, siekti sukurti tautinių mažumų, pirmiausia slavų, atskirus rajonus. Tad, pagal TSKP CK nurodymus ir minėtame 1989 m. rugsėjo 6 d. įvykusioje Šalčininkų rajono liaudies deputatų tarybos sesijoje ir priimtas nutarimas „Dėl Šalčininkų rajono paskelbimo Lenkų nacionaliniu teritoriniu rajonu LTSR sudėtyje“.

Jame „autonomininkai“ – nepriklausomos Lietuvos žudikai, skelbė:

„Vykdydama TSKP direktyvas sprendžiant tarpnacionalinius santykius, taip pat vadovaudama TSRS ir LTSR konstitucijomis, Šalčininkų rajono liaudies deputatų taryba nusprendžia:

  1. Paskelbti Šalčininkų rajoną Lenkų nacionaliniu teritoriniu autonominiu rajonu LTSR sudėtyje (…)
  2. Šalčininkų Lenkų nacionalinis teritorinis rajonas išsaugo egzistuojančios Tarybų valdžios struktūras ir socialinį–ekonominį valdymą (..)“

Šį savo nutarimą „autonomininkai“ nusiuntė TSKP CK ir TSRS Aukščiausiajai Tarybai į Maskvą, išspausdino savo laikraštyje „Lenino priesakai“.

Džiūgaujančiai šis Lietuvos išdavikų nutarimas buvo sutiktas ir Lenkijoje. Pavyzdžiui, „Gazeta wyborcza“ 1990 m. vienuoliktajame numeryje, aiškino: „Vilnius ir Lvovas, lygiai kaip Krokuva ir Varšuva, visada buvo lenkiški ir atimti neteisėtai. Anksčiau ar vėliau turėsime jų pareikalauti […]. Rygos sutarties sienos (Lenkijos ir TSRS 1923 m. sutartis – A. L.) buvo mūsų legalios sienos. Sienos, kurios mums priklausė šimtus metų, kur viešpatavo lenkų kultūra, žemės, už kurias kovojo mūsų kariai, už kuriuos sunkiausiuose varguose kovojo AK (Armija Krajova – A. L.) divizijos […].“

Lenkų šie siekiai tokie, kad taip viešai ir akiplėšiškai taip nedrįsdavo skelbti net Hitleris ir jo tarnai. Tačiau savų imperialistų Lenkijoje niekas nepasmerkė. Dar daugiau – šios idėjos ir toliau buvo propaguojamos. Net ir po to, kai Lenkijos valdžia formaliai tarsi ir pritarė lietuvių tautos pastangomis atkurti savo nepriklausomą valstybę; po to, kai 1989 m. gruodžio 27 ir 28 dienomis Lenkijos parlamento rūmuose Varšuvoje Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio delegacija, vadovaujama LPS Seimo Tarybos pirmininko V. Landsbergio, pasirašė su Lenkijos piliečių parlamento klubo pirmininku B. Gernieku raštą, dėl tarpusavio pasitikėjimo ir ūkinio bendradarbiavimo; po to, kai buvo patvirtintas susisiekimo per sieną susitarimas, kuriame pabrėžtas esamų sienų tarp Lietuvos ir Lenkijos neliečiamumas.

1989 m. vasarą Lenkijoje minint Liublino unijos 420–ąsias metines, beveik visuose minėjimuose akcentuota, kad Lietuva neteisingai buvo atplėšta nuo Lenkijos, kad šventa kiekvieno lenko pareiga – ginti savo „brolius“ nuo lietuvių nacionalistų. 1990 m. liepos 1 d. didelės grupės vadinamųjų Lenkijos inteligentų pasirašytame Memorandume (jis buvo įteiktas tuometiniam Lenkijos prezidentui V. Jeruzelskiui ir daugeliui Lenkijos vyriausybės narių, taip pat Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komisijai, Europos tarybai Strasbūre ir kt.), įrodinėta, kad Vilnius ir jo kraštas turi būti grąžinti Lenkijai, kaip „nuo amžių lenkų žemės“; kad būtina nedelsiant imtis priemonių tikriesiems šio krašto gyventojams – lenkams apginti nuo „okupantų“ lietuvių; kad nedelsiant tam kraštui ir jo centrui – Vilniui būtų suteiktas lenkų autonominio krašto statusas, ir pan.

Šis lenkų šovinistų–agresorių memorandumas buvo išspausdintas lenkų žurnale „Magazyn Wilenski“, Vilniaus rajono tarybos laikraštyje „Draugystė“ ir kituose leidiniuose. Tą memorandumą nuolat kartojo savo pranešimuose Lenkų sąjungos Lietuvoje pirmininkas J. Senkievičius (J. Senkiewcz), taip pat dažnas pačios Lenkijos vadas. Kokią „brolybę“ kovojančiai dėl savo nepriklausomybės lietuvių tautai propagavo Lenkijos valdžia, matyti iš 1990 m. rugsėjo 28 d. Lenkijos seime deputato St. Niesiolovskio (St. Niesiolowski) pareiškimo:

„Remdamasis iš Lietuvos Respublikos gauta informacija, konstatuoju, jog ir toliau vykdoma sisteminga bei planinga Vilnijos kolonizacijos akcija. Persekiojami nuo amžių šiose teritorijose gyvenantys lenkai, prieš juos rezgamos intrigos. Šiandien Lietuvoje gyvena per 300 tūkstančių lenkų, daugiausia Vilniaus, Šalčininkų, Trakų, Švenčionių ir Širvintų rajonuose. Čia lenkų persekiojimai įgavę plačiausią užmojį. Lietuvos Aukščiausioji Taryba 1990 m. gegužės 9 d. priėmė sprendimą sulietuvinti Lietuvos gyventojų nelietuvių (faktiškai lenkų) pavardes, vardus ir tėvavardžius, taip pat vietovardžius. Ši akcija iš esmės nesiskiria nuo neseniai Bulgarijos Živkovo režimo vykdytos prievartinės makedoniečių ir turkų bulgarizacijos, kurią pasmerkė visas pasaulis. Lietuvos valdžia tarp lenkų gyventojų paskutiniuoju metu atrado dvi naujas tautybes – „tuteišus“ („vietinius“), kaip priešpriešą lenkams (kadangi lenkai Vilnijoje gyvena šimtmečius, vadinasi, bemaž automatiškai nutraukiami ryšiai su lenkiškumu), ir „vičius“ – taip apibūdinami žmonės, kurių pavardės baigiasi galūne „vič“. Taigi išeitų, kad Adomas Mickievičius buvo ne lenkas, o „vičius“. „Vičiai“ yra slavų kalba kalbantys lietuviai. Lietuvių kalbininkai energingai dirba, siekdami sukurti naują kalbą, kuri būtų lenkų kalbos tarmės, baltarusių kalbos ir lietuvių kalbos vilnietiškos tarmės mišinys. Lenkams užkirstas kelias įgyti aukštąjį išsilavinimą, jie negali užimti aukštų pareigų, jiems praktiškai neįmanoma patekti į vienintelę Lietuvoje Kauno dvasinę seminariją. Lietuvių spaudoje vyksta nuolatinė antilenkiška kampanija, kurioje Armijos Krajovos kariai neretai vadinami „fašistais“ ir „banditais“.

Mokyklų su mokomaja lenkų kalba Vilnijoje sumažėjo nuo 345–ių 1953 m. iki 92–ejų 1989 m. Lietuvos valdžia neleidžia net užsiminti apie lenkų universitetą Vilniuje, o po karo Naujojoje Vilnioje įkurtas lenkų mokytojų institutas, kuriame buvo rengiami pradinių klasių mokytojai, 1961 m. buvo uždarytas. Nepaisant lenkų visuomenės pastangų, nėra nė mažiausios vilties, kad jis bus vėl atidarytas. Dėl tokios lietuvių valdžios švietimo politikos lenkų inteligentijos padėtis Vilnijoje yra katastrofiška. Lenkų su aukštuoju išsilavinimu tūkstančiui gyventojų yra šešis kartus mažiau nei lietuvių. Lenkų aukštojo išsilavinimo rodiklį galima palyginti nebent su čigonų rodikliu. Paskutiniuoju metu Vilnijoje lenkų kalba leidžiamas laikraštis „Kurier Wilenski“ 1990 m. rugsėjo 6 d. informavo, kad Trakų Vokėje (nepaisant to, jog mokyklos direktorius buvo sutikęs vietinėje mokykloje atidaryti lenkišką klasę) lietuvių mokytojai, pritariami lietuvių tėvų ir mokinių, išmetė iš mokyklos lenkų vaikus pirmokus ir jų motinas. Susilaikysiu nuo komentarų, pacituosiu tik jau minėtą „Kurier Wilenski“: „Lenkų vaikų išvarymas iš lietuvių mokyklos smarkiai užgavo ne tik jų tėvus, kurie tą dieną išliejo daug ašarų, ir ne tik apylinkės gyventojus. Šį įvykį tegul prisimena tie, kurie taip uoliai ir triukšmingai kovoja vien prieš lenkų nacionalizmą“.

Visame Vilniaus rajone, kuriame gyvena lenkai, nėra nė vienos ligoninės, o iš keliolikos Šalčininkų rajono kandidatų į medicinos studijas šiais metais nebuvo priimta nė vieno. Nesiliauja „nežinomų kaltininkų“ vykdoma lenkiškų paminklų naikinimo ir niekinimo akcija. Per paskutiniuosius trejus mėnesius „nežinomi kaltininkai“ sunaikino paminklinius antkapius Rasų kapinėse Vilniuje, išniekino Juzefo Pilsudskio mauzoliejų ir sudaužė lenkų seserų vizitiečių katakombas. Lietuvių policijai kaltininkų sugauti dar nė karto nepavyko.

Ponas Maršalka, Aukštasis Parlamente! Lenkijos Respublika pateikė pakankamai įrodymų, kad trokšta draugiškų broliškų santykių su nepriklausoma Lietuvos Respublika. Nepaisant mums visiems žinomų sunkumų ir pavojų, pasislinkome, kiek tai įmanoma, toli, pripažindami teisėtus Lietuvos siekius atgaunant nepriklausomybę. Visiškai remiu šios Lenkijos vyriausybės politiką, tačiau ji neturi reikšti pritarimo lenkų persekiojimui. Kaip suderinti dabar Lietuvoje valdančio Sąjūdžio vadovų pareiškimus, propaguojančius norą palaikyti su Lenkija gerus santykius, su faktu, kad to paties Sąjūdžio organe „Gimtasis kraštas“ 1990 m. balandžio 26 dienos 16–ajame  numeryje pasirodė straipsnis, postuluojantis Karaliaučiaus prijungimą prie Vokietijos. Esą Lietuva galėtų turėti bendrą su vokiečiais sieną ir tuo pačiu užsitikrintų atitinkamą įtaką Europos politikoje. Baigdamas galbūt pernelyg dažnai paskutiniu metu perfrazuojama Adomo Mickevičiaus citata „Jeigu užmiršime apie juos, tegul Dievas apie mus užmiršta“, pranešu apie savo paklausimą išdėstytu klausimu.“

Deja, niekas nei Lenkijos Seime, nei iš Lietuvoje gyvenančių lenkų nepasmerkė tokio gebelsinio pareiškimo. Nepasmerkė jo ir mūsų tautiečiai JAV bei kitose šalyse. Beje, jie neretai kaltino Sąjūdį ir savarankišką LKP dėl nesugebėjimo susitarti su lenkais. Akivaizdžiu pavyzdžiu galėtų būti Vakaruose gyvenantis rašytojas Tomas Venclova (1940 m. vasarą „Stalino saulę“ pervežusio A.Venclovos sūnus). 1990 m. lapkričio 7–14 dienos „Atgimimo“ 42–44 numeriuose išspausdintame straipsnyje „Atmesti skrupulus, siekti susitarimo su lenkų lyderiais“, šis po pasaulį besiblaškantis intelektualas įrodinėja, kad Sąjūdis nuo pat įsikūrimo vykdo ydingą politiką Lietuvos lenkų atžvilgiu. Rašytojas teigia, girdi, lenkų autonominio rajono įkūrimo neįmanoma sustabdyti: „Tad ar ne geriau būtų jį įkurti teisėtai, tuo pačiu šiame regione užfiksuojant Lietuvos Respublikos kompetenciją (…).“

Buvusio lenkų okupuoto Rytų Lietuvos krašto žmonių skatinimas siekti autonomijos saugotis nuo tariamo lietuvių persekiojimo buvo ypač sustiprėjęs „Solidarumo“ lyderio Lecho Valensos valdymo – prezidentavimo laikotarpiu. Tada, 1990–1995 metais, lenkai – „autonomininkai“ Rytų Lietuvoje tapo ypač akiplėšiški. Tiesa, Lenkijos prezidentas Lechas Valensa oficialiai lyg ir vengė viešai kurstyti Lietuvos lenkus, propaguoti jų autonomiją, tačiau slapta visokeriopai rėmė tuos Rytų Lietuvos lenkų šovinistus. Beje, beje panašiai elgėsi ir kiti Lenkijos prezidentai bei kiti šios valstybės vadovai. Kaip matyti ir iš kai kurių „platformininkų“ baudžiamųjų bylų, kai kurie Lenkijos vadovai mėgino net užmegzti bendradarbiavimo ryšius net su bolševikiniu LKP (TSKP pagrindu) – Kremliaus įnagiu nepriklausomai Lietuvai pasmaugti. Iš dalies tai atspindi ir buvusio Lenkijos prezidento Aleksandro Kvasnievskio kontaktai su tos išdavikiškos „platformininkų“ partijos vadu, prof. M. Burokevičiumi ir kai kuriais kitais šios partijos veikėjais.   Archyvuose teko aptikti A. Kvasnievskio, kai jis dar vadovavo Lenkijos socialdemokratams, susirašinėjimą su M.Burokevičiumi.

Žmonės juokaudami sako, kad iš visų Lenkijos prezidentų sąžinės lyg nebuvo praradęs tik   L. Valensa – tik jis vienas atsisakė aukščiausiojo Lietuvos apdovanojimo. Kaip skelbta žiniasklaidoje, jis 2013 m. rugpjūčio pabaigoje atsisakė priimti nepriklausomos Lietuvos aukščiausiąjį apdovanojimo – Vytauto Didžiojo ordino Didžiojo kryžiaus. Iš tikro, reikėjo būti kiaule, kad priimtum apdovanojimą iš to, kuriam kenkei, prieš kurį kurstei, kurį siekei susilpninti. Beje, nepasekė to lenko pavyzdžiu nemažas skaičius lietuvių veikėjų, politikų ir mokslininkų, ypač istorikų, apdovanotų ordinais „Už nuopelnus Lenkijai“. Jei nei vienas nepriklausomos Lietuvos pilietis neatsisakė Lenkijos apdovanojimų, matyt, jautėsi ir jaučiasi ne nepriklausomos Lietuvos, o Lenkijos piliečiais, tik jai nusipelnę ir už tai verti jos aukščiausių valstybinių ordinų. Neatsitiktinai Lenkijos ambasadorius Vilniuje Ježis Bahras (Jerzy Bahr) 2013 m. rugpjūčio 27 d. Delfi tinklalapyje rašė: „Mes Lietuvoje turime labai daug bičiulių. Labai sunku išrinkti geriausius. Bet iš metų nuotolio matyti, kuriuose mūsų bendradarbiavimo baruose dirbama geriausiai […].“

Bus daugiau

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , .

2 komentarai

  1. Rimgaudas:

    Pagaliau viešumoje pasirodė ir ši dokumentinė lenkų agresijos prieš Lietuvą medžiaga. Mums, vyresniems, tai nėra naujiena ir ji turėtų būti įtraukta į mokyklų bei universitetų studijų vadovėlius: atgaudami nepriklausomybę kovojome, gi, dviem frontais – su rusų ir lenkų šovinistais, todėl abu šie momentai vadovėliuose turėtų būti atspindėti vienodai. Ir, jeigu Žalgirio mūšyje nuo grobikiško Ordino lenkus apsaugojo Lietuva (Jogaila + Vytautas), tai nereiškia, kad Lietuva šitaip ją, Lenkiją, saugos amžinai. “Nekask kitam duobės, nes pats į ją įkrisi”, – sena ši patarlė kalba pati už save. Todėl prašau: lenkai, nekreipkite savo šovinistinės propagandos prieš tuos, kurie lietuvio Jogailos asmenyje jus ir sukūrė.

  2. Getas:

    Labai teisingai, Rimgaudai, Jogaila ir sukūrė kartu su Lietuva didžiąją Lenkiją, tačiau pastaroji per keletą šimtmečių stengėsi trinti Lietuvą iš Vakarų sąmonės, o labiausiai išaukštino Jogailą ir net įvedė Jogailaičių dinastiją, ištrindami, kad ši didžioji dinastija yra Didžiojo lietuvio Gedimino dinastija, o karalių Mindaugą buvo ištrynę visiškai iš istorijos ir lietuvių sąmonės.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: